Nuo pokalbio su Nijole Nadielkiene praėjo nemažai laiko. Vis galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą apie jautrios sielos, pilną atjautos ir nuoširdžiai tikintį Dievu žmogų. Didis rusų rašytojas ir mąstytojas Levas Tolstojus rašė: „Jeigu aš tikiu Dievą, tai man nėra reikalo klausinėti, kas išeis iš mano klusnumo Dievui, nes aš žinau, kad Dievas – meilė, o iš meilės nieko kito išskyrus gėrį išeiti negali.“

Per visus gyvenimo išbandymus Nijolę lydėjo tikėjimas Dievu, lydi ir dabar, o pradžių pradžia tiek meilės ir tikėjimo Dievu, tiek žmonėmis buvo vaikystėje.

- Aš esu iš Ceikinių krašto. Vaikystėje du svarbiausi mano kaimai buvo Čiūlėnai ir Rakšteliai. Man, vaikui, didžiausią įtaką turėjo bendravimas su promočiute. Mes su ja labai daug laiko praleisdavome. Prisiminimai patys gražiausi. Ir jos labai labai ilgiuosi... Seno žmogaus paprastumas, nuoširdumas man buvo ir liko pavyzdžiu, - pradėdama mūsų pokalbį pasakoja Nijolė. Geri prisiminimai jai likę ir apie senelį Mykolą, kuris mielai užsiimdavo su anūkais. Įvairiausių medinių žaislų pridarydavo. Su Ceikinių kraštu susiję ir daugiau Nijolės atsiminimų. Viena iš svarbių vietovių – Ceikiniai ir Ceikinių bažnyčia, kurioje ji buvo pakrikštyta. Čia ir Pirmos Komunijos ėjo.

- Ceikinių bažnyčioje prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Tuo metu kunigas buvo Alfonsas Petronis. Jis buvo jėzuitas ir labai griežtas. Aš ir dabar prisimenu Pirmos Komunijos dieną. Prisimenu, kaip stovėdama toje nedidelėje bažnytėlėje aš pajutau meilę Jėzui. Ir kai paskęstu darbų rutinoje, aš mintimis sugrįžtu į tą pirmą meilės Jėzui akimirką. Tas jausmas man svarbus gyvenime. Ir man labai skaudėjo, kai sužinojau, kad Ceikinių bažnyčia sudegė, bet džiaugiuosi, kad ji jau atstatyta, - prisiminimais apie meilės Dievui pradžią dalinasi mano pašnekovė, kuri tikėjimo Dievu ugnelę, įsižiebusią Ceikinių bažnytėlėje, nešasi visą gyvenimą, kuriai močiutė iš Čiūlėnų buvo ir liko kaip tikras tikėjimo liudijimas.

Nijolė ir dabar prisimena, kaip močiutė nuoširdžiai meldėsi, kaip džiaugsmingai ir pakiliai ji giedodavo šventas giesmes. Jai tai buvo savotiškas transas, kai žmogus lieka vienumoje su Dievu.

Nijolę džiugina tai, kad dabar bažnyčioje žmonės elgiasi laisviau, atsisakoma konservatyvizmo. Net ir tada, kai Nijolė su tėvais ir broliu persikėlė gyventi į Švenčionėlius, trauka vaikystės žemei išliko. Laukdavo nesulaukdavo savaitgalio, kai vėl galėdavo sugrįžti ten.

- Aš ir dabar ilgiuosi tų kaimų, tų erdvių. Aš naktimis sapnuodavau promočiutės namus Rakštelių kaime, namo, deja, jau seniai nebėra, tik laukas tuščias... Prieš trejetą metų buvau užsukusi į Rakštelių kaimą. Stovėdama buvusio promočiutės namo vietoje verkiau, - sako Nijolė.

Daugelį nustebino, kai baigusi Švenčionėlių vidurinę Nijolė pasirinko ne išsvajotą pedagogės profesiją, o Utenoje Aukštesniojoje medicinos mokykloje įgijo felčerės specialybę. Nors, kaip pati sako, ėjo mokytis be didelio noro, bet vėliau suprato, kad tai jos pašaukimas, pašaukimas padėti sergančiam ar į nelaimę patekusiam žmogui. Baigusi medicinos mokslus Utenoje ji vėl sugrįžo į Švenčionėlius ir Greitojoje medicinos pagalboje išdirbo apie 15 metų, bet svajonė apie darbą mokykloje niekur nedingo, ji lyg žarija vis ruseno ir ruseno.

