Mes turime 379 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3127
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19328
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95358
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Iš aplankytų šalių bitininkas Aleksandras Pupkevičius atsiveža patirties perliukų

2017 m. gruodžio 23 d., šeštadienis Nr.94 (1723)

Yra toks gerai žinomas posakis: „Kas moka dalintis, tam ir Dievas duoda.“ Šie žodžiai labai tinka mano geriems bičiuliams bitininkams Marytei ir Aleksandrui Pupkevičiams, kurie jau ne pirmą kartą medaus dovanoja Reškutėnuose gyvenančiai Vaivos ir Povilo Sikorskių šeimai, globojančiai 9 vaikus. Tikrai nekyla ranka parašyti žodžio „svetimus“, nes tie vaikai jų mylimi ne mažiau nei jau išaugę savi vaikai. Dar vasarą, kai užsukau pas Marytę ir Aleksandrą pasižiūrėti, kas naujo jų bityne, gavau užduotį nuvežti Sikorskių auginamiems vaikams medaus. Atsisveikindama tada Marytė pasakė: „Atvažiuok prieš Kalėdas, manau, kad ir kalėdinę dovaną padarysime.“

Ir štai aš vėl Adutiškyje. Šį kartą namuose vienas Aleksandras. Sudėjęs į dėžutę vaikams skirtą medų, pakviečia į vidų. Čia dar trejetą vaškinių žvakių: dvi eglutes ir vieną angeliuką parinkęs paduoda ir sako: „Tegul jos Kūčių vakarą jiems vilties šviesa sušvinta.“ Šiuos Aleksandro žodžius vėliau pakartojau Vaivai, įteikdamas dovanas.

Gurkšnodami kavą įsišnekame. Šie metai Aleksandrui Pupkevičiui buvo įdomūs. Kadangi besiplečiančiam bitynui reikia skirti vis daugiau laiko, tad ištarnavęs pasienyje reikalingą metų skaičių, jis išėjo į pensiją, o po to išvyko į įdomią kelionę – su kolegomis bitininkais lankėsi pas bitininkus Rusijoje, Suomijoje ir Gruzijoje. O prasidėjo mūsų pokalbis, žinoma, apie besibaigiantį bitininkavimo sezoną.

- Koks jis buvo? – klausiu Aleksandro, nes iš bitininkų teko girdėti, kad šiemet jis buvo gana pras tas.

- Mums šis bitininkavimo sezonas buvo normalus. Ir bitynas išsiplėtė, ir medaus gavome daugiau nei pernai. Manau, kad ir kitiems bitininkams sezono pabaiga buvo gera, nes bitės labai nešė medų, bet vis labiau išryškėjo skirtumai tarp pramoninio bityno ir nepramoninio. Šiemet ši riba buvo labai aiškiai nubrėžta. Pramonine bitininkyste užsiimantys medaus turėjo nemažai. Ir mes medaus surinkome nemažai. Didžioji to medaus dalis parduota urmu, stambiais kiekiais. Dabar daugiausia taip ir dirbame. Galvojant apie ateitį, yra įdomių minčių, planų, bet tai ateitis, o šiemet esame patenkinti sezonu. Jau sakiau, kad kuo medaus daugiau, tuo lengviau jį realizuoti. O jei turėtum vienarūšio medaus 200 tonų ir daugiau, būtų dar lengviau jį realizuoti ir geresnėmis kainomis, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Aleksandras Pupkevičius.

- Šiemet turėjai galimybę su bitininkų delegacija apsilankyti Rusijoje, Suomijoje, Gruzijoje. Ką įdomaus pamatei ir ką galima pritaikyti bitininkaujant?

- Kartais net jau ir neblogai žinodamas, kaip kaimynai bitininkauja, kiekvieną kartą atrandi kažką naujo. Atrodo su Baltarusijos bitininkais jau ir gerai pažįstamas, bet kiekvieną kartą atrandi kažką naujo, o ką bekalbėti apie tas šalis, kur neteko lankytis. Visur yra ir progresyvių bitynų, ir nenorinčių nieko keisti. Taip yra ir pas mus, ir pas kaimynus. Yra ko vieniems iš kitų pasimokyti. Pirmoji kelionės metu aplankyta šalis buvo Rusija. Rusija yra didelė ir už visus regionus, juose neapsilankius, sunku kalbėti. Ten yra daug įdomių bitininkų, bet jie siekia kitokių tikslų negu mes, pas juos kitokia rinka, kuri didžiulė ir bedugnė. Ten netgi mąstyti reikia kitaip. Nors rusų bitynai stengiasi išlaikyti savo miško pilkąją bitę, bet ir ten jau yra selekcija. Šiais laikais užsidaryti savo erdvėje yra sunku.

Suomija skiriasi savo tvarka. Viskas įstatyta į rėmus ir jų laikomasi. Mes lankėmės firmoje „Paradise Honey“, kuri gamina įrenginius medaus atakiavimui ir sukimui bei avilius visam pasauliui. Turi 57 variantus avilių, o jų įrenginiai patys inovatyviausi ir atitinka bet kurios pasaulio šalies standartus – tikras flagmanas bitininkystėje. Įdomus tos firmos vadovas Juhani Vaara, tikras filosofas. Visa gamyba kaime, žmonių dirba nedaug, o sugeba pagaminti visam pasauliui. Beje, pats laiko 3 tūkstančius šeimų ir bityne dirba tik 2 žmonės.

- Aleksandrai, paaiškink man, kaip 2 žmonės gali 3 tūkstančius bičių šeimų prižiūrėti? Man tai sunkiai įsivaizduojama.

- Paprastai, eina į bityną tada, kada reikia, ir daro tai, ką reikia. Pas mus dar daug darbo dėl darbo, o ten to jau nėra. Pas juos net korių rėmai plastikiniai. Tai tik vienas pavyzdys. Įdomus ir jų inovatyvus avilys. Ten kitokia gamta, kitokios sąlygos. Suomiai labai savo rinką saugo.

- Ko gero, įdomiausia iš aplankytų šalių buvo Gruzija?

- Gruzijoje mes ir buvom ilgiausiai. Daug ką pamatėm. Ten visai kitokia bitininkystė, labai laikomasi tradicijų. Gruzijoje, jei vyresnis amžiumi pasakė, kad taip bus – šventa. Čia bitininkai specializuojasi bičių pienelio rinkimu. Nors gamta pas juos dosni, bet medaus surenkama, palyginus, nedaug, o štai bičių pienelio – daug. Kodėl taip yra? Reiktų patyrinėti. Mažiau pas juos technologijų, o ir bitynai gerokai archaiški. Labai puikų įspūdį paliko gruzinų svetingumas, nuoširdumas. Gruzija – graži šalis. Mūsų bičiulis Vladimiras Vardosanidzė mus išvežiojo po visą šalį. Tai, ką mes matėme, turistas vargu ar pamatys. Ten žmonės laimingesni, nepuola į neviltį, gerbia svečius, šeimos tradicijas. Ir dar vienas pastebėjimas – pas mus kartais sudaromas įvaizdis, kad gruzinai tik šašlykus valgo. Nedaug jie tų šašlykų ir kitų mėsos gaminių vartoja, o štai daržovių, žalumynų valgoma daug, kaip ir miltinių patiekalų, sūrių. Gruzija labai tolerantiška šalis religijų atžvilgiu. Visų konfesijų atstovai sugyvena gerai. Ir iš viso Gruzija ne tik svetinga, bet ir tolerantiška šalis. Galiu pasakyti, kad kur apsilankytum, visur gali rasti deimančiukų, o ir iš bendravimo su ten gyvenančiais bitininkais visada randi ką nors naudingo, gal ir jie iš to bendravimo kažko pasimokys, - baigdamas mūsų pokalbį sako Aleksandras Pupkevičius.

Atsisveikindamas palinkiu jam ir visai šeimai sėkmės kitais metais.

Kai užvežiau Marytės ir Aleksandro Pupkevičių dovanotą medų Vaivos ir Povilo Sikorskių globojamiems vaikams, vaikų džiaugsmui nebuvo ribų. Kūčių vakarą uždegęs Aleksandro padovanotą žvakutę ir aš mintyse jam ir Marytei padėkosiu už gerumą...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis