Mes turime 341 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4268
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14455
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90485
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pamokos, kurių neišmoko žymus Lietuvos politikas

2018 m. sausio 24 d., trečiadienis Nr.6 (1730)

1883 - 1942

 

1883 metais, balandžio 16 d. Švenčionių apskrityje Tverečiaus valsčiuje, Dysnos kaime (Dabar Didžiasalio seniūnija, Ignalinos rajonas), valstiečių šeimoje, gimė Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras, Krašto apsaugos ministras, Lietuvių Tautinės Apsaugos „Geležinis vilkas“ vadas Augustinas Voldemaras.

 

Tėvai

Voldemaras buvo trečios kartos lietuvis. Jo prosenelis – prancūzų kilmės Varšuvos bajoras per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę. Augustino krikštasūniu tapo Valdas Adamkus. Būsimas Lietuvos prezidentas buvo pakrikštytas premjero Augustino Voldemaro kabinete K. Donelaičio gatvėje. Iki šių dienų Valdas Adamkus išsaugojo jam ta proga padovanotą sidabrinį kryželį.

Voldemaro tėvai neturtingi ūkininkai, turėjo 6 dešimtines žemės. Šeima negausi: ją sudarė dvi seserys ir du broliai, iš kurių Augustinas buvo jauniausias. Motina mokėjo skaityti ir savo vaikus to išmokė. Mažąjį Augustiną supažindino su raidėmis iš lenkiško elementoriaus. Vėliau to elementoriaus Augustinui matyti nebeteko, nes į namus patekdavo lietuviški laikraščiai. Tai buvo „Ūkininkas“ ir „Apžvalga“. Motina vargais negalais įprašė tėvą siųsti berniukus į Tverečiaus pradinę mokyklą.

 

Augustino mokslai

Nelengvos buvo sąlygos mokytis. Dysna nuo Tverečiaus apie 10 km. Reikėjo beveik kas savaitę pristatyti besimokantiems vaikams maisto. Rudenį purvas, o žiemą šalčiai. Kebliausia buvo parvažiuoti į namus per šventes: šiltų drabužių nebuvo – berniukus apsupdavo antklodėmis. Dažniausiai valgydavo juodą duoną su vandeniu, žiemą drebėdavo mokykloje nuo šalčio, miegodavo prisidengę vien sena sermėga, tačiau Augustinui mokslai sekėsi. 1894 metais jis baigė pradinę mokyklą. 1896 m. Augustiną nuvežė tėvas į Švenčionis, kur buvo trijų klasių miesto mokykla; kiekviena klasė susidėjo iš dviejų skyrių. Tą mokyklą jis baigė 1899 m. pavasarį. Tais pačiais metais liepos mėnesį Augustinas gavo Daugėliškio valsčiaus raštinėje raštvedžio padėjėjo vietą. Neilgai trukus jį pakvietė teismo tardytojas raštvedžio pareigoms.

 

Į Petrapilį pas brolį

Vyresnysis brolis Pranciškus jau 1899 metais buvo išvykęs į Petrapilį ir ten gavęs juodo darbo Putilovo fabrike. Brolis pasiūlė Augustinui baigti jo lėšomis keturias gimnazijos klases ir stoti į kunigų seminariją. Taip Augustinas 1900 m. patenka į Petrapilį, apsigyvena pas brolį už Narvos Vartų ir mokosi. Tuo laiku tenai buvo nemaža lietuvių darbininkų kolonija. Lietuviai darbininkai tarpusavyje kalbėjo lietuviškai.

Petrapilyje buvo nemažai ir inteligentų, su kuriais patogiausia buvo pasimatyti pas J.Zauką, katedros zakristijoną, gyvenusį prie pat bažnyčios. J.Zaukas gaudavo lietuviškų laikraščių ir juos platindavo. Tenai Augustinas susipažino ir susidraugavo su Kaziu Būga. Tuo laiku K.Būga pašalinamas iš Petrapilio kunigų seminarijos už lietuvybę ir buvo įstojęs į Mikalojaus vardo fizinę observatoriją. Jau tuomet K.Būga užsirekomendavo kaip labai gabus kalbininkas. Iš jo ir A.Voldemaras pramoko lietuviškos rašybos ir daugelio kalbos dalykų. K.Būga ir A.Voldemaras pasiryžo toliau mokytis privačiai.

 

Būsimąjį premjerą mokė būsimasis prezidentas

Kurį laiką mokytoju jiems buvo Antanas Smetona, Petrapilio universiteto penkto kurso studentas, devyneriais metais vyresnis už Voldemarą. Jie patiko vienas kitam ir Antanas Smetona tapo Voldemaro vyresniuoju draugu, patarėju, politiniu vadovu. Jų biografijos panašios: abu kilę iš neturtingų valstiečių, sūnūs, nelengvai siekę mokslo, skirti būti kunigais, bet jais netapę. Niekas tada negalėjo žinoti, jog jų draugystė pereis į neapykantą.

 

Pasitarimai... aludėje

K.Būga ir A.Voldemaras dažnai užeidavo į „Bismarko“ aludę ir ten tardavosi, daug kalbėdavo, kaip jie turės ateityje tarnauti savo kraštui, dirbti jo garbei ir gerovei. Aludė buvo patogi vieta jaunimui nukreipti dėmesį nuo visur matančių caro žandarų akių. Važiuodamas į Petrapilį A.Voldemaras buvo sutikęs stoti į kunigų seminariją, bet iš K.Būgos ir kitų pamatęs, kaip sunku jiems būtų kunigaujant dirbti savo kraštui, jis išsižadėjo savo pirmykščio sumanymo ir pasiryžo kartu su K.Būga baigti universitetą, bet prieš tai reikėjo baigti gimnaziją.

 

Atsisakė mokytis kunigu, neteko brolio paramos

Kadangi A.Voldemaras atsisakė stoti į kunigų seminariją, tai jo brolis Pranciškus atsisakė jį šelpti. Iškilo uždarbio klausimas. Čia A.Voldemarui padėjo prof. Volteris. Jis davė Voldemarui vietą mokslų akademijos knygyne, leisdamas jam dirbti vakarais. Voldemaras atkakliai kibo į mokslus. Baigdamas VI klasę, jis sumanė peršokti į VIII kl. ir rudenį sėkmingai išlaikė egzaminus. Baigęs gimnaziją aukso medaliu įstojo į universitetą istorijos ir filosofijos fakultetą. Jis tikėjosi, jog ateis laikai, kada Vilniuje bus lietuviškas universitetas, kuriame jis galės profesoriauti. Su tokia svajone ir atsidavė sunkiam mokslo darbui. Būdamas universitete Voldemaras rašė įvairius straipsnius lietuvių, rusų, vokiečių ir lotynų kalbomis. Netrukus Voldemaras turėjo būti komandiruotas dvejiems metams į užsienį pasitobulinti, bet vasarą prasidėjęs pasaulinis karas neleido įvykdyti šio sumanymo.

 

Pirmasis lietuvis – Peterburgo universiteto docentas

1909 m. baigė Peterburgo universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, 1910 m. išlaikė magistro egzaminus. Už magistro darbą apie Romos imperatoriaus Adriano agrarinius įstatymus jis pelnė aukso medalį. o 1911 m. Peterburgo universitetas jam suteikė docento laipsnį. Ligi tol nė vienas lietuvis Rusijoje nebuvo gavęs šio pedagoginio vardo. Paskui Voldemaras skaitė senovės graikų ir romėnų literatūros kursą Imperatoriškoje teisės mokykloje ir Peterburgo moterų Bestuževo aukštuosiuose kursuose.Vasaros atostogų buvo išvažiavęs į Austriją, Šveicariją ir Italiją. Ilgiausiai užtruko Romoje, kur jį ir užklupo karas, todėl grįžo į Peterburgą aplinkiniu keliu – per Konstantinopolį, Odesą, Kijevą, Maskvą.

Kaip perspektyvus klasikinės filologijos ir istorijos specialistas 1914-1915 m. stažavosi Italijoje ir Švedijoje.

 

Tėvų mirtis

1915 m. po eilės kovų visa Lietuva buvo vokiečių užimta. Vokiečiai apsikasė kaip tik Dysnoje. Jų apkasai ėjo per tėvo sodą. Visa šeima, be brolio Pranciškaus, kuris buvo mobilizuotas į rusų armiją, liko pafrontėje. Iš ugnies zonos vokiečiai visus išvarė, todėl seni tėvai, sesuo ir brolienė su mažais vaikais – visi liko be pastogės ir be duonos. Augustinas mėgino per Raudonąjį Kryžių siųsti jiems iš Peterburgo pinigų, bet toliau Vilniaus pinigai nenuėjo. Taip Augustinui Voldemarui tėvų gyvų pamatyti nebeteko: jie mirė nuo bado ir senatvės.

 

Komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti vienintelis neėmė atlygio

Peterburge buvo organizuotas komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Tai buvo didžiulė įstaiga su didžiausiu biudžetu, su daugybe įgaliotinių įvairiuose Rusijos miestuose. Į tą komitetą buvo pakviestas ir Augustinas Voldemaras. Tai buvo vienintelis narys, kuris neėmė iš komiteto jokio atpildo už savo darbą. Neėmė net ir tada, kai jam reikėjo 1916/17 metais važinėti į Petrapilį iš tolimos Permės ir dalyvauti komiteto posėdžiuose.(6.18 psl.) 1915 m. Augustinas Voldemaras buvo pakviestas dėstyti senovės literatūros psichoneurologijos institute. Rusijoje buvo pradėta bijoti, kad vokiečiai gali ateiti ir į Petrapilį. Uralo kraštas jau seniai rūpinosi turėti universitetą Permėje. Todėl Rusijos vyriausybė 1916 m. nusiuntė ten kai kuriuos Petrapilio universiteto skyrius. A.Voldemarui ir K.Būgai buvo pasiūlyta važiuoti į Permę ekstraordinariniais profesoriais. Augustinas Voldemaras profesoriavo iki 1917 m. vasario mėn.

 

Augustino Voldemaro politinė, valstybinė, visuomeninė veikla

Voldemaras turėjo puikią atmintį ir kalbininko talentą. Jis laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių, anglų, rusų, švedų, italų, lenkų kalbomis, be to, mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Buvo atkaklus ir darbštus, tad turėjo visas galimybes tapti žymiu mokslininku. Jis galėjo atmintinai cituoti ištisus puslapius iš Markso „Kapitalo“ .Tačiau Voldemarą traukė politika.

1916 m. dalyvavo Tautos Pažangos Partijos įkūrime, buvo vienas pagrindinių visiško atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos propaguotojų. Lietuvių seime Petrapilyje A.Voldemaras gavo pirmą politinį krikštą ir nuo čia jis pradėjo veiklaus politiko gyvenimą, tapo vadovaujančių politinių struktūrų nariu, dalyvavo priimant Lietuvai svarbius sprendimus.

1917 m. rugsėjo 8-16 d. Kijeve vyko Rusijos tautų kongresas, kuriame buvo svarstoma būsimoji Rusijos santvarka. Tarp dešimties Lietuvių delegacijos narių buvo ir A.Voldemaras. Delegacijos vardu jis išdėstė argumentus, kodėl Lietuva siekia nepriklausomybės, įrodinėdamas, kad Rusijai būtų naudinga pirmai pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, nes antraip lietuvių simpatijos gali nukrypti į Vakarus. Kongresas priėmė kreipimąsi, tačiau Rusijos Laikinajai Vyriausybei vadovavęs masonas A.Kerenskis jo neišgirdo.

 

Į Lietuvos valstybės tarybą

1918 m. kovo pabaigoje A.Voldemaras parvyko į Vilnių. Lietuvos valstybės taryboje visos vietos buvo užimtos, tačiau kaip tik tuo metu keturi jos kairieji nariai, protestuodami prieš hercogo Uracho išrinkimą Lietuvos karaliumi, pasitraukė iš jos. Į jų vietą buvo išrinkti iš Rusijos grįžę A.Voldemaras, M.Yčas ir kiti. Voldemaras kartu su Tarybos delegacija lankėsi pas Vokietijos kanclerį Maksą fon Badeną, kuris pažadėjo perduoti krašto valdymą Lietuvos vyriausybei, kai tik ši bus pasiruošusi. Voldemaras įsiprašė pas Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir JAV pasiuntinius Berne bandydamas įtikinėti, kad jų vyriausybės pripažintų Lietuvą. Šie kategoriškai neprieštaravo. Deja, jo optimizmas buvo per ankstyvas. Kol Augustinas Voldemaras neturėjo valstybinės tarnybos, visuomet važinėjo savo lėšomis, o tatai rodo, jog jis nuoširdžiai rūpinosi lietuvių tautos laisve ir gerove.

 

Spalio revoliucija

Spalio revoliucija Augustiną Voldemarą užtiko Permėje. Pasibaigus semestrui, prof. Voldemaras per Kalėdų atostogas išvažiavo į Petrapilį, kur išsirūpino užsienio pasą ir gavo švedų vizą, tačiau į Stokholmą jam nuvažiuoti neteko. Tuo laiku Lietuvos Brastoje prasidėjo taikos derybos tarp vokiečių ir Sovietų. Buvo nuspręsta tose derybose dalyvauti ir Lietuvai, nes Lietuvos likimas ten turėjo būti sprendžiamas. Lietuviams patekti ten nebuvo kito kelio, kaip per bolševikų delegaciją. Lietuvių delegatais buvo numatyta prof. A.Voldemaras ir dr. Alekna. Juodu nuvyko į Smolnio Institutą kalbėtis su Trockiu, buvusiu tuomet užsienio reikalų komisaru. Lietuvių delegatai Trockiui pasakė, kad sovietai paskelbę tautų apsisprendimo teisę ir Lietuva nori būti nepriklausoma ir kad jos reikalams ginti yra paskirta delegacija, kuri prašosi priimama į L.Brastą. Trockis pažadėjo tai aptarti komisarų posėdyje tą pačią dieną ir po to duoti Lietuvos atstovams atsakymą. Atsakymo iš jo nesulaukta. O klausimas, matyt, buvo svarstytas, nes bolševikai į savo delegaciją įtraukė lietuvį komunistą V.Kapsuką, kuris vėliau buvo atvedęs į Lietuvą raudonuosius rusų pulkus mūsų nepriklausomybei likviduoti.

 

Į taikos derybas – aplinkiniais keliais

Nepavykus tuo keliu patekti į taikos derybas Lietuvos Brastoj, buvo nutarta pabandyti tai padaryti per ukrainiečius, kurie pasiuntė savo atskirą delegaciją. Todėl prof. A.Voldemaras nuvyko į Kijevą, kur turėjo atvažiuoti ir kiti mūsų delegatai, bet jie neatvažiavo. Kijeve prof. Voldemarui pasisekė išgauti ukrainiečių sutikimą priimti jį kartu į taikos derybas. Delegatams buvo duotas specialus traukinys, bet nebuvo garantijų, kad jis pasieks tikslą. Išvažiavus iš Kijevo, rytojaus dieną bolševikai užėmė Kijevą. Traukinį, kuriuo važiavo delegatai sustabdė bolševikų kariuomenė. Pradžioje norėta visus delegatus sušaudyti, paskui pasiųsti juos 10-ajai armijai teisti, bet pagaliau paleido ramiai toliau važiuoti.

 

Pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybę – per švedų spaudą

Pasirašius taikos sutartį, ukrainiečių delegatai turėjo vykti į Berlyną. Prof. Voldemaras vėl prašėsi leidžiamas į Vilnių, bet leidimo negavo. Tuomet sumanė važiuoti į Berlyną. Ten ir sužinojo apie Nepriklausomybės paskelbimą vasario 16-tąją dieną. Norėdamas paskelbti tą nutarimą pasaulinėj spaudoj, prof. Voldemaras išvyko į Stokholmą. Vokiečiai praleido jį per sieną be kratos. Jis pasauliui paskelbė nutarimo tekstą per švedų spaudą.

 

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos premjeras

1918 m. lapkričio 11 d. A.Voldemaras tapo Lietuvos Respublikos I Ministrų kabineto (Vyriausybės) vadovu ir šias pareigas ėjo iki 1918 m. gruodžio 26 d. Be Ministro Pirmininko pareigų A.Voldemaras dar ėjo ir užsienio reikalų ministro bei laikinai – krašto apsaugos ministro pareigas. Voldemarui buvo pasiūlyta pasirinkti ministrus pagal tinkamumą pareigoms, o ne pagal priklausymą vienai ar kitai partijai.

Pirmoji A.Voldemaro vyriausybė, darbą pradėjo neturėdama nei išteklių, nei realios jėgos savo valiai vykdyti – stokojo ne tik kariuomenės, bet netgi policijos. Tuo tarpu priešai – bolševikai, bermontininkai, lenkai slinko iš visų pusių. Lapkričio 23 d. įsakęs organizuoti Lietuvos kariuomenę, A.Voldemaras informavo Valstybės Tarybą, kad Lietuvai iškilo „didelė grėsmė iš Sovietų Rusijos“, kurios „Raudonoji armija žygiuoja į vakarus, įkandin besitraukiančios vokiečių kariuomenės“. Dar anksčiau Voldemaras buvo įspėjęs Valstybės Tarybą dėl pavojaus iš Lenkijos, siūlė aiškiai paskelbti pasauliui, kad „lenkai nori užgrobti Vilnių“, ragino „pasakyti tą ir savo žmonėms.“ „Patiems apsiginti, neturint nei kariuomenės, nei ginklų, tai mažo vaiko svajonės, - vėliau rašė A.Voldemaras. - Liko tik diplomatinis kelias. Todėl aš turėjau važiuoti Berlynan....“

 

Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo siekis

Rūpindamasis gauti Vokietijos finansinę paskolą ir aiškesnę karinę paramą, A.Voldemaras drauge su prekybos ir pramonės ministru Martynu Yču 1918 m. gruodžio 20 d. skubiai išvyko į Berlyną, o gruodžio 21 d. iš Lietuvos išvyko ir Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Ši kelionė Augustinui Voldemarui turėjo ne tik sėkmingai išspręsti (Vokietijos 100 mln. markių) finansinį, bet ir svarbiausią politinį tikslą – Taikos konferenciją Paryžiuje, kurios pagrindinė intencija buvo nustatyti ir patvirtinti naują Europos žemėlapį, kuriame Lietuvai vietos nebuvo numatyta. Nė vienas kitas šalies diplomatas savo erudicija, keliolikos kalbų mokėjimu, įžvalga A.Voldemarui negalėjo prilygti. Paryžiuje A.Voldemaras, rašė diplomatas P.Klimas, „Labai rimtai ėmėsi savo uždavinio ir atkakliai gynė Lietuvos pozicijas.“ Taikos konferencijoje Lietuva buvo pripažinta nepriklausoma, prie ko prisidėjo ir sėkmingos jos atstovų diplomatinės pastangos, o A.Voldemaro vaidmuo čia buvo išskirtinis. Tačiau likusieji Laikinosios Lietuvos pirmosios vyriausybės nariai, o ir visa Lietuvos visuomenės Voldemaro, Smetonos ir Yčo išvykimą į užsienį kritiškiausiu Lietuvos valstybės laikotarpiu priėmė skaudžiai ir įvairiai komentavo. Lietuva vėl atsidūrė pavojingoje kryžkelėje: artėjo rusų bolševikų daliniai prie Lietuvos sienų, Vilniuje slaptai susiorganizavę lenkų legionieriai laukė progos užvaldyti miestą.

Vilniuje tuo metu buvo keletas valdžių: 1. Teisėta Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir kai kurios jau suorganizuotos ministerijos, 2. Vilniaus miesto valdyba, 3. Slapta lenkų karinė organizacija (POW), 4. Vilniaus darbininkų taryba, 5. Vokiečių kareivių taryba.

 

Diplomatiniai darbai užsienyje

Voldemaras 1919 m. sausio 6 d. buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą, tačiau negrįžo, bet nuvyko į Šveicariją, o paskui – į Angliją. 1918 m. pabaigoje buvo paskirtas Lietuvos delegacijos pirmininku į Versalio taikos konferenciją, nes buvo stoka lietuvių inteligentų, gerai mokančių užsienio kalbas. Bet tik 1919 m. vasario viduryje jis atvyko į Paryžių. 1919 m. sausio 31 d. Smetona trumpam laikui buvo grįžęs į Kauną, kur tuo metu gyveno jo šeima. Išsiuntęs šeimą į Šveicariją, jis pats išvyko į Skandinavijos valstybes, nors jokių oficialių pareigų užsienyje jam nebuvo pavesta.

 

Kariuomenės kūrimo klausimai

Voldemaro vyriausybė sunkiomis sąlygomis, varžoma vokiečių administracijos, gyvavo tik pusantro mėnesio. Vokiečiai jautėsi visiškais krašto šeimininkais ir taikėsi Lietuvą prijungti prie Vokietijos, todėl Tautos tarybai apie savo kariuomenės kūrimą, negalima buvo net užsiminti. 1918 metų vasarą, Lietuvoje prasidėjo dideli plėšikavimai, o vokiečių policija su jais kovoti nemokėjo arba nenorėjo. Todėl Tautos Taryba sumanė įsteigti gausingesnę policiją, į kurią buvo manoma sutraukti kuo daugiau grįžusių iš Rusijos karių. Bet šis sumanymas nepavyko, nes vokiečiai nenorėjo leisti lietuviams organizuotis, bijodami, kad jiems nekliudytų šeimininkauti.

Kai vokiečiai pradėjo trauktis, pajutę, jog karą pralaimėjo, Tautos Taryba (Valstybės Taryba, nes anksčiau vokiečiai neleido vadinti) susirūpino savo kariuomenės kūrimu. Slapta nuo vokiečių buvo sudaryta Apsaugos komisija iš pirmininko St.Šilingo ir narių Banaičio, D - ro Aleknos, pulkininko Kubiliaus. Vėliau buvo pakviesti Liudas Gira, papulkininkis Nastopka ir gydytojas papulkininkis Nagevičius. Apsaugos komisija visą Lietuvą padalino į 12 sričių. Kiekvienoj srity turėjo būti paskirta viršininkas, kuris ir turėjo rūpintis karinės jėgos organizavimu. Kilus Vokietijoje revoliucijai, vokiečiai pradėjo intensyviau trauktis iš Rusijos. Tautos Taryba spalio 10 dieną įsakė Apsaugos komisijai konkrečiai pradėti kurti savo kariuomenę. Apsaugos komisija per spaudą pradėjo kviesti karininkus vykti į Vilnių ir stoti savanoriais į kuriamos kariuomenės eiles. Apsaugos štabo viršininku buvo paskirtas pulkininkas Kubilius. Štabas įsikūrė privačiuose namuose.

