Mes turime 325 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1692
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11879
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87909
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ievos Simonaitytės sugrįžimas

2017 m. rugpjūčio 30 d., trečiadienis Nr.61(1690)

Seimas, įvertindamas tai, kad Ieva Simonaitytė yra Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvininkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, nutarė 2017-uosius paskelbti jos metais. Už Seimo nutarimą balsavo 77 Seimo nariai, prieš - nebuvo, susilaikė 1 parlamentaras.Pastaruosius dešimtmečius primiršta, Simonaitytė atsirado mokyklų bendrojo ugdymo programoje: devintokai privalės perskaityti „Aukštujų Šimonių likimą“. Šilutės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Mažosios Lietuvos etnografinio ansamblio „Ramytė“ pasakotoja, šišioniškių tarmės puoselėtoja V. Galinskienė, augusi Pamarių kaime, sakė: „...man vis skaudu, kad apie ją vis mažiau kalbame, tad tokios pamokos yra mano skausmo, skaudulio viduje malšinimas..."

Dabartinės kultūros politikos formuotojai daug dėmesio skiria Klaipėdos krašto kultūrinio savitumo atgaivinimui, likusio nematerialiojo paveldo atkūrimui. Tai liudijo ir “Nacionalinės ekspedicijos” metu pakalbintieji, ir vis daugiau atsirandančių mokslo darbų, tai gyva ir šiandieninėse, dar didžiosios Lietuvos pavelde nedingusiose, religinėse, kulinarinio paveldo bei emocinės kultūros raiškos tradicijose. Nors nuo aukštaičių kalvų žiūrint į vakarus visi atrodo esą žemaičiai, bet taip nėra. Šiandieniniai rašytojai tyrinėja istorinį kultūrinį krašto palikimą (pvz. A. Šlepikas), jaunieji pateikia savitą nūdienos jauseną, kurią įtakoja artima kaimynystė, o dažnai ir giminystė su pokario ir ankstesnių emigrantų kartų giminaičiais.

 

Kodėl I.Simonaitytė, dauguma Klaipėdos krašto senųjų gyventojų tokie saviti?

Faktas, kad situacija reikalauja komentaro, liudija kitoniškumą ir verčia apie tai mąstyti. Žemaitiškumo ir Klaipėdos krašto savitumo klausimus, jų santykius nagrinėjo lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė E. Bukelienė. Ji teigė, kad nelengvai suvokiamas dalykas yra Mažosios Lietuvos savitumas, išsilaikęs iki II-ojo pasaulinio karo ir vietos politinių veikėjų spaudimo naikintas visu pokariu iki Nepriklausomybės paskelbimo. Pagal sovietinį “skirstymą”, kuriam buvo neparanku atskiru regionu įvardinti savitą, įvairių vakarų tautų kultūrų įtakotą šį kraštą pokariu, I. Simonaitytė priklauso žemaitiškos Klaipėdos krašto lietuvių tarmės atstovams, vadinamiems vakarų žemaičiams, nors patys klaipėdiškiai savęs žemaičiais ne tik kad nevadino, bet tokiais savęs ir nelaikė. (Prie „Aukštujų Šimonių likimo” mašinraščio „Vagos” leidykloje yra išlikusi autorės pastaba redaktoriams: turįs būti Veviržas, nes: „mes nepažinome Veiviržo. Gal Žemaitijoje taip ir sakoma”.) Didžiosios Lietuvos žemaičius klaipėdiškiai įsivaizdavo kažkuo visai skirtingu ir net nenorėjo turėti su jais nieko bendro. Skirtingi istoriniai likimai lėmė tai, kad juos siejo tik baltiškos kultūros ženklai ir pradiniai tarmės pagrindai. Žemaitija, lyginant su ekonomiškai daug stipresniais, tvarkingais ir pasiturinčiais lietuvininkų gyvenimais, buvo varganas Rusijos imperijos pakraštys, lyg koks pagalbinis ūkis išdidiesiems lietuvininkams. Ten samdė pigią darbo jėgą, vežė medieną. Žemaitukes vertino dėl apsirengimo, šokių ir dainų, bet daugiau kaip nuodėmę... Žemaitelka – vos ne pasileidėlės sinonimas. Istorijos, religijos, etnografijos požiūriu tai labai skirtingos lietuviškumo salos. Tokį požiūrį formavo religija.

Sunkiausiai peržengiama siena – religijų skirtumai. Protestantų evangelikų maldų ir apeigų formos - savitos. Svarbiausia – individualus Biblijos skaitymas ir savarankiškas jos interpretavimas. Šventraštis ir psalmės užėmė svarbią vietą protestantiškoje lietuvininkų kultūroje: vaikai buvo lavinami ir net migdomi ne liaudies dainomis, o savamokslių eiliuotojų išverstomis giesmelėmis, buvo paplitusi bendruomeninė Biblijos skaitymo tradicija.I. Simonaitytė nuo mažens girdėjo, skaitė bibliją, sakėsi ją mokanti kone atmintinai, daugybės giesmių išmokė motina. Motina ištekėjo už žemaičio kataliko, perėjo į katalikų tikėjimą. Jau vien faktas, kad motina ištekėjo už žemaičio nebuvo labai pozityvus, nes klaipėdietės, pagal dabartinius mokslo tiriamųjų darbų davinius,  tokiu atveju dažniau rinkdavosi sentikius… Patėvis žemaitis net bandė uždrausti podukrai vaikščioti į evangelikų bažnyčią. Per įžegnojimo (apeiga tapati katalikų pirmai komunijai) iškilmes Ėvikė (Simonaitytė artimųjų buvo vadinama Eve, Ėve, o Ieva tapo tik po knygos publikacijos. Klaipėdos krašto žmonės už tai smerkė), išskirta ir pagerbta kunigo Bleiveiso, nejautė visiškos laimės, nes tarp giedančių bažnyčioje ir reginčių jos sėkmę, nematė motinos. Vėliau rašė: „Ne, neklystu: aiškiai girdžiu motinos balsą. Jo nenugali nė dūdų orkestras. Mano džiaugsmas neapsakomas. To tik ir tereikėjo man”. Motina į dukros šventę atėjo paslapčiom… Ši maža detalė tarp daugybės kitų panašių, užtinkamų jos raštuose, sukelia nelinksmų minčių apie tų dviejų Lietuvos dalių neišsprendžiamus prieštaravimus. Klaipėdiškiai, šimtmečius išlaikę tapatybę, nebuvo linkę lengvai keistis. Perėjimas į didžialietuvių katalikų tikėjimą prilygo išdavystei. Ėvės motina dėl tokio žingsnio buvo smerkiama. I. Simonaitytė teigė, kad nebeįmanoma pakeisti, išeiti iš tos dvasinės ir materialinės kultūros, kuri turėjo šimtmečių tradicijas. Realistinė I. Simonaitytės proza, istoriniai šaltiniai neleidžia suabejoti jog lietuvininkai buvo nuoširdžiai tikintys. Protestantų liuteronų suformuota pasaulėžiūra lėmė jų moralę, gyvenimo būdą, žmogiškąją laikyseną. Daug kas atkreipia dėmesį, kad lietuvininkams, kaip etninei grupei, būdingąs charakterio tiesumas, „nemeilumas“, atsakomybės jausmas ir kitos, ko gero, su politkorektiškumo ir diplomatiškumo nuostatomis prasilenkiančios savybės. M. Veberio knygoje apie protestantišką etiką cituojamas šūkis – „Geriausia diplomatija – sąžiningumas“. Religingumas mažlietuviui buvo svarbiau už tautinę priklausomybę. Sava kilmė jiems rūpėjo, daugelis stengėsi išlaikyti lietuvybę, nors tai nebuvo lengva ir reikalavo nemažų pastangų.

Vokiečių kalba ir kultūra juos intensyviai veikė. Tačiau tiek pasipriešinimo, konservatyvaus kietumo, tiek ir nutautėjimo formos jau buvo įprastos, nusistovėjusios, lyg ir savaiminės (ar ne tokius procesus išgyvenome rusinami, o dabar pasiduodami angliškumui?). 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tik šviesiausi žmonės suvokė būtinybę grįžti prie savo istorinio kamieno. I. Simonaitytė, įstojusi į „Eglės” draugiją, tautiškai apsisprendusi ir pradėjusi aktyviai veikti, buvo atstumta artimųjų. „Jau pardavei savo kailį žemaičiams”, – sakė jai pusseserė. Ruošiantis sukilimui ir po jo – Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos - I. Simonaitytės ir lietuvininkų keliai savotiškai išsiskyrė. Jos gyvenime į pirmą vietą iškilo tautinio apsisprendimo būtinybė. Daugumai mažlietuvių toks patriotizmas nebuvo suprantamas. Jie nelaikė savęs žemaičiais, o Lietuvos – tėvyne, netikėjo valstybės ateitimi. Didlietuvių gėdai reikia pripažinti ir tai, kad didžioji Lietuva nelabai draugiškai juos priėmė. Sukatalikintame Klaipėdos krašte senbuviai dėl kitoniško tikėjimo buvo pravardžiuojami vokiečiais ir vėl pasijuto – tik dabar ne prieš vokiečius, o prieš brolius lietuvius – antrarūšiais žmonėmis.

1994 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas” I. Simonaitytės amžininko, kultūros ir visuomenės veikėjo M. Anyso duktė savo prisiminimuose išdėsto ir tokius skaudžius samprotavimus, kodėl mažoji Lietuva pradėjo nykti: „Didžiosios Lietuvos lietuviams lietuviškumas yra natūralus reiškinys. Jie gimsta ir miršta lietuviai. Jiems nesuprantami vidiniai ir išoriniai konfliktai ir spaudimai, kurie yra įprastas reiškinys pasienių gyventojams ir mišriose šeimose. Blogai, kai lengva ranka nustumiami dvejojantys, pasmerkiama už vadinamąjį nutautėjimą. Reikia suvokti, kad lietuvybė tokiais atvejais gali būti tik sąmoningo apsisprendimo procesas, kad ji gali turėti savo svorį ir kainą. Aš daug kartų girdėjau iš lietuviškai nusistačiusių klaipėdiečių, kad didžlietuviai ir po karo juos pravardžiuodavo vokiečiais ar prūsais dėl jų tikėjimo. Vokietijoje po karo didžlietuviai pabėgėliai dažnai atsisakydavo priimti mažlietuvius į pabėgėlių stovyklas. Taip atsitiko patriarchui M. Jankui Husume. Nelietuvės veikėjų žmonos, mišrios šeimos irgi buvo atstumiamos. Vokietija atstumtuosius mielai priėmė. Mažai mūsų Lietuvai tai didelis nuostolis”. Kaip matote, nepripažinti lygiaverčiais, žmonės ieškojo savęs kitose šalyse, bet ir ten susidūrę su išeiviais iš didžiosios Lietuvos, buvo ignoruojami… Ar begali būti didesnė nelaimė?

Daug klaipėdiškių galiausiai visai nusiteikė prieš Lietuvą ir masiškai bėgo iš jos. Paradoksali Mažosios Lietuvos tragedija: šimtmečius išlaikiusi savo gyvybę nelaisvėje, ji ištirpo išleista į laisvę, prijungta prie didžiosios Lietuvos (ar ne tai dabar išgyvena Lietuva, tūkstančiais savus lydėdama į aerouostus ir stotis?). Tiesa, kartu su pastarąja pakliuvo į naują imperiją, dabar jau Rytų... Ši tragedija buvo paskutinis I. Simonaitytės rūpestis. Kaip rašytoja ir kaip žmogus ji be išlygų buvo pripažinta tik didžiojoje Lietuvoje, santykiai su gentainiais taip ir liko gana rezervuoti, bet iki gyvenimo pabaigos I. Simonaitytė liko savo krašto žmogumi. Tokia ji buvo pačia giliausia savo esme. atsiskleidusia kūryboje, tokia ir išorine veikla – niekada nenustojo gyvenusi klaipėdiškių reikalais, neišleido jų iš savo akiračio, rūpesčių lauko. Skaudžiai išgyveno artimųjų ir pažįstamų išvykimą, atkalbinėjo juos nuo šito žingsnio, grasino savo amžinu pykčiu.

Rašytoja neieškojo politinių ar patriotinių argumentų, atsirėmė tik į tradicinį žemdirbišką supratimą: „Lietuvininkas jau toks žmogus, kuris viską myli, kas prie jo. Prie viso to jis prisirišęs, kas jo rankos lytėta. Kartais net tą pačią žagrę, kuria kaupiamos bulvės, pastatydamas į šalį, jis dar perbraukia ranka, tarsi glostydamas”. Paliekantiems Lietuvą skirtas jos romanas „Paskutinė Kūnelio kelionė”. Rašytoja siekė reabilituoti savo krašto žmones, ieškojo paaiškinimo. Ji sukūrė idealizuotą lietuvininko valstiečio paveikslą. Kūnelis, jėga tempiamas iš Lietuvos, nepajėgė atsiplėšti nuo savo žemės, širdis nebeatlaikė – jis paskutinei kelionei lieka gimtinėje… Klaipėdos krašte buvo 4 tipų žmonės: lietuviai, vokiečiai, lietuvininkai ir vokietininkai. Lietuviai atvažiavo iš didžiosios Lietuvos, vokiečiai - iš Vokietijos, šio krašto gyventojai, kurie pagal civilizaciją norėjo būti vokiečiais - vokietininkai, o tie, kurie nenorėjo, laikėsi lietuviškų tradicijų - lietuvininkai. Ieva buvo lietuvininkė.Mažosios Lietuvos senbuviai išsibarstė. Nuostabi dailininkė I. Labutytė kūrė Vilniuje, bet buvo viena iš M.Jankaus muziejaus ir lietuvininkų bendrijos įkūrėjų… Karklės kopose jūra bando pasiimti senąsias evangelikų kapines. Simonaitytės kūryba šiandien aktuali ir dėl tautos nykimo procesų atpažinimo, ir kaip pavyzdys, kaip greit ir nepastebimai tai atsitinka…

Simonaitytė save išdidžiai vadino klaipėdiške, pabrėžė krašto savitumą, tvirtino apie kitų kraštų žmones negalinti rašyti, nes jų nesuprantanti. 600 m. politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Valdantieji lietuvių kalbą toleruodavo tol, kol lietuvininkai, senieji gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Kultūrinis šio krašto gyvenimas skilo į elitinį, miestiškąjį, vykstantį vokiečių kalba, ir etnografinį, kaimišką, kuriame buvo vietos lietuviškam žodžiui. Veiksmingiausiu germanizacijos įrankiu tapo mokykla – lietuvininkų vaikai vokiečių kalbą imdavo vartoti ne tik tvarkydami viešojo gyvenimo reikalus, bet ir kasdienybėje.

 

Aukštujų Šimoniai

Simonaitytė – unikalus fenomenas. Jos kūryba išsiskiria autentiškomis regiono detalėmis, dėmesiu folkloriniam, ryškiai sumažėjusiam etninės grupės paveldui, psichologizuotais ir kartu melodramatiškais veikėjų portretais, pasakojimo ekspresyvumu ir sklandumu. Simonaitytės ir Vydūno raštai – talento brandumu išsiskiriantys Mažosios Lietuvos literatūrinės tradicijos pavyzdžiai. I.Simonaitytės raštuose iki mūsų atėjo savita krašto žmonių kalbėsena, priežodžiai, buityje dažni žodeliai ak, ale, noje, je je. Jos romaną “Aukštujų Šimonių likimas” pirmasis perskaitęs ir susižavėjęs dzūkas L. Gira ėmėsi ir jo redagavimo darbų. Po “korekcijų” I.Simonaitytė net verkė, nes jame nebeliko savitumo. Padėtį ištaisė, į “klaipėdietišką kalbėseną” sugražino A. Venclova.

Kurdama bajorų Šimonių istoriją, ji dabartį sujungė su praeitimi. Veikėjų kelionė trunka du šimtmečius, pasakodama, kaip garbingi Šimoniai palaipsniui tampa būrais, paminančiais vertybes, praradusiais moralinį pagrindą. Tarytum norėdama viską užfiksuoti, su metraštininkui būdingu atidumu ji romane surašė visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis, taip akcentavo laiko tėkmę ir gyvenimo laikinumą, pabrėžė likimo neišvengiamybę.Knyga - Mažosios Lietuvos buities, papročių, tradicijų  metraštis, kur šio krašto istorija parodytaper vienos giminės kartų kaitas. Vaizduojama dviejų kultūrų (vokiškosios ir lietuviškosios), dviejų tikėjimų (pagonybės ir krikščionybės) sandūra. Pradėdama pasakojimą apie išnykusią praeitį, I. Simonaitytė skaitytoją nukelia į XVIII a., plačiau aprašo 1709–1711 m. marą, nusiaubusį Mažąją Lietuvą, nusinešusį šimtus gyvybių ir nulėmusį tolesnį pagrindinių veikėjų Šimonių gyvenimą.Literatūros tyrėjai teigia, kad šis romanas – beveik šimtu procentų – rašytojos genties istorija (Šimoniai-Simonaičiai). Jos motinos giminė pasuko vokiškuoju keliu, tėvo – lietuviškuoju. Į Urtę “sudėjo” visas gerasias motinos savybes. Biblinė frazeologija, senovinė kalba veikė Simonaitytės stilių, o Šventraštyje suformuluoti etiniai principai lėmė moralizuojantį pasakotojos toną. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. Simonaitytė neslepia savo simpatijų ir antipatijų, jos pozicija atvira ir aiški, bet istorinė situacija - negailestinga. Rašydama romaną dešimt metų ji brendo kaip rašytoja.

 

Rašytojos charakteris

Simonaitytė sakė, kad “Aš ne iš tų, kurie mėgsta atverti savo širdį, tarsi kiemo vartus, pro kuriuos įeina ir išeina kas tik nori”. O. Pajėdaitė rašė: “…didelis talentas neapsaugo nuo charakterio keistenybių. Kasdienis jos gyvenimas, šnekos, elgsena – dar viena papilda prie jos sukurto unikalaus pasaulio”. “Sunkų” jos charakterį patvirtina daugelis jos amžininkų, pusbrolis, garsus fotografas A.Stubra. Nors ji savotiško charakterio moteris, bet nebuvo uždara, dalyvaudavo susitikimuose, kalbėdavo radijo ir TV laidose. Nebijodavo kritikuoti valdančiųjų.

Ievą, nesantuokinį kūdikį, Vanagų kaime nuo Lankupių Stubrų ūkininko sūnaus Jurgio 1897 sausio 23 d. pagimdė jos motina Etmė, gyvenamosios vietos neturinti padienė uždarbiautoja, vadinama „liuosininke“. Neteko girdėti, kad katalikiškoje kultūroje taip elgtasi, bet dėl to, kad nuplėšė tarnaitei garbę, evangelikas Jurgis neteko teisių į paveldėjimą ir pats vėliau “išėjo užkuriais” pas turtingą našlę. Tėvo sūnėnas A. Stubra pasakojo, kad jis, nors ir turėjo 6 vaikus, Evės neatsisakė, santykių nenutraukė. “Žinau, kad jiedu susitikdavo tokioje karčemoje prie Minijos. Šiek tiek jis padėdavo ir materialiai”. Jo sesuo Jūratė sakė, kad “besisvečiuodama pas savo tėvą būdavusi viskuo nepatenkinta, pasipūtusi. Matyt, taip ji išreikšdavo savo širdies skausmą”. 5-ių metukų Ieva tapo raiša – nepavyko išgydyti kaulų tuberkuliozės. Su motina keliavo uždarbiaudama, nuo 10-ies prižiūrėjo svetimus vaikus, mokyklos nelankė, pradėjo skaityti vartydama Bibliją. Vanagų kaimo pastoriaus Emilio Bleiveiso rūpesčiu Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge (ten dabar jai pastatyta atminimo lenta), išmoko skaityti vokiškai. Ji rašė „Ką ten kalbėti apie nuolatinį skausmą, jei vien tų lūžimų – gal šešetas. Ir vis ta kojelė skaudžioji. Po pirmos operacijos Angerburge ji liko septyniais centimetrais trumpesnė…“ Rašyti pradėjo 12 metų. „Aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų neturėjau. Bet ir neatėjo mintis klausti, kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote, iš ko ir kaip pasidaro rašytojas“. Sugrįžusi glaudėsi pas tetą Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir jau turėjo kitą dukterį (motina Etmė Budrienė mirė Vilniuje 1941 m., palaidota evangelikų kapinėse po dabartiniais Santuokų rūmais, katalikų kunigas atsisakė palydėti, pravoslaviškai palaidojo popas. Sesuo emigravo į Ameriką). Pramokusi siuvėjos amato, Evė įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, pelnė geros siuvėjos vardą.

1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, suaktyvėjo ir lietuvininkai, steigėsi draugijos, rašė į Lietuvos spaudą, svajojo apie susijungimą. Simonaitytė tapo „Eglės“ draugijos raštininke. 1921 m. ji persikėlė į Klaipėdą, bendradarbiauvo “Prūsų lietuvių balso” redakcijoje. Maironio, V. Kudirkos, P. Vaičaičio poezijos įkvėpta rašė eiles, siuntinėjo į laikraščius, skaitė sueigose. Dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime, įspūdžius aprašė romane “Pavasarių audroj”  (1938). Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dirbo lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje, Klaipėdos seimelio raštinėje mašininke ir garsėjo kaip literatė. Vaikystė buvo neturtinga, bet seimelyje gaudavo po tūkstantį litų algos.Krašte tvyrojo politinė įtampa, nes lietuvių administracijai nesisekė įsitvirtinti ir jos valdžia buvo formali: ūkinį gyvenimą kontroliavo gyventojų daugumos renkamas ir labiau į nacionalistinį separatizmą linkęs seimelis. Augančio vokiečių nacionalizmo grėsmę Simonaitytė galėjo įvertinti iš arti, pati jame dirbdama. Ji priklausė kultūrinei Donelaičio draugijai, spausdino apysakas lietuvių periodinėje spaudoje. Jaunystėje Dėglių kaime turėjo ir simpatiją - Martyną, kuris tuo metu buvo fotografas. Ji neva lankydavo dėdę, tačiau iš tiesų eidavo į susitikimus su juo. Kodėl nesusituokė - nežinoma, tačiau šiltus santykius jie palaikė iki pat senatvės.

 

Kūryba ir pripažinimas

“Aukštujų Šimonių likimas” 1935 m. buvo išspausdintas Klaipėdoje, o po metų, kaip geriausias metų kūrinys, gavo patį aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje – valstybinę premiją. Savamokslė rašytoja išgarsėjo, buvo priimta į Rašytojų Sąjungą. Nuo 1936 m. atsidėjo literatūrinei veiklai. 1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą I. Simonaitytė persikėlė gyventi į Kauną. Laikinai prisiglaudė pas S. Čiurlionienę, vėliau apsigyveno Žaliakalnyje. Dirbo Maitinimo valdyboje mašininke ir vertėja. Atvažiavus pastoriui, lankydavosi Evangelikų bažnyčioje. Gyveno uždarai, tačiau šiltai sutikdavo atvykusius klaipėdiškius. Vokiečių okupacijos metais buvo persekiojama, jos knygos išimtos iš knygynų ir bibliotekų. Įskųsta trumpam pateko į vokiečių kalėjimą. Prisiekė nerašyti, kol jie paliks Lietuvą. Gydėsi Birštone bei Kauno klinikose. Pokario metais bendravo su kitais rašytojais, dalyvaudavo literatūros vakaruose, buvo renkama į Kauno miesto tarybą. Kaune ji rašė apysakas, išleido romaną „Be tėvo“ (1941), užbaigė 20 metų darbą – romaną „Vilius Karalius“ (1956), kuris 1958 m. buvo premijuotas valstybine premija.Romane “Pikčiurnienė” (1953) pagal socrealizmo schemą „demaskavo“ vargšų išnaudotojus „buožes“. Sovietinė valdžia iš žemiausių sluoksnių kilusią, daug vargo mačiusią rašytoją pavertė reprezentacine figūra – davė gerą pensiją, rinko į deputatų tarybą, išleido šešis tomus “Raštų”, 1958 m. paskyrė pirmąją Lietuvos SSR valstybinę premiją už romaną “Vilius Karalius”.

1963 m. I. Simonaitytė persikėlė į Vilnių, jai ten pažadėjo butą, ir leidykla, ir medicininės paslaugos - šalia. Vėliau skundėsi, kad gyvena triukšmingame Antakalnyje, garsiajame rašytojų name. Rašydavo sėdėdama lovoje, tam buvo pritaikyta įranga. Autobiografinėje trilogijoje “O buvo taip” (1960), “Ne ta pastogė” (1962), “Nebaigta knyga” (1965) ji dar kartą išgyveno savo likimo vingius, daug dėmesio skyrė vaikystei. 1965 m. jai buvo suteiktas Lietuvos liaudies rašytojos vardas. Ilsėdavosi gimtinės apylinkėse – Klaipėdos r. miestelyje Priekulėje. Apsistodavo viešbutyje šalia Minijos vingio, vėliau pasistatė vasarnamį, kuris garsėjo ir savo gėlynais. Nusipirko “Volgą”, turėjo vairuotoją - Ėriką, giminaitę iš motinos pusės. Jos gana artimai bendravo. Rašytoja buvo pastačiusi jai namą, tačiau ji paskui kitus giminaičius su vyru išvažiavo į Vokietiją. Ievą tai nuliūdino. Ji tada sakė, jog jos motinos giminė linkusi į vokišką pusę, o tėvo giminė - lietuvininkai. Nors titulų ir daug, bet giminės užsienyje, todėl ji jautė nuolatinį specialiųjų tarnybų susidomėjimą: tai telefonų pokalbiai, tai laiškai kontroliuojami... Dėl tos įtampos jautėsi nesaugi. Įruošinėjant ekspoziciją Kaune Lietuvių literatūros muziejuje, paaiškėjo, kad kai kurierašytojai nenori, kad šalia jo ekspozicijoj būtų I.Simonaitytė… Artimai bendravo su J. Baltušiu.

Norėjo būti palaidota šalia vasarnamio arba Vanagų kapinaitėse, į kurias buvo perkėlusi gerbiamo kunigo Bleiveiso palaikus, stovėjo atminimo akmuo motinai, pati nenorėjo paminklinio akmens. Jai 1978 rugpjūčio 27 d. mirus, sirgo pirmasis sekretorius Griškevičius ir jam per toli pasirodė važiuoti į laidotuves Klaipėdos krašte… Rašytoja palaidota Vilniuje, kapą slegia akmuo… 

 

Atminimas

I. Simonaitytės memorialinis muziejus įkurtas 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje. 1984 m. lankytojams atidarytoje ekspozicijoje galima susipažinti su jos gyvenimu ir kūryba. Eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, visų knygų pirmieji leidimai, asmeniniai daiktai. Kambariuose išsaugota autentiška (1961–1978)  vasarnamio aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai, dovanos. Darbo kambaryje saugoma asmeninė rašytojos biblioteka.Ekskursijos vedamos įvairiomis kalbomis, organizuojami renginiai: gimtadienių ir kitų atmintinų datų minėjimai, susitikimai su I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatais, knygų pristatymai, Tarptautinės muziejų dienos renginiai. Muziejaus aplinką puošia rožės, jazminai, raudonlapis bukas, sidabrinė eglė.

Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m., jos dydis – 4000 litų (apie 1160 Eur). Premiją įsteigė UAB „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Premijos laureatas, išrinktas komisijos, tradiciškai skelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyksta bibliotekoje. 1970 m. sukurtas dokumentinis filmas „Ieva Simonaitytė“ (rež. R. Verba). 1997 m. pažymint 100-ąsias gimimo metines, serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 0,5 Lt vertės pašto ženklas (dail. A. Ratkevičienė); Vanaguose pastatyta medinė rašytojos skulptūra (skulpt. V. Majoras), Priekulėje – paminklas „Šventvakarių Ėvė“ (skulpt. D. Matulaitė). Jos vardu pavadintos mokyklos, gatvės, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka. 1984 m. senojo bibliotekos pastato frontone įmontuotas vitražas (dail. A. Giedrimas), o 2007 m. naująjį pastatą papuošė jai skirtas kauniečio dailininko Z. Vaičekonio vitražinis pano. R. Dambrauskaitė-Brogienė 1968 m. išleido monografiją „Ieva Simonaitytė“, V. Kubilius 1987 – „Ievos Simonaitytės kūryba: monografija”.. O. Pajedaitė 1997 m. parengė rašytinį ir fotografuotą portretą „Ji buvo Simonaitytė: albumas“. V. Rimavičius parengė net 8 prisiminimų, nuotraukų ir eilėraščių leidinius (1990–1996), skirtus rašytojai. Prof. D. Kaunas 1997 m. išleido knygą „Klaipėdiškė: susitikimų ir pokalbių su Ieva Simonaityte užrašai“, E. Barauskienė 1998 – „Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę“, B. Aleknavičius 1998 – gausiai fotografijomis iliustruotą prisiminimų knygą „Vakarė žvaigždė“.

Paruošė Dalia Savickaitė

 
Reklaminis skydelis