Liepos mėnesio 6-oji – svarbi ir reikšminga Lietuvos istorijos data. Išvakarėse pažymėti Mindaugo karūnavimo – Valstybės dienos – susirinko gausus literatūros mylėtojų būrelis į paskutinę šį sezoną „Literatūros paukštės“ popietę; tema – „Graži tu mano, brangi Tėvyne“. Susirinkusieji pasipuošę, pasitempę, apimti jaudulio: minėsime iškilią datą, kuri amžiams įrašė Lietuvos vardą į istorijos žinyną.

Susirinkimą pradėjo būrelio siela – bibliotekos darbuotoja Alytė Čečiurkienė. Pasveikinusi susirinkusius su artėjančia švente, papasakojo, koks buvo duobėtas ir sunkus pirmojo tūkstantmečio Lietuvos kelias, pareikalavęs aukų, kančių, bet davęs didelius laimėjimus. Lietuva tuo metu buvo didžiausia Europos valstybė, nors nepalankūs istorijos vėjai ne kartą nubloškė ją nuo Europos žemėlapio.

Liepos 6-ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę – Valstybės dieną. Įdomu ta proga atsigręžti į prieštaringus istorijos vingius, prisimenant pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą – didžią asmenybę, kuri pranoko savo istorinį laikotarpį politiniu nuovokumu, politine strategija, dvasios stiprybe, mentalitetu.

Istorikų įdomūs spėliojimai, tyrinėjimai, išvados teigia, kad Lietuvos valstybė jau buvo sukurta ir vieno valdovo sujungta dar prieš pirmąjį karalių Mindaugą. Tą pirmąjį valdovą istorijos šaltiniai vadina Mindaugu Išmintinguoju. Taip pavadino dėl to, kad dar 13-ojo amžiaus pradžioje sugebėjo tas valdovas sunaikinti Kryžiuočių ordino planus, o 1251 m. kovo 1-ąją priimti krikščionių tikėjimą. Livonijos ordinas pakrikštijo Mindaugą gan išmintingai, todėl kai kurie istorikai 1251 metus laiko krikšto pradžia. Apsikrikštijęs pastatė savo sostinėje Vilniuje pirmą katedrą, kurios liekanų rasta dabartinės arkikatedros požemiuose.

ačiau kitos versijos besilaikantys istorikai teigia, jog tik popiežius suteikdavo valstybių valdovams karaliaus vainiką, kurio 1253 m. liepos 6-ąją sulaukė Mindaugas ir kunigaikštienė Morta. Tas faktas buvo didelis Lietuvos laimėjimas, nes tuometinis popiežius kūrė Šventajam sostui pavaldžią Lietuvos vyskupiją. Pirmasis Lietuvos vyskupas buvo Kristijonas, išrūpinęs teisę steigti aukštąją mokyklą. Tas leido Lietuvai dar ankstyvaisiais viduramžiais integruotis į krikščionišką Europos kultūrą, plėtoti savo prigimtinę baltiškąją pasaulėvoką.

Gi mokykliniuose vadovėliuose teigiama, kad Lietuvos krikštytoju laikomas Jogaila, o krikšto data yra 1387 metai. Todėl tenka laukti, ką pasakys istorikai.

Labai svarbi ir reikšminga Mindaugo karūnavimo diena plačiai buvo švenčiama nepriklausomoje Lietuvoje, bet sunkus ir tamsus sovietmetis atliko juodą darbą: visa, kas tautiška, patriotiška, tradiciška, atmintina be gailesčio buvo naikinama, iškraipoma, klastojama. Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. sausio 28 d. įstatymu „Dėl švenčių dienų“ liepos 6-oji paskelbta Valstybės švente – Mindaugo karūnavimo diena. Tos šventės proga literatūros mylėtojai prisiminė didingą Tėvynės praeitį. Giliai išgyvenę ir susijaudinę dalyviai skaitė eiles, skirtas istorijos smūgių nukankintai savai šalelei.

Jausmingai, raiškiai deklamavo Laimutė Radžiūnienė Vacio Reimerio eilėraštį „Tarp žemės kryžkelių“. Laimutė, kilusi iš Lietuvos vidurio lygumų, atvykusi gyventi į Švenčionis, buvo pakerėta šio krašto nuostabia miškų didybe, paslaptingumu. Savo kūrybos eilėraštyje „Kelionė“ atvėrė sielos virpesius, giliausius jausmus, išgyventus per važiuojančio traukinio langus matydama užburiančius vaizdus, jiems suteikdama įspūdingą personifikaciją, dvasios paslaptingumą, nepakartojamą žavesį. Berželiai, pušelės, eglelės ir kiti medžiai, lyg gyvybės pilni kūrėjo tvariniai, sveikino ją pravažiuojančią, lyg sakydami, jog būsime draugai visą gyvenimą.

P. Jadvyga Kairienė su giliu įsijautimu skaitė Nalšios žemės poetės Angelės Matesovičienės posmus, skirtus gimtinei, motinai, žemei. Kaip visada žavėjo auditoriją p. Bronius Lazaraitis, atmintinai padeklamavęs rusų rašytojo M.Lermontovo poemą „Lietuvaitė“. Poetas su didele meile ir žavesiu nupiešė lietuvės merginos – dvasios gigantės – paveikslą, atskleisdamas josios didį ir taurų savo kraštui jausmą – meilę, ištikimybę.

Žavėjo p. Genutės Pretkelienės padeklamuoti žemiečio Algimanto Cimbolaičio eilėraščiai „Pakviesk mane, Mindaugai!“, „Lietuvą ant delno pasidėsiu“. Didelį žavesį, susidomėjimą sukėlė Nalšios žemės pasididžiavimas poetas Algis Jakštas, paskaitęs eilėraščius brangiai Lietuvai, motinai.

Šventės išvakarės sugrąžino prie tų, kurie aukojo savo gyvybę, kūrė laisvą Lietuvą. Prisiminta tremtinių, partizanų, egzodo poezija, paženklinta fizinių ir dvasinių kančių, iškentėtų lageriuose, kalėjimuose, kur buvo žeminami, trypiami atėjūno batų, žudomi. Tų, pragaro kančias praėjusių, išgyvenimai tokie šiurpūs, kad net Dantės pragaro baisumai prieš juos nublanksta.

Prisimintas ryškiausias to laikotarpio kūrėjas Antanas Miškinis. Jo poezijoje atskleista tragiška, trapi dvasia. Ilgi metai kalėjimuose, lageriuose, ten sukurta poezija – tai tauraus kūrėjo šviečianti žvaigždė. Pažeminimą, baisumus, patyčias, skausmą poetas pažino iki pačių gelmių, todėl turėjo teisę apie tai kalbėti, nes tą teisę gavo už kančias, matydamas savo tautos žmonių, kitų tautų žūtį. A.Miškinis skaudžiai išgyveno tautos genocidą, sudarytą iš daugybės sudedamų dalių ir sudėtą į vieną kruviną grandinę. Draskė poetui širdį faktai, kad ne tik svetimieji, iš Vakarų ir iš Rytų, žudosi, bet ir savieji naikina vienas kitą.

Todėl šviesūs protai, taurios dvasios, jautrios širdys, matydamos, į kokią bedugnę ritasi Lietuva, netylėjo, bet viską sudėjo į to meto poeziją. Labai įspūdingi yra A.Miškinio kūriniai „Psalmės“. Tai savotiška lyrikos versmė, kuri rodo, kaip siaubo sukrėstas žmogus išsako iš pasąmonės kylančius sielos išgyvenimus, kurie lyg priartina transcendentiniais dvasios virpesiais prie anapusinio pasaulio. A.Miškinis – švyturys visiems, net viltį praradusiems. Jo poezija – Dievo dovana – sielos, jausmų išsakymas pasauliui.

„Psalmės“ – paminklas savo tautos bei visos 20-ojo amžiaus žmonijos tragiškam likimui.

O Dieve, Dieve! Didis Rūpintojau!

Išniekinti mes šaukiamės Tavęs!

Norėtume tikėti, turime viltį, kad mūsų vaikai ims gyventi Visagalio vedami į švintantį rytojų, kad nenupuls taip žemai, jog vadinti Dievo kibirkštimi būtų gėda.

Popietė baigėsi muzikiniu kūriniu apie Lietuvą Tėvynę. Bibliotekos moterys – darbščios, nuoširdžios bitelės – visus vaišino, visus dosniai šildė savo šypsenom. Gera, kad yra šventa vieta knygoms ir jų mylėtojams – biblioteka.

Nutarta išleisti savos kūrybos antologiją. Išsiskirstė būrelio „Literatūros paukštė“ dalyviai pakylėti, su dideliais planais ateičiai, nes Lietuva – kūrėjų, dainininkų, žemės mylėtojų kraštas, kur gera gyventi ir dirbti.
 

Angelė TELYČĖNIENĖ