Mes turime 332 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1761
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11948
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87978
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Malda už bažnyčios ir tarpusavio vienybę

2017 m. rugsėjo 13 d., trečiadienis Nr.66(1695)

Visas šių metų Labanorinės šurmulys kaip prasidėjo, taip ir baigėsi šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Labanoro bažnyčioje. Paskutinės iškilmingos šv. Mišios buvo aukojamos sekmadienį 12 val. ir baigėsi jos procesija aplink bažnyčią. Žmonių į šv. Mišias susirinko labai daug. Čia, matyt, nėra ko stebėtis, nes po gaisro ne tik bažnyčia lyg Feniksas pakilo iš pelenų, bet ir tikinčiųjų, ir piligrimų gerokai padaugėjo. Šv. mišias aukojo svečias kunigas Algirdas Akelaitis, darbo turėjo ir Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas, ir iš gretimos Kuktiškių parapijos atvykęs monsinjoras Juozapas Čeberiokas. Visada įdomu stebėti tikinčiųjų veidus. Jie per šv. Mišias kažkuo kitokie, daug tauresni.

O aš šį kartą norėčiau pacituoti kunigo Algirdo Akelaičio pasakyto pamokslo ištraukas, nes seniai neteko girdėti tokio atviro ir tokio gilaus pamokslo.

Jau pačioje pradžioje kunigas Algirdas kvietė melstis pirmiausia už tuos, kurie į šv. Mišias nevaikšto:

- Siūlau šiandien aukoti šv. Mišias ir melstis ne tik už tuos geruosius, bet ir už tuos, kurių nemylime arba jie mūsų nemyli. Melskimės ir už valdžią Lietuvos, kad ir ji persiimtų norėjimu padėti savajai tautai. Mes esame nuolat nuodėmės akivaizdoje. Sakoma, kad Šėtonui nereikia Dievo, kad jis nepavargsta ir jo tikslas aiškus – mus pražudyti. Didžiausiame pavojuje atsidūrė tie mūsų bendruomenės nariai, kurie sako: „Neturiu nuodėmių“. Čia jau yra nemenka piktojo pergalė tokio žmogaus sąžinėje. Čia yra ir mums svarbus perspėjimas kalbant apie nuodėmę.

Nors teologai jau apie šimtmetį kalba šia tema, bet kol kas nematyti ženklų, kad bažnyčia šiuo klausimu pajudėjo į priekį. Bažnyčia daro didžiulę klaidą įstūmusi nuodėmę į moralės sritį. Nuodėmė iš tiesų yra ne moralės, o santykio su Dievu dalykas. Nuodėmė yra mano atsiskyrimas nuo Dievo. Kai tik nustoju būti vedamas, iškart esu suvedžiojamas. Eidami išpažinties mes vardijame, ką padarėme blogai, o kad aš atsiskyriau nuo Dievo, nuo savo artimo ar šio gamtos pasaulio, mes šito nepripažįstam. Ir čia gimsta katalikas egoistas. Atėjau iki klausyklos, viską, ką blogai padariau, išvardinau, su Dievu esu sutaikintas, o visi kiti čia susirinkę man nesvarbūs. Bet jei aš likčiau Dievo akivaizdoje, viskas būtų kitaip. Kaip kipšui pavyksta pasiekti, kad mes paliekame patį blogiausią, savo santykį su Dievu. Kas su mumis nutinka? Mūsų sąžinė tą gali padaryti. Bet šiandien Kristus kalba apie bažnyčios bendruomenę. Bažnyčia visuomet bus išmėginama susiskaldymu. Ir šiandien čia susirinkę mes nesame vieningi. Mes dažnai vietoj to, kad žmogui, nesvarbu kas jis toks, pasakytume tiesą, naudojamės apkalbomis. Tikrasis nuolankumas – išstovėti su tiesa iki galo, o ne už akių ieškoti netikro teisingumo, bet ateiti ir laimėti savo brolį. Mes, kaip bendruomenė, esame atsakinga už gailestingumo tarnystę. Kristus sako, kad bažnyčios vienybė bus pagrindinis ženklas, kai mes rodysim, kad čia ne kunigų išmislas, ar Vatikanas sugalvojo žmonėms plauti smegenis, o kad tai Dievo sukurta bendruomenė. Kristus sako: „Aš esu ten, kur yra du ar trys susirinkę mano vardu“. Mes čia susirinkę ne todėl, kad vienas kitam patinkame, bet mes čia susirinkę Kristaus galia. Ir jeigu aš čia šiandien esu, tai Kristus yra tarp manęs ir kiekvieno iš jūsų. Todėl jei aš nutraukiu ryšį su Dievu, ryšys nutrūksta ir su kitais. Mano nuodėmė skaldo bažnyčią. Ir mano išpažintis, mano susitaikymas su Dievu yra pasitarnavimas bažnyčiai. Tuo aš prisidedu prie bažnyčios vienybės. Mes, kaip bažnyčia, esame skirti netikintiems, už kuriuos šiandien meldžiamės, kurių nėra Labanore, niekad nėra buvę ir greičiausiai per gyvenimą nė kojos jų čia nebus. Kristus pasiaukojo už nusidėjėlius ir mes, bažnyčia, yra skirti tam, kad atiduotume save Dievo gailestingumui. Tikime mes Dievu ne dėl to, kad kažką užsidirbtume. Įtampa tarp Dievo ir nuodėmingo pasaulio tik artėja ir mes kaip bažnyčia galime pataikauti pasauliui arba likti su Dievu. Kovokim su nuodėme ne kaip su blogais darbais, o kaip su susiskaldymu. Melskimės už bažnyčios ir mūsų tarpusavio vienybę.

Štai tokia kunigo Algirdo Akelaičio pasakyto pamokslo santrauka. Manau, kad ne vienas, paskaitęs šiuos žodžius, ras sau artimų tiesų. O kaip jau minėjau pradžioje, šv. Mišių maratonas, skirtas Labanorinės – Švč. Mergelės Marijos gimimo – atlaidams, baigėsi iškilminga procesija aplink bažnyčią. O kad žmonių buvo susirinkę daug, akivaizdžiai rodo tas faktas, kad kai procesija su vėliavomis ir baldakimu apėjusi aplink bažnyčią įėjo į vidų, paskutiniai žmonės tik pajudėjo nuo durų. Tokios masės žmonių ši bažnyčia, žinoma, negalėjo sutalpinti, bet visa šv. Mišių eiga puikiausiai girdėjosi ir šventoriuje.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis