Visiems savi reikalai
2017 m. lapkričio 15 d., trečiadienis Nr.83(1712) |
Tą rytą lapę sutikau prie pat kelio – kažką sau mąstydama, ji spoksojo į kelią ir net nepasuko galvos.
- Ką galvoji? - paklausiau pro pravirą mašinos langą. - Jau diena...
- Hmmm... galvoju... - šyptelėjusi sumurmėjo lapė. - Turiu apie ką...
- Žmonių pasaulyje yra apie ką galvoti... - bandžiau kalbinti ją. - O lapių? Kas joms rūpi?
- Koks tu kvailas... - lapė suraukė nosį. - Tai mes turime ką veikti ir apie ką galvoti! Jūs čia savo mašinom vis zujate: pirmyn - atgal, pirmyn - atgal... Pabandytumėm mes taip nieko neveikti...
- Na... gal tu ir teisi, - bandžiau jai gerintis. - Žmonės labai daug ko nori, tad ir laksto.
- Ar viską, ko tik nori, jie ir turi?
- Manau, kad ne viską...
- Aš taip ir maniau... - šyptelėjo lapė. - Išeitų, kad veltui laksto.
- Pala, bet tu taip arti kelio čia sau ilsiesi ir nebijai medžiotojų? O ką, jeigu jie staiga...
- Pamanyk - medžiotojai! - prunkštelėjo lapė. - Jiems gi lapių kailių seniai nereikia. Jie dabar kitkuo užsiėmę.
- Bet tu pasisaugok, žinia - žmonių visokių būna!
- Ir tu jų pasisaugok! - į mane atsigręžusi lapė žiūrėjo ilgai ir aš supratau, kad ji visą mūsų pokalbį netvėrė juoku. - Aš dabar eisiu ir pailsėsiu, pasnausiu. Nuo tų tavo kalbų galva paskaudo. O tu lėk, lėk sau: pirmyn - atgal, pirmyn - atgal... Cha-cha-cha!
Selemonas PALTANAVIČIUS