- Būti lietuvių kalbos mokytoja svajojau nuo vaikystės. Nuo vaikystės labai daug knygų skaičiau. Jei užduodavo perskaityti ištrauką, aš perskaitydavau visą knygą per naktį. Juk įdomu sužinoti, kuo ten viskas baigiasi. Knygose man buvo visos vertybės, visa patirtis, net patarimų galėdavai rasti. Gal svajonę dar sustiprino lietuvių kalbos mokytojos Simsonienė, o po to Marcinkevičienė. Jos man buvo pavyzdys. Aš tikėjau, kad jei mane augino knygos, tai ir šiuolaikiniam jaunimui jos turėtų daryti teigiamą įtaką. Jei tėvai ne autoritetas, tai gal knyga gali būti ta kelrode žvaigžde. Tas noras būti mokytoja ir kilnūs tikslai paskatino mane studijuoti lietuvių kalbą. Penkerius metus tam paaukojau visas savo atostogas ir įgijau lietuvių kalbos mokytojos specialybę. Baigusi neskubėjau ieškoti mokytojos darbo, nes dirbau mėgstamą felčerės darbą, kol vieną dieną atsiradus laisvam mokytojos etatui nusprendžiau pabandyti, - apie kelią link išsvajoto mokytojos darbo pasakoja Nijolė Nadielkienė.

Išėjimas dirbti į mokyklą sukėlė nemažą šoką kolegėms medikėms. Juk su daugeliu buvo išdirbta 15 metų, bet atėjusi į mokyklą Nijolė jau nerado to išsvajoto mokinių žingeidumo, noro žinoti, buvo gerokai pasikeitęs ir požiūris į mokytoją.

- Mokykloje aš radau visai kitą vaizdą nei buvo mano mokymosi laiku. Mokykla buvo kardinaliai pasikeitusi. Mano lūkesčiai subyrėjo it stiklo karoliai. Kūrinius skaityti jau tapo nebemadinga, o ką veikti pamokoje, jei kūrinys neskaitytas? Skaityti pamokoje belieka... Ir su skaudama širdimi priėmiau sprendimą išeiti iš mokyklos. Šioje situacijoje mane palaikė tikėjimas Dievu. Tiesa, Darbo biržoje iš manęs net pasijuokė sakydami: „Pažiūrėk, kas už durų laukia, o tu čia su dviem diplomais atėjai...“ Man reikėjo laiko apsispręsti, ką aš gyvenime turiu daryti toliau. Kvietė mane ir į Greitąją sugrįžti, bet nusprendžiau, kad negrįšiu, - apie neišsipildžiusias svajones būti mokytoja ir situaciją po išėjimo kalba Nijolė.

Atsiradusį laiką ji išnaudojo ieškodama dvasinės vidinės atgaivos. Ir vis kirbėjo mintis: „O koks gi mano pašaukimas? Medicina ar pedagogika?“ Nijolė suprato, kad surasti tokią specialybę, kur būtų ir medicina, ir pedagogika, ir bažnyčia, nėra galimybių. Vieną dieną vaikščiodama po Vilnių ji nusprendė paskambinti gydytojai Astai, kuri pasiūlė užeiti į Raudonojo kryžiaus ligoninę, nes ten reikia bendruomenės slaugytojos. Po kelių dienų ji jau dirbo naujame darbe. Pirmiausia Nijolę nustebino kolektyvo draugiškumas. Ten komandos branduolys buvo nuo pat Raudonojo kryžiaus ligoninės įsikūrimo.

- Man svarbu, kad manimi pasitiki, ir aš ten išdirbau 5 metus, o kai Raudonąjį kryžių uždarė ir perkėlė į Santariškes, nors ir gavau pasiūlymą ten dirbti su dvigubai didesniu atlyginimu, aš vėl pasirinkau kitą kelią – atsisakiau ir savo pasiūlymą perleidau kitai. Daugeliui toks mano sprendimas buvo nesuprantamas, bet aš pagalvojau apie savo gyvenimą, šeimą. Taip ir vėl atsidūriau Darbo biržoje, - šypsodamasi sako Nijolė.

- Nijole, 20 metų išdirbai medicinoje, ar atmintyje išliko ekstremalios situacijos?

- Žinoma, kad taip. Aš ir dabar važiuodama automobiliu pro tas vietas, kur buvo autoįvykiai, žuvo žmonės, sumažinu greitį. Tokių situacijų negali pamiršti. Ir dabar kartais kviečiama užsuku pas buvusius pacientus. Ir žinote, ko jiems labiausiai reikia? Bendravimo. Tai dabar didžiausia bėda ir didžiausias skurdas yra bendravimas. Perrišti žaizdą užtrunka kelias minutes, o tu matai, kad žmogus nori išsikalbėti. Taip ir sužinai žmonių gyvenimo istorijas, o jų būna įvairių... Įvairių organizacijų dabar daug, bet mes visi turim prisiimti atsakomybę, pamatyti savo kaimyną, aplankyti, pasiteirauti.

Nijolė vėl puikiai išnaudojo atsiradusį laiką apmąstymams, naujų sprendimų ieškojimui, o po atlaidų Aušros vartuose nuėjusi į Carito renginį tarsi iš dangaus vėl gavo pasiūlymą darbui.

- Tame renginyje buvo Švenčionėlių vaikų dienos centro „Šypsenėlė“ vadovė Asterija, kuri jau ruošėsi keisti darbą. Per pertrauką ji man sako: „Nijole, ar nenorėtum ateiti dirbti į Caritą? Aš ruošiuosi išeiti, bet vaikus norėčiau palikti patikimose rankose.“ Iš pradžių tas pasiūlymas man sukėlė lengvą baimę. Ar sugebėsiu, ar nebus kaip mokykloje? Grįžusi namo pasidalinau mintimis su vyru. Po truputėlį atėjo supratimas, kad Caritas yra bažnytinė organizacija, tai yra nuolatinis mokymas ir mokymasis. Tai yra dvasinis gyvenimas. Dvasinio gyvenimo gilinimas. Tai yra vaikai, ugdymas ir darbuotojų tobulinimas. Ir tada atėjo nušvitimas – čia viskas viename. Štai dėl ko Dievas mane vedė tais išbandymų keliais, paruošė medicinai, paruošė pedagogikai ir davė laiko padirbėti Vilniuje, kad bendruomenėse pamatyčiau kitokį gyvenimą. Man buvo suteikta galimybė pažinti save, savo galimybes. Taip aš ir atėjau į vaikų dienos centrą „Šypsenėlė“. Kol kas esu laiminga galėdama save dalinti vaikams, kuriems kartais taip trūksta šilumos, atjautos. Aš prisimenu, kaip pirmą dieną vos įėjus prie manęs pribėgo berniukas ir apkabino, tą akimirką aš supratau, kad pasiliksiu. Dabar šitie vaikų dienos centro „Šypsenėlė“ namai tapo ne tik mano, bet ir mano šeimos narių rūpesčiu. Ateina padėti ir vyras, ir tėvas, ir brolis, - sako Nijolė Nadielkienė.

Paskui dar ilgai kalbamės apie neseniai buvusią stovyklą Tverečiuje, apie ten su vaikais praleistą laiką, apie tai, kaip gera, kai geradarių dėka „Šypsenėlė“ turi savo namus. O kai atsisveikindamas paklausiau Nijolės, ar nepavargsta dirbdama neskaičiuodama valandų, išgirdau atsakymą: „Tai mano gyvenimas“.

Štai toks pasakojimas apie žmogų, savo meilę, gerumą dalinantį tiems, kam trūksta atjautos, meilės. Beje, parašyti apie Nijolę Nadielkienę paskatino vaikų, lankančių dienos centrą „Šypsenėlė“ tėvai, o užbaigti šį pasakojimą norėčiau to paties Levo Tolstojaus žodžiais: „Atmink, jeigu gali padaryti gerą darbą, parodyti savąją meilę, tai viską reikia daryti dabar, nes palankus akimirksnis praeis ir nebegrįš.“ Pagal panašų principą ir gyvena Nijolė Nadielkienė.

Algis JAKŠTAS