 

Rusų karininkai nesuprato lietuvių nepriklausomybės siekių

Maždaug lapkričio 21 - 22 dieną atvyko rusų generolas Kiprijanas Kondratavičius, kuris lapkričio 24 d. buvo paskirtas krašto apsaugos viceministru. Lietuvių karininkų skaičius kasdien didėjo, bet atvykus generolui Kondratavičiui Apsaugos štabe atsirado daug rusų karininkų, kurie nesuprato ir nenorėjo suprasti lietuvių siekio žūtbūt apginti Lietuvos Nepriklausomybę su jos sostine Vilniumi. Daugelis jų žiūrėjo į Lietuvą kaip į Rusijos dalį ir mūsų pastangos kovoje už Nepriklausomybę jiems atrodė kaip tuščios svajonės. Karininkai patriotai matė kaip Kondratavičius nenori išsižadėti senos rusų uniformos, tarnaujant visai svetimoje valstybėje.

Gruodžio 5 d. į Valstybės Tarybos rūmus atvyko generolas Silvestras Žukauskas, kurį buvo numatyta skirti krašto apsaugos ministeriu, bet tai neįvyko ir greitu laiku generolas Žukauskas iš Vilniaus kažin kur išvyko. Maždaug apie gruodžio vidurį vokiečiams pasitraukus iš Rytų Lietuvos, rusų bolševikai su savo kariuomene pradėjo skverbtis į Lietuvos teritoriją.

Tuo laiku Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona ir ministeris pirmininkas ir krašto apsaugos ministeris prof. Voldemaras išvyko į Paryžių dalyvauti taikos kongrese. Krašto apsaugos ministerija liko generolo Kondratavičiaus žinioje. Jis nieko nepadarė, kad organizuoti pasipriešinimą bolševikams. Generolas Kondratavičius pradėjo Valstybės Tarybai ir vyriausybei įrodinėti, jog kariuomenės organizavimo centrą reikia perkelti į Gardiną. Jis keistai pradėjo reaguoti į tai, jog buvo pareikalauta kariuomenės dokumentaciją vesti lietuvių kalba. Toks generolo sumanymas ir elgesys iššaukė lietuvių karininkų tarpe didelį susirūpinimą. Mat tuo pačiu metu Gardine lenkų generolas Ivaškevičius kūrė „Litevsko - Bialoruska“ diviziją, kuri vėliau barbariškai nuginklavo 1-mą gudų pulką, pagrobdama visą turtą ir paleisdama karininkus ir kareivius pusnuogius vienais apatiniais baltiniais.

 

Voldemaro kabineto atsistatydinimas

Gruodžio 23 dieną atsistatydino prof. Voldemaro kabinetas ir tą patį vakarą buvo sudarytas naujas Ministerių kabinetas su Sleževičiumi priešakyje. Apsaugos Taryba likviduota. Krašto apsaugos ministeriu paskirtas kapitonas Velykis, kuris pirmiausia atleido kažkur dingusį generolą Kondratavičių. Tą pačią dieną Vilniaus komendantu paskirtas Liudas Gira. Į Vilniaus gyventojus išleistas komendanto atsišaukimas. Prasidėjo aktyvus nacionalinės kariuomenės kūrimas. Gruodžio mėn. 30 - 31 dieną, kai bolševikai paėmė Švenčionis ir pradėjo skverbtis į Lietuvos gilumą ir Vilniaus link, Valstybės taryba, Ministerių kabinetas ir Krašto Apsaugos Štabas persikėlė į Kauną. Visa valdžia buvo palikta komendantūrai. Gruodžio 31 d. komendantas Liudas Gira susirgo. Komendanto pareigas pradėjo eiti jo padėjėjas karininkas Škirpa. Vilniuje pasiliko kaip Lietuvos vyriausybės generalinis įgaliotinis švietimo ministeris Mykolas Biržiška.

 

Lietuvos trispalvę Gedimino bokšte sudraskė bolševikai

1919 metų sausio 1 dieną 15 val. 30 min. nuo Gedimino bokšto buvo nuimta vokiečių vėliava. Karininkas Škirpa įsakė komendantūros adjutantui Gužui tuojau vykti į Valstybės Tarybos rūmus ir gavus iš rūmų prievaizdo didelę trispalvę tautinę vėliavą skubiai vykti į Gedimino kalną. Pilies sargas atidarė bokšto duris, kur karininkas Škirpa, komendantūros adjutantas Gužas ir savanoris Vincas Steponavičius trise užlipo ant bokšto viršaus. Stipriai pririšę prie vielos vėliavą, pakėlė ją į bokšto stiebo viršų. Iškeltoji vėliava buvo pagerbta šūvių saliutu. Viduje bokšto palikta sargyba. Škirpa jiems paaiškino padaryto darbo didelę svarbą ir įsakė budriai Tautos Vėliavą saugoti ir nieko iš pašalinių neprileisti prie Gedimino pilies, nes buvo žinių, kad vietiniai lenkų legionininkai nori užimti Vilniaus miestą.

Keliant vėliavą Gedimino pilies bokšte, Katedros aikštėje susirinko didelė žmonių minia. Ją domino klausimas – kieno vėliava suplevėsuos Gedimino kalne po 3 metų žiaurios vokiečių okupacijos. Žmonės, matydami Vilniaus komendantūros karius bokšte rišant vėliavą, manė, jog tai bolševikai, nes mūsų kariai buvo apsirengę rusiškomis milinėmis. Bet kai vėliava buvo iškelta ir minia pamatė, kad tai Lietuvos trispalvė vėliava, nusiramino ir išsiskirstė. Tautinė Vėliava plevėsavo Gedimino kalne iki sausio 6 dienos, kol bolševikai, paėmę Vilnių, sudraskė ją, palikdami tik raudoną spalvą.

 

Lietuvos kariuomenė kūrėsi Kaune

Sausio 6 d. iš Vilniaus karo komendantūra persikėlė į Kauną. Pirmosios dienos buvo labai sunkios, nes tuo laiku visa valdžia buvo dar vokiečių rankose. Vokiečiai kvietė pas save spartakistus (bolševikuojančius kareivius). Turėdama paramą iš vokiečių spartakistų, vietiniai bolševikai pasiskelbė vienintele teisėta Lietuvos darbininkų valdžia, visai atvirai platino grasinančius įsakymus per savo organą „Proletarskaja pravda“ šaukė piliečius stoti savanoriais į kuriamą raudonąją kariuomenę, siūlydami triskart geresnes sąlygas, negu buvo siūlomos mūsų savanoriams. Bet siūlomos ir geriausios sąlygos mūsų žmonėse pritarimo nerado. Savanoriai plaukė kasdien. Komendantūros jėgos kaskart didėjo. Ir jau trečią komendantūros gyvenimo dieną pirmoje eilėje buvo likviduotas vietinis bolševikų lizdas „darbininkų taryba“ su visa jos „Proletarskaja Pravda“.

Sausio 17 d. komendantūros batalionas visa savo sudėtimi ir husarų eskadronas viešai pirmą sykį su dainomis pasirodė Kauno gatvėse. Dauguma mūsų žmonių, pirmą sykį pamačiusi organizuotas mūsų kariuomenės dalis, iš džiaugsmo apsiašarojo, vėliau jas palydėjo ligi kareivinių ir dar ilgai linksmai šnekučiavosi, sulaukę savo ilgų metų svajonės – Lietuvos kariuomenės – Nepriklausomybės garanto.

Jauni vyrai būriais ėjo iš kaimų ir miestų miestelių. Ėjo su savo maistu ir ginklais – čia iš vokiečių pirktais, čia jų pamestais ar slapta iš Rusijos atsivežtais, - ėjo iš visų Lietuvos kampų kampelių Tėvynės ginti. Savanoriais išėjo ne tik suaugę vyrai, gimnazijų mokytojai, bet ir vyresnių klasių mokiniai.

 

Pirmasis jaunos Lietuvos kariuomenės laimėjimas prieš bolševikus

Naujoje Lietuvos istorijoje mums itin atmintina svarbi ir garbinga vasario 7 diena. Tą dieną jaunutė mūsų kariuomenė, susidedanti iš geriausių Lietuvos sūnų savanorių, nesigailėjusių savo gyvybės tautos idealams pasiekti, pusnuogiai su medinėmis klumpėmis, surūdijusiais, virvutėmis parištais šautuvais pradėjo aršią kovą dėl mūsų šalies laisvės. Tos dienos vakare, rusai didelėmis pajėgomis puolė mūsų kariuomenę Šėtos rajone ir buvo pradėję mūsiškius supti. Vasario 8 d. anksti rytą mūsiškiams į pagalbą atėjo vokiečių artilerija, kuri pradėjo triuškinti netvarkingus rusų bolševikų dalinius. Mūsiškiai pasinaudoję rusų netvarka ir pakrikimu sumušė jų kariuomenę ir laimėjo pirmąjį mūšį. Kaunas, prie kurio veržėsi priešai, buvo išgelbėtas. Po to mūšio ir vokiečiai pakeitė savo nuomonę apie mūsų kariuomenę, gėrėjosi jos drąsa ir didvyriškumu.

 

Šaulių sąjunga

Būtinybė gintis nuo priešų privertė stvertis ginklo ir tuos vyrus, kurie neišėjo savanoriais į kariuomenę, nes negalėjo palikti savo ūkių ar besikuriančių įstaigų. jau 1919 metų rudenį ėmė organizuotis šaulių – vyrų ir moterų būriai, kurie sudarė Šaulių Sąjungos organizaciją. Jos ideologas ir pirmasis pirmininkas buvo Vladas Putvinskis. Sekdamas Šveicarijos pavyzdžiu, kur maža valstybė nelaiko nuolatinės, brangiai kainuojančios kariuomenės, bet visa tauta yra įtraukta į gynybą. Tokios organizacijos pranašumas tas, kad kiekvienas pajėgus pilietis, pats save išlaikydamas, gauna karinį apmokymą ir kilus pavojui gina savo valstybę.

Štai pagrindiniai Šaulių Sąjungos principai: 1. „Gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvišką žemę; 2. Švieskis ir šviesk; 3. Stiprink valią ir kūną; 4. Būk drausmingas ir mandagus; 5. Gerbk ginklą; 6. Būk tiesus ir teisingas; 7. Tesėk žodį; 8. Būk budrus; 9. Saugok valstybės turtą; 10. Brangink šaulio vardą ir lietuvio garbę.“ Kovų dėl nepriklausomybės metu Šaulių Sąjunga atliko labai reikšmingą vaidmenį talkininkaudama kariuomenei. Taikos metu ši organizacija atliko didžiulį kultūrinį, patriotinį tautos auklėjimo darbą.

 

Svarbu ir derybos dėl finansinės paramos

Kai kurie istorikai reiškia priekaištus Voldemarui dėl to, jog jis bolševikams artėjant prie Vilniaus, užuot bandęs organizuoti gynybą, išvyko į Vokietiją pasirašyti sutarties dėl žadėtosios paskolos. O tai galėjo atlikti ir vienas finansų ministras – be Voldemaro. Štai ką rašo pats Augustinas Voldemaras apie kariuomenės kūrimo pradžią straipsnyje „Lietuvos keliu“: „Kokios buvo sąlygos, kuriose kūrėsi mūsų kariuomenė, parodo vaizdžiausiai šis mažas įvykis. Vieną vakarą praneša man, kad atvykę tiek ir tiek savanorių iš sodžių. Pirmas rūpestis, kuo jie išmaitinti ir kur padėti. Tenka derėtis su vokiečiais, kad duotų savo kareivišką maistą mūsų savanoriams. Po ilgų derybų, vargais negalais, vokiečiai sutiko duoti maisto tam vakarui. Bet tuoj davė slaptą įsakymą tą pat naktį suimti visus šiuos savanorius ir išsiųsti namo....“(9. 127 psl.). Vokiečių elgesys pakankamai suprantamas. „Visa Lietuva pas juos buvo valdoma išimtinai kariškių ir karo įstatymais. Taigi vien kariškiai – vokiečiai turėjo teisę būti apginkluoti. Kas neįeina vokiečių kariuomenėn, neturėjo teisės laikyti ginklą. Tuo būdu visas kraštas buvo nuginkluotas. 1918 m. gruodžio mėn. pradėję trauktis iš Lietuvos, vokiečių karo vadovybė buvo susitarusi bolševikams atiduoti Lietuvą... Kita vertus, buvimas visai nepriklausomai nuo jų ginkluotos jėgos grėsė konfliktais ar net kruvinais susirėmimais. ...“(9. 127 psl.).

 

Kiprijanas Kondratavičius

Sunku suprasti tai, kad Lietuvos Krašto apsaugos viceministru 1918 metų lapkričio 24 d. buvo paskirtas carinės armijos generolas rusas Kondratavičius.

Kiprijanas Kondratavičius(1858 – 1932) Rusijos ir Lietuvos karinis veikėjas, Rusijos imperijos kariuomenės generolas. Nuo 1875 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1884 m. baigė Sankt Peterburgo Generalinio štabo akademiją. 1904-1905 m. Japonijos-Rusijos karo dalyvis, brigados vadas, 1905 m. generolas. Per Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo mūšiuose Rytų Prūsijoje. Jo vadovaujamą Rusijos kariuomenės XXIII korpusą 1914 m. rugpjūčio 28 d. Tanenbergo mūšyje sudaužė vokiečių kariuomenė. Iš 150 000 karių - 30 000 žuvo, 95 000 pateko į nelaisvę. Rugsėjo 2 d. iš pareigų atleistas. Po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje 1918 m. dalyvavo kuriant Baltarusijos Liaudies Respublikos valdžios institucijas. 1918 m. atvyko į Lietuvą. 1918 m. lapkričio mėn. Ministras pirmininkas ir Krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras jį paskyrė krašto apsaugos viceministru. Su jo protekcijomis į Apsaugos štabą priimta daug rusų karininkų, štabas dirbo neorganizuotai. Kai Sovietų Rusijos kariuomenė ėmė kelti grėsmę Lietuvai, jis siūlė vyriausybę ir Apsaugos štabą perkelti į Gardiną. Gruodžio mėn. Krašto apsaugos viceministras caro generolas K.Kondratavičius paleido savo žinioje buvusius karininkus Kalėdų atostogų ir dingo iš Lietuvos su visa ministerijos kasa. 1918 m. gruodžio 24 d. iš Krašto apsaugos viceministro pareigų atleistas.

Jam būnant Krašto apsaugos viceministru lietuviai buvo atstumti nuo galimybės užimti vadovaujančius postus kariuomenėje. „Iš lietuvių buvo atimtos dvi svarbiausios štabo šakos, t.y. rikiuotės skyrius ir tiekimo...“(7. 6 psl.).

 

Kariuomenės organizavimo pradžia

Pabandykime įsivaizduoti kariuomenės organizavimo pradžią to meto žymių Lietuvos karininkų lūpomis:

Generolas leitenantas Nostopka tai patvirtina: „Apie lapkričio m. 14 d., rašo jis, atvyko Kondratavičius, kuris surinkęs mus tėviškai prikalbinėjo eiti iš vien su lenkais ir kurti vieną kariuomenę. Pastaba: Dėl šio reikalo aš su Kondratavičium vaikščiojau pas vokietį, Vilniaus įgulos viršininką, kuris buvo Kondratavičiaus prašymu mūsų tarpininkas. Buvom susirinkę kokius penkis kartus, bet nieko neišėjo, nes aš buvau priešas susijungimui. Po to Kondratavičius ant manęs supyko ir norėjo pažeminti, bet nesuspėjo“.

Ir vis dėlto mūsų istorikai pažymi, jog „Augustino Voldemaro vyriausybė neturėjo pakankamai ryžto iš pat pradžių staigiai formuoti kariuomenę. Ryžtingumo stoka išryškėjo sulyginus Lietuvos ir Estijos kariuomenių kūrimo spartą. 1919 m. sausio pabaigoje, kai Lietuva tik pradėjo steigti savo karinius dalinius, Estijos kariuomenėje jau buvo 13 tūkstančių karių ir tų pačių metų vasarį ši kariuomenė nuo bolševikų išvadavo beveik visas estų žemes“(10. 24 psl.

 

Voldemaro politinės nuostatos

A.Voldemarą, Lietuvai atstovaujantį Tautų Sąjungos Tarybos sesijoje ginče su Lenkija, gerai apibūdina A.Smetonos pasakymas: „Ką mes darytume, jeigu neturėtume profesoriaus Voldemaro? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai ir gerai mūsų reikalus apginti?...

Labai daug apie A.Voldemaro išmintį pasako ir Jo nubrėžti du pamatiniai Lietuvos užsienio politikos dėsniai: „1) Lietuva turi būti nepriklausoma su sostine Vilniuje; 2) Lietuva negali įeiti į jokius ypatingus artimesnius ryšius nė su viena kaimyne didele valstybe“.

Po 1926 m. vykusių Seimo rinkimų A.Voldemaras (kartu su A.Smetona ir V.Mironu) nuo Lietuvių Tautininkų Sąjungos buvo išrinktas III Seimo atstovu. 1926 m. gruodžio 17 d. po Lietuvą išgelbėjusio karinio perversmo jis vėl tapo Ministru Pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Tarp A.Smetonos ir A.Voldemaro jau brendo konfliktas: Voldemaras norėjo, kad Smetona tik prezidentautų, būtų Tautos vienybės simboliu, o į praktišką valstybės valdymą nesikištų.

 

„Geležinio Vilko“ organizavimas

Sumanymas organizuoti „Geležinio vilko“ organizaciją kilo po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Minėta organizacija turėjo stabilizuoti esamą padėtį, aktyviai ginti vyriausybę, kovoti su nesąžiningumu, netvarka, su gaivalais, kurie nelegaliai naudojasi valstybės turtu savo asmeninei padėčiai pagerinti, būti drausminga ir lanksčia organizacija, kovoti su opozicija. Todėl patriotiškai nusiteikę karininkai, šauliai ir civiliai įkūrė slaptą organizaciją „Tautinę apsaugą – geležinis vilkas“. Ši organizacija 1928 metų pavasarį buvo legalizuota ir pavadinta „Geležinio vilko“ sporto sąjunga“. Jos garbės šefu tapo A.Smetona, o globėju ir vadu – A.Voldemaras. Voldemaras ją laikė sektinu tvirtos valdžios pavyzdžiu. Ko gero, neatsitiktinai „Geležinis vilkas“ atsirado po Voldemaro kelionės į Italiją, jo pokalbių su B.Musoliniu. Šią idėjinę organizaciją daugiausiai sudarė jauni patriotai karininkai, studentai ir kiti radikaliau nusiteikę tautininkai, kurie buvo nelabai patenkinti „minkštu“ A.Smetonos režimu ir nuolaidžiavimu lenkams, žydams ir komunistuojantiems elementams. Stojant į „Geležinį vilką“, reikėdavo bučiuoti durklą ir prisiekti besąlygišką paklusnumą Vadui, Augustinui Voldemarui. Už priesaikos sulaužymą grėsė mirties bausmė.

Vėliau „Vilkai“ įsiverždavo naktimis į politinių veikėjų butus, grasindavo jiems, naudojo fizinį smurtą, baugino ir persekiojo žmones, kuriuos priskirdavo tautos priešams: daužė jiems langus, tepliodavo iškabas, niekino žydų kapus, naikino turtą. Taip buvo elgiamasi ne tik su kairiaisiais politikais, bet ir su krikščionių demokratų vadais Mykolu Krupavičiumi, Leonu Bystru, Eduardu Turausku. „Geležinio vilko“ narių skaičius nuolat augo ir po dvejų metų pasiekė 3500 narių ir 1000 kandidatų. Švietimo ministras Konstantinas Šakenis leido kurti „vilkiukų“ būrius gimnazijose. Ateityje šią organizaciją buvo planuota legalizuoti.

 

Pašlijo Voldemaro ir Smetonos santykiai. Tremtis... į Platelius

Todėl jau 1928 m. pašlijo santykiai tarp A.Voldemaro ir Prezidento A.Smetonos. Voldemaras pradėjo visai nesiskaityti su ministrais ir pačiu Smetona. Jis viešai duodavo pastabas prezidentui, netgi pareikšdamas: „Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas, kol aš to noriu...“ Į tokį A.Voldemaro elgesį ramiai reaguoti Antanas Smetona negalėjo. Jis ruošė planus, kaip pašalinti Voldemarą iš politinės veiklos. Tam palankus momentas atėjo, kai A.Voldemaras grįžo iš eilinės užsienio kelionės – pagal A.Smetonos planą ministrai tuo metu atsistatydino, o likęs vienas ministras pirmininkas buvo atleistas iš pareigų. Įvykių eigos nepakeitė nė „Geležinis vilkas“. „Vilkai“ rengė įvairias akcijas, siekdami sugrąžinti A.Voldemarą į valdžią, tačiau saugumas visas jų užmačias susekė. Įrodymų, kad A.Voldemaras prisidėjo prie šių sąmokslų, nebuvo. Nepaisant to, buvo nuspręsta ištremti jį kaip pavojingą visuomenės tvarkai asmenį į Platelius. Iš buto, kurį turėjo Lietuvos banko pastate, A.Voldemarui buvo liepta išsikraustyti, ir vieniems metams vykti į Platelius, gyventi ten prižiūrint policijai. Politikas labai nenorėjo palikti šio būsto, nes vienas „orakulas“ prieš porą metų tikinęs, esą jis tol galėsiąs tikėti savo ateitimi, kol gyvens Lietuvos banko pastate. Lemtingąjį butą A.Voldemaras visgi buvo priverstas palikti. Į Platelius jis išsivežė tik keletą knygų, dokumentų, popieriaus ir sumuštinių. Kadangi žmonai nebuvo leista vykti kartu, ši jį atsisveikindama tik peržegnojusi. A.Voldemaras Plateliuose iš pradžių apgyvendintas klebonijoje, o vėliau – gražiajame grafų Šuazelių dvare, kur Saugumo policija klausėsi jo telefono pokalbių ir skaitė visą korespondenciją.

 

Pasikėsinimas

1929 m. gegužes pradžioje iš Maskvos atvyko rusų kvartetas, keliavęs koncertuoti į Vakarų Europą. Koncerto Kaune, valstybės teatre, išvakarėse, kartu su žmona Voldemaras dalyvavo tarybinės vyriausybės surengtuose pusryčiuose ir turėjo galimybės pasiklausyti garsaus kvarteto. Vakare jisai įspėjo Smetoną, kad kitą dieną jo dalyvavimas koncerte yra būtinas, nes su Maskva Lietuvos santykiai yra draugiški. Gegužės 6 dieną Voldemaras su žmona Matilda ir augintiniu Luly vyko į koncertą. Apie trejetą minučių jie vėlavo. Sodelis buvo tuščias. Kai jie buvo netoli teatro, pasigirdo šūviai. Atsigręžęs pamatė, kad lydėjęs lakūnas nugriuvo, žmona griebė griūvantį 9 metų sūnėną, o adjutantas su peršautais plaučiais vejasi teroristus. Net trys kulkos pervėrė berniuką, kurį ligoninėje gydė gydytojas Petrikis. Pagerėjus Liucijaus savijautai, ponia Matilda Voldemarienė sūnėną išvežė Prancūzijon.

Augustinas Voldemaras nenukentėjo, tačiau žuvo jo adjutantas aviacijos kapitonas Pranas Gudynas, uždengęs A.Voldemarą. Voldemaro žmonai peršovė paltą ir suknelę dviejuose vietose prie pat širdies; kulka nuslydo per odą, net jos neįdrėskusi. Voldemaras vienas liko nepaliestas, galbūt todėl, kad jam skirta kulka įstrigo revolveryje – taip vėliau buvo nustatyta tyrimo metu. Netoli įėjimo į teatrą stovėjo tarybinės atstovybės automobilis. Visi sužeistieji buvo susodinti ir nuvežti į ligoninę. Į automobilį atsisėdo ir Voldemaras su žmona. Štai ką rašo apie pasikėsinimą pats Augustinas Voldemaras: „Prie tarybinio automobilio susirinko būrelis jaunuolių, jų veidai buvo labai priešiški. Iš jų akių spėjau, kad jie svarsto, ar mūsų nepribaigti. Tačiau pulti automobilį su tarybine vėliava jie nesiryžo. Iš ligoninės iškviečiau atitinkamus valdžios organus, kad jie imtųsi priemonių teroristams sugauti. Pasirodė, vidaus reikalų ministras jau padėjo jiems pabėgti. Užuot sulaikęs publiką teatre, kol take buvo kruopščiai ištirti pėdsakai, jis pasiskubino išleisti ją į sodelį, todėl visi pėdsakai dingo. Kitą dieną gavau paštu tarp kitų du anoniminius laiškus, kurių viename buvo parašyta, kad pasikėsinimo gijos eina į prezidentūrą, o kitame – kad teroristai pasislėpė kieme, kur gyveno Smetonos artimiausias patikėtinis ir giminaitis Tūbelis. Sugauti teroristus buvo nesunku, tačiau nė vieno nerado, nors jie, be abejo, slapstėsi Lietuvoje. Tik atsitiktinumas padėjo areštuoti vieną jų – Vosylių. Jis netyčia susižeidė granata, plūsdamas krauju atėjo į girininko trobelę, o tas nedelsdamas iškvietė policiją. Jis buvo apkaltintas, kad kartu su kitais dar nesulaikytais asmenimis kėsinosi į Ministrų tarybos pirmininką Voldemarą ir Respublikos prezidentą Smetoną. Netoli teatro, prie įvažiavimo į sodelį, buvo rasta bomba, kuri turėjo sprogti pravažiuojant prezidento automobiliui. Prezidentas išvengė pasikėsinimo, nes į teatrą neatvyko. Vosylius prisipažino dalyvavęs pasikėsinime prieš mane, bet kategoriškai neigė, kad sąmokslininkai norėjo kėsintis ir prieš Smetoną. Ir vykdant mirties nuosprendį Vosylius neigė kėsinęsis prieš Smetoną“(1). Atrodo, A.Voldemaras taip ir nepatikėjo, kad Smetona niekuo dėtas dėl pasikėsinimo į jo gyvybę. Iš tiesų pasikėsinimą suorganizavo ir įvykdė kairieji aušrininkai A.Bulota, M.Gudelis ir A.Vosylius.

 

Po pietų pas prezidentą – įtartinas negalavimas

Praėjus daugiau kaip savaitei po pasikėsinimo, Smetona pakviečia Voldemaro kabinetą pietų. Tai buvo naujiena, nes anksčiau niekada jis pietų visam kabinetui nerengdavo. Apie tai pats Voldemaras rašo: „Pietūs vyko apie gegužės 20 dieną. Aš valgiau labai mažai, kiek išgėriau vyno ir mineralinio vandens. Naktį apie 12 valandą pajutau smarkų skrandžio skausmą. Išsivėmiau, tačiau skausmai nepraėjo. Ryte pakviestas gydytojas norėjo ištirti vėmalus, bet aš naudojausi tualetu, todėl to padaryti buvo neįmanoma. Ir vėl tuoj pat pasklido gandai, kad prezidentūroje mane nunuodijo. Praktiškai tai galėjo būti lengvai padaryta, nes kiekvieno vieta už stalo iš anksto žinoma, todėl nesunkiai galima įberti į lėkštes ar stiklines nuodų. Bet toks kaltinimas gali būti įrodytas tik padarius suvalgyto maisto analizę. Sirgau beveik savaitę ir nepasveikęs išėjau į darbą“(1)

Kalėdamas Utenos arešto namuose, A.Voldemaras išties rimtai susirgo. 1936 m. rugsėjo 22 d. specialiai sudaryta medicininė komisija konstatavo nervų sistemos sutrikimą, kuris pasireiškė darbingumo sumažėjimu ir patologiškomis idėjomis – persekiojimo manija. O rugsėjo 19 d. A.Smetona atleido jį iš Vyriausybės vadovo pareigų. Tokiu sprendimu nepatenkinti „Geležinio vilko“ nariai ne kartą mėgino jėga sugrąžinti A.Voldemarą į valdžią, deja, nesėkmingai.

 

Pučas nepavyko, Voldemarui – 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo

1934 m. dėl Vokietijos laikraštyje išspausdinto straipsnio „Likimo keliais“, kuriame A.Voldemaras tvirtino, kad didinama santykių su Vokietija įtampa veda Lietuvą į pražūtį, A.Smetonos buvo apkaltintas bendradarbiavimu su vokiečių nacionalsocialistais ir jam buvo iškelta baudžiamoji byla. 1934 m. birželio 7 d. įvyko generolo leitenanto Petro Kubiliūno vadovaujamas pučas, kuriam nugalėjus buvo ketinama A.Voldemarą grąžinti į Ministro Pirmininko pareigas, tačiau jam nepavykus A.Voldemaras buvo nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

1938 m. A.Voldemaras paleidžiamas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvyks į užsienį. A.Voldemaras išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. nusprendė grįžti į Lietuvą. Tik kirtęs Lietuvos sieną A.Voldemaras buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste bei prižiūrimas policijos. 1940 m. sausio mėnesį jis vėl buvo ištremtas į užsienį.

 

Sovietai iš pradžių Voldemarą priglaudė, po to – areštavo ir ištrėmė

Iš Lietuvos pabėgus A.Smetonai, 1940 m. birželio 19 d. A.Voldemaras su žmona grįžo į Lietuvą ir tuoj komunistinės valdžios buvo suimtas, o birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kur netrukus buvo išsiųsta ir jo žmona. Net ir šiandien sunku atsakyti į klausimą, kodėl Voldemaras, turėdamas tokį patyrimą užsienio politikoje, savo noru pasuko tiesiog tragiško likimo keliu. Negi jis tikėjo, kad jam, kaip Smetonos priešui, bus pavesta sudaryti vyriausybę? „O gal jis manė, kad SSRS suartėjus su Vokietija fašistinės pažiūros bus pliusas, o ne minusas“ (2. 43 psl. )

NKVD kalėjime Maskvoje A.Voldemaras buvo kalinamas iki liepos 23 dienos. Vyko tardymas. Paskui A.Voldemaras su žmona buvo ištremti į Ordžonikidzę (Šiaurės Osetija). Stalinas ir Molotovas, matyt, tikėjosi, kad Voldemaras po karo gali būti naudingas ir todėl jam buvo sudarytos išimtinės sąlygos: miesto centre suteiktas trijų kambarių butas. apstatytas naujausiais baldais, paskirta namų darbininkė ir kas mėnesį mokama jai net 2000 rublių. Tai viršijo Šiaurės Osetijos partijos komiteto vadovo algą. Tačiau ir tokiomis buities sąlygomis Voldemaras nebuvo patenkintas. Rašė skundus partijos srities komitetui, kad jam žadėtas keturių kambarių butas, kad nepakanka jam gaunamų pinigų. Po ilgo susirašinėjimo su Lietuvos NKVD Voldemarui pavyko atgauti per suėmimą paimtus daiktus ir knygas. Voldemarui buvo net leista dėstyti Pedagoginiame institute.

Voldemaras daug skaitė, parašė darbą „Puškinas ir Šekspyras“ ir savo atsiminimus. Spėjama, kad jie atsirado NKVD nurodymu, nes rašyti rusų kalba. Ypač piktai jis rašė apie Smetoną. Voldemaras neįsivaizdavo, kokiu agentų tinklu buvo apraizgytas. NKVD surado Ordžonikidzėje gyvenusius du lietuvius – instituto dėstytoją ir netgi Voldemaro senų laikų pažįstamą buhalterį. Vienas iš jų NKVD agentas A.Daukša-Paškevičius (slapyvardis „Goriec“), perdavinėjo žinias, jog A.Voldemaras idealizuoja Vokietiją ir kalba apie A.Smetonos jam padarytas skriaudas, apie greitai kilsiantį Vokietijos ir TSRS karą, kurį, be abejonės, laimėsianti Vokietija. Jį dieną naktį stebėjo namų darbininkė, kiemsargis, dvi gretimame bute gyvenančios studentės ir kiti agentai. Vieno iš agentų liudijimu, Voldemarui buvo žadama būti perkeltam į Maskvą, laikui bėgant grįžti į Lietuvą ir ten tapti akademiku. Atrodo pats Voldemaras net patikėjo, nes „jo vardas gerai žinomas pasaulyje“. Voldemaras naiviai tikėjo, jog jo areštas sukels tarptautinį skandalą. Jis kreipėsi į SSRS valstybės saugumo komisarą atmesdamas kaltinimus ir siūlė panaudoti jį, kaip asmeniškai pažįstantį atsakingus didžiųjų valstybių politikus, užmezgant bendradarbiavimą su Anglija ir JAV.

Bet Vokietijai užpuolus SSRS, Voldemaras nebebuvo reikalingas. 1941 m., naktį iš birželio 26 į 27 d., Voldemarai buvo suimti ir tardomi. A.Voldemaras buvo verčiamas prisipažinti, kad yra Vokietijos žvalgybos agentas. 1941 m. lapkričio mėnesį jo tardymas buvo baigtas ir byla perduota garsiajam Ypatingajam pasitarimui (Osoboje sovieščanije) prie Tarybų Sąjungos NKVD. A.Voldemaras laukė nuosprendžio Ordžonikidzės kalėjime, tačiau frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo jis buvo pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur 1942 m. gruodžio 16 d. jis mirė kalėjimo ligoninėje nuo išsekimo.

 

Augustino Voldemaro svarbiausieji darbai

„Augustinas Voldemaras buvo iškili ir tvirto charakterio asmenybė, kurio nuopelnai atkuriant Lietuvos valstybę yra neįkainuojami. Deja, dėl A.Smetonos trumparegiškumo ir asmeninių ambicijų Lietuva labai anksti neteko šio didžio valstybininko, kuris būdamas valdžioje galėjo Lietuvos Valstybės likimą pasukti kita linkme“, - sakė Vieningojo Lietuvių Nacionaldarbininkų Sąjūdžio(VLNDS) vadas Mindaugas Gervaldas. Vadovavo I ir XIV Ministrų kabinetams, taip pat buvo užsienio reikalų ministras. Trisdešimt trys mėnesiai (1926 gruodis– 1929 rugsėjis), kuriuos Voldemaras praleido ministro pirmininko poste, drauge eidamas ir užsienio reikalų ministro pareigas, paliko prieštaringą istorinį pėdsaką. Neginčytina tai, kad jo vadovaujamai vyriausybei pavyko pasiekti reikšmingų užsienio politikos laimėjimų, kurių Lietuvai iki tol nebuvo pavykę pasiekti: konkordato su Vatikanu (1927) pasirašymas, Vilniaus bylos iškėlimas Tautų Sąjungoje (1927), sutarties su Vokietija, pripažįstančios Lietuvai Klaipėdos kraštą, sudarymas (1928), įskaitant keletą itin naudingų su šia šalimi ekonominių susitarimų, prekybos sutarties su Anglija, laidavusios palankią rinką Lietuvos eksportui Didžiojoje Britanijoje, sudarymas (1928).

Antra vertus, sulig lietuvių istoriografijoje nusistovėjusiais vertinimais, Augustinui Voldemarui paprastai yra priskiriama daugybė labai nesimpatiškų būdo bruožų, tarsi patvirtinančių jo aiškiai išreikštas diktatūrines ambicijas. Įsigalėjusi nuomonė, esą jeigu ne Smetonos „minkštas autoritarizmas“, Voldemaras Lietuvą būtų atvedęs į „kietą fašizmą“. Jis labai gerai apie save atsiliepė. tokia fraze: „Pasaulyje niekas nežino, kas yra Lietuva, bet visi žino, kas yra Voldemaras“.

Taigi, Augustinas Voldemaras galėjo tapti garsiu, gal net pasaulinio masto mokslininku, nes jis turėjo visas būdingas talentingo mokslininko savybes: buvo be galo darbštus ir energingas bei valingas, aštraus proto, mokėjo daug kalbų, buvo užsispyręs, garsėjo kaip poleminio žanro meistras, nevengė asmeninės atsakomybės. Bet jis pasižymėjo ir nesimpatiškomis kai kuriomis būdo savybėmis: garbės troškimas, arogancija, liguistas įtarumas, vienašališkas sprendimų priėmimas. Štai kodėl su A. Voldemaro vardu yra susiję daugybė skandalingų istorijų, apie jį prikurta nemaža legendų. Ir vis tik Augustinas Voldemaras yra vienas žymiausių Lietuvos Respublikos politinių veikėjų. Jo indėlio į Lietuvos valstybės kūrimą negalima nepastebėti.

 

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

1. Augustinas Voldemaras. Pastabos saulėlydžio valandą. Vilnius „Mintis“ 1992

2. Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos. Vilnius Mintis. 2005,2007, 2008

3. http://www.vlnds.lt/web/augustinas-voldemaras/2009-04-16 http://www.vlnds.lt/web/wp-content/uploads/2009/04/augustinas-voldemaras.jpg

4. Augustinas Voldemaras: pagarba, legendos, klausimai. 2009-05-11 Irena Petraitienė, Kauno miesto muziejaus direktorė

5. Virginija Skučaitė. Įvairiaspalvis Prezidento krikštatėvio portretas. Lietuva. 2009-02-14

6. Prof. Augustinas Voldemaras. Liet. Tautininkų Sąjungos Plungės skyriaus leidinys. Plungė, 1930 - Vytauto Didžiojo metai

7. Kaip Smetona - Voldemaras organizavo mūsų kariuomenę. Parašė ir išleido Atsargos karys. A. Bako spaustuvė, Kaune

8. Jonas Navakas. Originali knyga. (Lietuva ir jos problemos. Tomas I. Lietuva ir Vokietija.). Leidėjas: Karvelio ir Rinkevičiaus knygynas. Kaunas 1933

9. Profesorius Augustinas Voldemaras. Raštai. 100 metų gimimo sukakčiai paminėti. Lietuvos Atgimimo sąjūdis. 1983. Redagavo Morkus Šimkus. Laisvosios Lietuvos Knygų leidykla Chicago, IL, 1983

10. Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje (1918 - 1940m._(IV mokslinės konferencijos pranešimai.) Kaunas, 2003

11. Red. A.Marcinkevičius. 1928 m. vasario 16. 10 metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti. Lietuvos Šaulių sąjungos leidinys. Kaunas 1928

12. Vanda Daugirdaitė - Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius „Vyturys“ 1990

13. Pranas Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. II tomas. Išleido DR. Kazio Griniaus fondas. 1986 Chicago

14. Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. Išleido Juozas Kapočius 1979 m. So. Boston.

 
Reklaminis skydelis