Mes turime 369 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1575
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1575
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:143568

Būk gydytoju, o ne amatininku

2017 m. gruodžio 9 d., šeštadienis Nr.90 (1719)

Kinų filosofas Hong Zičengas, gyvenęs 16 a. pab. -17 a. pr., rašė: „Jei žmogus jums padėjo, prisiminkite jį visą gyvenimą.“ Geri ir teisingi žodžiai neprarado prasmės ir 21-ame amžiuje. Sunku būtų suskaičiuoti žmones, kuriems padėjo gydytojas chirurgas Vladas Karaliūnas per daugiau nei 50 darbo metų. Vien rimtų operacijų padaryta apie 10, o gal ir 15 tūkstančių. Kaip sakė gražų 90 metų jubiliejų minintis gerb. Vladas Karaliūnas, kas ten dabar jas suskaičiuos. O apie prabėgusius metus jis pasakė: „Per daug greitai tie metai prabėgo.“

Visada malonu pamatyti gerbiamąjį Vladą Karaliūną bet kokiu oru einantį Švenčionių mieste. Prisimenu, kai vieną kartą pasisveikinęs pasakiau: „O jūs, daktare, vis einate ir einate.“ Jis tada atsakė:

- Žinai, Algi, jei sustosiu, tai ir sustosiu. Kol žmogus juda, tol gyvena.

Pirmadienio popietę, išsiskirsčius sveikintojams, turėjau galimybę dar kartą pasikalbėti su gerbiamu daktaru Vladu Karaliūnu apie greitai prabėgusį gyvenimą, jaunystės svajones, gydytojo profesiją ir kitas gyvenimiškas situacijas.

- Esu dzūkas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Aukštaitijoje. Švenčionyse pradėjau dirbti 1960 metų lapkričio 10 dieną, o užvėriau ligoninės duris 2002 metais. Prieš Švenčionis darbavausi Utenoje. Švenčionys per tą laikotarpį pasikeitė į gerąją pusę. Aš jau nekalbu apie neatpažįstamai pasikeitusį miestą, bet noriu pasakyti, kad džiugina gražiai sutvarkytos kapinės. Prisimenu, kai atvažiavęs gyventi į Švenčionis su žmona užklydau į kapines, vaizdas buvo baisus. Tiesa, tuomet ir kitur kapinės buvo prastai tvarkomos, o dabar Švenčionių kapinės sutvarkytos, jaučiama pagarba išėjusiems. Gražūs ir namai, gėlynai, gatvės. Praėjo 57 metai, o atrodo tik vakar čia atvažiavau. Labai greitai bėga laikas, - pradėdamas mūsų pokalbį sako gerb. Vladas.

- Gerb. Vladai, kodėl pasirinkote gydytojo, chirurgo profesiją?

- Nekalbėsiu aukštomis frazėmis apie idealus, nes pagrindinė mano pasirinkimo priežastis, ko gero, buvo tai, kad pats vaikystėje labai dažnai sirgau, visomis galimomis ligomis persirgau. Šeimoje mes buvome 4 vaikai, tai kai vienas suserga, persergame ta liga visi. Ir tada, kai reikėjo pradėti eiti į mokyklą, aš labai sunkiai sirgau. Girdėdamas tėvų pokalbius, kiek viskas kainuoja, kaip sunku išsiversti, galvodavau, kaip išaugus padėti tėvams. O kai atėjo pasirinkimo metas, tėvai sakė, kad geriausia būti gydytoju ir nesusirišti su politika. Nes tokie permainingi laikai. O tie laikai buvo ne tik permainingi, bet neramūs. Bet, ačiū Dievui, viskas pavyko gerai. Jau besimokydamas gimnazijoje žinojau, kad būsiu gydytoju. Baigęs gimnaziją, įstojau į Vilniaus universitetą. Mokytis buvo įdomu. Labai dažnai aplankydavo mintis, kaip geriau padėti žmogui. Gydytojas nors ligą ir išgydo, bet infekcijos židinys vis tiek lieka, o chirurgas jei pašalino, tarkim, apendicitą, jo daugiau nebus. Gal todėl ir pasirinkau chirurgo profesiją. Šeštame kurse jau specializacija buvo. Kartais ne tik asistuoti, bet, jei chirurgo gera nuotaika, tai ir operuoti gaudavau. Labai norėjau tą daryti. Man buvo įdomu, tai ir patirtis. Prisimenu, kaip pirmą gipsą dėjau. Profesorius tada šiek tiek pasijuokė, bet ir aš iš klaidų pasimokiau. Mediko darbe negalima vadovautis principu „aš viską žinau“. Kaip sakydavo profesorius Katilius, niekada nesakyk, kad viską žinai, nes tu tada nieko nežinai, o jei abejoji, išsiaiškink pas tą, kuris geriau už tave žino. Per ilgą chirurgo darbo laikotarpį visokių situacijų buvo. Juk visai neseniai atsirado šiuolaikinės diagnozavimo priemonės.

- Ar prisimenate savo pirmą savarankišką operaciją?

