Mes turime 300 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3146
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13333
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89363
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ne visas žaizdas užgydo laikas...

2017 m. lapkričio 15 d., trečiadienis Nr.83(1712)

Vargu ar kam neteko girdėti posakio: „Laikas užgydo žaizdas“ bet būna atvejų, kai tom žaizdom užgijus lieka randai ar kokia skeveldra, klajojanti iš vienos vietos į kitą. Šitie žodžiai labai tinka švenčioniškiams gerai pažįstamo Moisejaus Preiso gyvenimui ir patirtiems išbandymams apibūdinti. Jau, ko gero, ne kartą sakiau, bet dar pasikartosiu, šio žmogaus, patyrusio geto ir koncentracijos stovyklų siaubą, gyvenimo istorija verta filmo, tik ne holivudinio „blokbasterio“, o rimto filmo. Perėjęs visus tuos išbandymus, sugebėjęs išvengti baisiausio – mirties, Moisejus Preisas sugrįžo į Lietuvą, bet čia nerado likusio nei vieno giminaičio, visi žuvo – kas gete, kas koncentracijos stovyklose.

Kiek kitoks likimas ištiko prieš kurį laiką pas Moisejų Preisą iš JAV atvykusios Alicios H.Brauns senelius ir tėvą. Taip pat iš Kauno kilusi gydytojo Moses Brauns šeima ir Kauno gete ir koncentracijos stovyklose išvengė mirties, bet jos tėvas Jack Brauns negrįžo į Lietuvą, o galutinai apsistojo JAV. Iš ten ir atvyko Alicia H.Brauns į Lietuvą, kad galėtų susitikti su žmogumi, kuris kaip ir jos tėvas Dachau stovykloje gyveno tame pačiame 4-ajame barake ir buvo tarp keleto laimingųjų, kurie iš 200 liko gyvi. Atvyko gerb. Alicia ne viena, o su operatoriumi, kad nufilmuotų pokalbį su Moisejum Preisu kuriamam filmui.

Šventiškai pasipuošęs Moisejus Preisas laukė svečių. Dar kartą perversdamas fotoalbumą, kuriame jo šeimos tragiška istorija. Moisejus Preisas svečiams papasakojo savo patirtus išgyvenimus. Kartais trumpam sustodamas, kad galėtų susitvarkyti ir vėl tęsti pasakojimą. Juk negali žmogus ramiai prisiminti tokių epizodų, kai tik per stebuklą šaudant išlieki gyvas, kai tik per stebuklą skaičiuoklė lemia, ar liksi gyvas, ar tavo kelias nuves į dujų kamerą. Negali gerb. Moisejus pasakoti ir apie tuos epizodus, kaip sužeistam be narkozės buvo siuvamos žaizdos, kaip skeveldra ir dabar po galvos oda keliauja iš vienos vietos į kitą. Ne mažiau skaudūs buvo ir jo potyriai sugrįžus į Lietuvą, kai sužinojo, kad iš gausios Preisų giminės liko gyvas vienas, kai nuvažiavęs į Kauną buvo net neįleistas į gimtuosius namus, o jis norėjo tik vieno vienintelio – dviračio, bet ten gyvenę lietuviai parodė duris. Visokių žmonių buvo ir, matyt, yra. Vieni šaudė, kiti gelbėjo, vieni gviešėsi svetimo, kiti paskutine duonos rieke dalinosi. Kadangi apie Moisejaus Preiso gyvenimą jau rašiau porą kartų, tad šį kartą nesigilinsiu į atskirus jo potyrius Kauno gete, Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklose, o keliais štrichais norėčiau papasakoti gerb. Alicios H.Brauns šeimos istoriją, kurią išgirdau trumpo interviu metu.

- Esu Alicia Brauns, atvykau čia iš Kalifornijos, iš Los Andželo. Kuriu dokumentinį filmą, kuris vadinsis „Gyvenimo mozaika“. Tai filmas apie mano tėvą Jack Brauns, kaip jisai išgyveno visus tuos baisumus tiek gete, tiek koncentracijos stovykloje ir kaip jam pavyko sukurti savo gyvenimo sėkmės ir laimės istoriją. Mano tėvas su šeima gyveno Kaune, po to buvo uždarytas į Kauno getą, o vėliau perkeltas į Dachau koncentracijos stovyklą. Mano seneliai Moses ir Basia Brauns gyveno Kaune. Senelis buvo žinomas gydytojas. Gydytoju jis buvo ir Kauno gete. Kai gete daug žmonių susirgo tymais, mano senelis darė viską, kad paslėptų tuos simptomus, kad geto apsauga to nepastebėtų, - pradeda pasakojimą apie savo šeimą viešnia iš JAV.

- Gerb. Alicia, ar pasakojimas, kurį šiandieną išgirdote iš Moisejaus Preiso daug skiriasi nuo to, ką pasakojo jums tėvas?

- Labai daug panašumų. Matyt, kitaip ir būti negali. Klausydamasi gerb. Moisejaus pasakojimo supratau, kad tai dvasiškai labai stiprus žmogus. Mano senelis prisimindamas tą laikotarpį kalbėjo, kad buvo dvasiškai stiprių žmonių, kuriems ta stiprybė padėjo išgyventi. Įstrigo Moisejaus pasakojimo epizodas apie dubenėlį, kuris jam padėjo išgyventi daugelyje situacijų. Mano tėvas taipogi ieškojo įvairių priemonių, kurios jam padėjo išgyventi, ir aš čia jaučiu tokią paralelę, panašumą, kad tuo baisiu laiku jie nepasidavė, jie ieškojo būdų, kaip išlikti.

- Ar klausydama savo tėvo pasakojimų ir šios dienos pasakojimo radote atsakymą, kaip žmonės sugebėjo išgyventi tokiomis sąlygomis?

- Aš sužinojau, kad buvo daug įvairių būdų ir situacijų. Kažkam padėjo draugystė, kažkam – įvairių užsienio kalbų žinojimas, kažkam – kūrybiškumas, sugebėjimas pasinaudoti tuo, ką turi, sukuriant įvairius būdus, kaip gauti maisto.

- Gerb. Alicia, kaip žmonės, iškentę tokius baisumus, išlikdavo žmonėmis?

- Manau, kad viskas priklausė nuo žmogaus vidinės stiprybės, nuo to, kaip jis buvo auklėjamas, greičiausiai jie nesužvėrėjo ir todėl, kad su jais taip elgėsi ne kaip žmonės, o kaip žvėrys, ir jie nenorėjo tapti tais žvėrimis.

- O koks jūsų senelio ir senelės likimas?

- Mano tėvas, atsidūręs JAV, sugebėjo ten atsivežti senelius. Tai buvo bene pirmieji žydai iš Lietuvos atvykę po karo į JAV. Likimas buvo mielaširdingas ne tik mano tėvui, bet ir seneliams, ir jie liko po holokausto gyvi. Mano senelis, kaip jau sakiau, buvo žinomas gydytojas ir pasiėmęs savo gydytojo portfelį eidavo po namus, lankydavo ligonius. Turėjo vieną pacientą, kuris ilgai sirgo, tad jis visą mėnesį jį lankė ir gydė namuose, o tėvas kartais irgi su juo eidavo. Taip ir kokį skanėstą gaudavo. Kai senelis ir mano tėvas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos buvo atvežti į Dachau, čia jie buvo išskirti kaip šeima nuo senelės ir brolio. SS komendantas, kuris buvo labai žiaurus, pamatęs mano senelį, nustebęs paklausė: „O, ponas gydytojas Braunsas? Labai atsiprašau, kad jūs čia patekote.“ Ir paskyrė senelį stovyklos gydytoju. Senelis buvo sąžiningas ir niekada nemeluodavo. Koncentracijos stovykloje dauguma mirdavo iš bado, ir jis tą rašydavo išvadose, kad pacientas mirė nuo bado, o pasirodo, to negalima buvo daryti. SS komendantas jį įspėjo, kad to negalima rašyti išvadose, kad miršta nuo bado. Vieną dieną tas komendantas buvo girtas ir pražiopsojo pranešimą, kuris pasiekė Berlyną. Ten sužinojo, kad mirštama iš bado, nors buvo siunčiamas maistas. Pasirodo, vokiečiai maistą pardavinėjo ir kaliniams neskirdavo. Tas SS komendantas, supykęs ant senelio, norėjo jį nužudyti, o tas SS karininkas, kurio žmoną jis gydė Kaune, pasiėmė mano senelį į namus ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Taip 10 dienų jis laikė savo namuose, kol audra nurimo. Po to senelis sugrįžo į koncentracijos stovyklą ir vėliau su kitais ir mano tėvu buvo išlaisvintas, - baigia trumpą pasakojimą viešnia iš JAV Alicia H.Brauns, kuri su operatoriumi Heath Gfeller kuria dokumentinį filmą „Gyvenimo mozaika“.

Štai tokios gyvenimų istorijos. Vieniems toje holokausto mėsmalėje išlikti padėjo atsitiktinumai, kitiems – mokėjimas vertinti situaciją. Čia, kaip sakė Moisej Preis: „Aš visą laiką stengiausi būti viduryje, niekados nebuvau priekyje ar gale, ar šonuose.“ Kitiems, kaip Alicijos H. Brauns seneliui, o gal tuo pačiu ir tėvui, išlikti padėjo istorija su Kaune išgydyta SS karininko žmona. Ir didžiausias išlikimo stebuklas ir tuo pačiu išlikimas žmogumi bene didžiausia vertybė. O šis pasakojimas būtų nepilnas, jei nepaminėčiau vertėjavusių Dianos Galatiltienės ir Dariaus Veličkos. Tik su jų pagalba galėjome susikalbėti.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis