Mes turime 200 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4740
mod_vvisit_counterŠią savaitę:26844
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:32616

Rimantas Nalivaika gaisrinėje išdirbo 40 metų

2017 m. liepos 29 d., šeštadienis Nr.53 (1682)

Kartais mes bandome laiko bėgsmą palyginti su upės tekėjimu. Nuteka upės vanduo ir daugiau nebegrįžta į pradžią. Taip ir žmogaus gyvenimas nubėga, nuvilnija. Kiekvienas žmogus savaip susidėlioja, arba jo didenybė likimas sudėlioja gyvenimą. Vieni blaškosi, kiti ramiai dirba pasirinktą darbą. Šie žodžiai tinka 40 metų ugniagesiu gelbėtoju išdirbusiam Rimantui Nalivaikai, kuris šiek tiek anksčiau nei galėjo, paliko mėgstamą darbą dėl sveikatos. Atsisveikindami su juo Švenčionių PGT Švenčionėlių komandos vyrai linkėjo sėkmės.

Nesvarbu, kaip vadinosi – gaisrininku, ugniagesiu, ugniagesiu-gelbėtoju, šį darbą pasirinkęs žmogus visada turi būti pasiruošęs padėti į nelaimę patekusiems. Dažnai tą daryti tenka rizikuojant savo gyvybe, bet dirbantys ugniagesio-gelbėto darbą žmonės nemato tame jokio didvyriškumo, jie tiesiog atlieka savo pareigą.

Kai paklausiau Rimanto Nalivaikos, kaip pasirinko šią profesiją, jis šyptelėjęs atsakė, kad Švenčionyse augo prie pat gaisrinės, tad su pavydu žiūrėdavo į išvažiuojančias ir grįžtančias gaisrines mašinas. Kartais gaisrininkai net šiek tiek pavėžindavo vaikus. O pats tuometinėje Švenčionių gaisrinėje pradėjo dirbti 1977 m. liepos 17 d. Pirma autocisterna, su kuria teko važinėti, buvo liaudyje „zacharu“ vadinamas ZIL-157. Paskui atsirado šiek tiek modernesnės gaisrinės. Žinoma, iki šiuolaikinių vakarietiškų, kuriuos palengva keičia rusiškus automobilius, joms buvo toli, bet kai reikia gesinti gaisrą, negalvoji apie savo patogumus. Rimantas Nalivaika sakė, kad šiek tiek gaila, kad neteko išbandyti į Švenčionėlius atvarytos „Iveco“ gaisrinės mašinos.

Yra akimirkų, kurių iš žmogaus atminties neištrina laikas. Nors praėjo 40 metų, bet Rimantas Nalivaika ir dabar prisimena pirmąjį gaisrą, kurį teko gesinti – Pabradėje degė kultūrinių prekių parduotuvė. Ilgai neužsimiršta ir tie gaisrai, kuriuose nukenčia žmonės. Vienus pavykdavo išgelbėti, kitų – ne. O tokio vaizdo, kurį matė važiuodami gesinti degančios Labanoro bažnyčios, kai jau nuo Kaltanėnų užsukę pamatė į viršų kylantį baltą šviesos stulpą, nei Rimantui Nalivaikai, nei jo kolegoms daugiau neteko matyti. Kas tai? Mistika? Stebuklas? Beje, apie tą tos nakties reiškinį man teko girdėti jau ne kartą. Kiek buvo gaisrų, kuriuos teko per 40 metų gesinti Rimantui Nalivaikai, matyt, neįmanoma suskaičiuoti. Žinoma, valstybei ir žmonėms geriau, kai gaisrinės mašinos stovi garažuose, kai nekaukia jų sirenos, nežybčioja švyturėliai. Tada ir valstybė turtėja, ir žmonės nepatiria nuostolių.

- Skubėdamas į gaisrą niekados nežinai, ką ten rasi. Pavojų yra nemažai, bet dažniausia apie tai pradeda galvoti po to, - sako Rimantas Nalivaika, o kai jo paklausiau, ar vėl pasirinktų tą pačią profesiją, jis šyptelėjęs atsakė: - Kadangi išaugau prie gaisrinės, tai ir pasirinkau gaisrininko profesiją, ir nepaisant sunkumų, kuriuos tenka patirti, manau, pasirinkčiau tą pačią profesiją, nes kitos patirties neturiu, o kolegoms norėčiau palinkėti, kad būtų sveiki ir kuo mažiau išvažiavimų.

Štai toks trumpas pasakojimas apie paprastą, kuklų žmogų, kuris per tuos 40 metų dešimtis, šimtus kartų skubėjo gesinti gaisrų, padėti į nelaimę patekusiems žmonėms.

Algis JAKŠTAS