- Žinoma, prisimenu. Tai buvo Utenoje, kur dirbau gavęs paskyrimą. Skyriaus vedėjas išėjo atostogų ir aš likau vienas. Tą dieną nuėjau aplankyti ligonio, žiūriu, atvažiuoja manęs mašina. Aš visada išeidamas pasakydavau, kur išeinu ir kiek maždaug būsiu. Atvažiavę sako: „Daktare, atvežė ligonį iš Dusetų su apendicitu“. Į Vilnių vežti jau vėlu. Nerimo buvo daug. Gerai, kad operacinėj med. sesuo buvo patyrusi, sako: „Daktare, nebijok, padarysim.“ Ir mano laimei, apendicitas buvo ten, kur ir turi būti. Nes tik iš pažiūros atrodo, kad apendicito operacija chirurgui – vieni juokai. Būna tokių apendicito operacijų, kad oi oi oi... Kai vieno garsaus rusų profesoriaus paklausė, kokia lengviausia operacija, jis atsakė – apendicitas, o kai paklausė, kokia sunkiausia, jis atsakė – apendicitas. Buvo ir man tokių apendicito operacijų, kurias kelias valandas teko daryti. Ne visada viskas žmogaus organizme būna taip, kaip anatomijos vadovėlyje parodyta. Kartais būna įvairių apsigimimų, kai organai visai kitoje pusėje nei įprasta. Dabar darbas šimtu procentų palengvėjo, kai yra tiek diagnostikos priemonių, - sako mano pašnekovas.

- Ar prieš kiekvieną operaciją būdavo jauduliukas?

- Žinoma, visad jaudiniesi. Jei kas sako, kad nesijaudina, nejaučia baimės – meluoja. Vienas generolas yra pasakęs, kad jei kuris kareivis sako, kad eidamas į mūšį nebijo – jis meluoja. Visi žmonės bijo mirti. Taip ir gydytojui, kiekvieną kartą eidamas į operacinę permąstai visus galimus variantus ir labai džiaugiesi, jei randi, ką galvojai. Žinote, visada malonu sutikti žmogų, kuriam padėjai, tokios akimirkos džiugina, bet yra ir tokių akimirkų, kurių negali pamiršti, čia aš kalbu apie tuos atvejus, kai nepaisant visų pastangų žmogaus gyvybės išgelbėti nepavyksta. Bet tu neturi teisės vien apie tai galvoti, nes kiti laukia tavo pagalbos.

- Ar gydytojas, kasdien susidurdamas su skausmu, nepraranda atjautos?

- Gydytojas neturi prarasti atjautos. Žmogiškumas turi išlikti absoliutus. Visada reikia bent akimirkai save pabandyti įsivaizduoti ligonio vietoje ir tada viskas stos į savo vietas.

- Gerbiamasis daktare Vladai, ar dabar, švęsdamas gražų 90 metų jubiliejų, galite pasakyti, kad gyvenimo kelią pasirinkote teisingai?

- Nė karto nebuvo tokių abejonių, kad ne tą gyvenimo kelią pasirinkau. Taip, prisipažinsiu, kad šeima mane matydavo retokai, bet žmona mane suprato, nes ir ji buvo medikė. Aš nepaprastai mėgau darbą. Supraskit, kartais gydytojo žodis gydo net geriau už vaistus. Budėdamas bent 5 kartus aplankydavau ligonius, nes aš žinau, kad ligonis laukia. Aš aplankydavau ne tik savo ligonius, bet ir pas kitus užsukdavau. Ligoniui reikia paguodos. Žodis iš tiesų turi magišką galią, beje, net ir matydamas prastą ligonio situaciją aš visada kalbėdavau apie viltį, kad viskas bus gerai. Svarbiausia, kad žmogus tavim patikėtų. Mes juk tik gydytojai, ne dievai, kad spręstume žmogaus likimą. Nereikia gailėti gerų paguodos žodžių. Gali nieko nedaryti, o tiesiog prisėdus ant lovos krašto paklausi, kaip laikaisi, padrąsinti, kad viskas bus gerai. Todėl aš prieš dabar įsigaliojusią patirtį žmogui sakyti visą tiesą. Tada žmogus gyvena mirtim ir laukia, o nežinodamas galutinės diagnozės žmogus gyvena viltimi ir tikisi geriausio, ir labai dažnai įvyksta stebuklas, ir žmogus įveikia ligą. Žinau ne vieną tokią istoriją. Beje, man chirurgo darbas buvo aukščiau už visus darbus, kuriuos tekdavo daryti dirbant vadovaujančius darbus. Jeigu tu esi specialistas, įdėk dūšią į savo darbą ir į žmogų. Ir savo dukroms gydytojoms ir žentui gydytojui sakiau: „Būk gydytojas, o ne amatininkas“, - baigdamas mūsų pokalbį sako chirurgas Vladas Karaliūnas, kuriam darbas buvo darbas ir hobis buvo darbas. Gal todėl ir dabar sutikti žmonės po daugelio metų sako ačiū už kažkada suteiktą pagalbą. Tą patį galiu pasakyti ir aš, nes gydytojas Vladas Karaliūnas padėjo ne vienam mano šeimos nariui. Štai toks pasakojimas apie daugeliui pažįstamą chirurgą, arba pirmiausia padorų žmogų Vladą Karaliūną, švenčiantį gražų 90 metų jubiliejų ir vis dar sapnuojantį operacijas, ligoninę, kuriam pati džiugiausia akimirka būdavo, kai pasveikęs ligonis uždaro duris iš kitos pusės.

Algis JAKŠTAS