Seniai pažįstu meno kūrėją Juozapą Jakštą, gyvenantį Jukiškės kaime. Jo kūriniai seniai peraugo tautodailės rėmus. Ne veltui jam suteiktas meno kūrėjo vardas. Sunku pasakyti, ko daugiau – draugų, bičiulių ar nedraugų dėl savo tiesos sakymo turėjo ir turi mano geras bičiulis Juozapas Jakštas, tad, manau, kad šio pasakojimo pradžiai tiktų Fiodoro Dostojevskio žodžiai: „Gyvenk teisingai – ir turėsi daug priešininkų, tačiau ir tavo priešininkai tave mylės. Daug nelaimių tau atneš gyvenimas, bet per jas tu ir laimę patirsi, ir gyvenimui dėkosi, ir net kitus jam padėkoti priversi.“ Panašios mintys nedavė ramybės po Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokykloje vykusio renginio „Žmogus, kūrėjas, Lietuvos patriotas Jukiškėse“.

Juozapo Jakšto kūrybai ir veiklai skirtą renginį organizavo TAU Menų pažinimo fakultetas su dekanu Petru Telyčėnu priešakyje. Buvo pasakyta daug gražių žodžių. Daug politikų dalyvavo renginyje. Sveikino Juozapą Jakštą rajono valdžia, Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis, kurie net Kultūros ministrės padėką atvežė. Vicemeras Kęstutis Trapikas pasiūlė gerb. Juozapui Jakštui rajono Garbės piliečio vardą suteikti. Geras pasiūlymas, visiškai jam pritariu.

Renginio metu koncertavo jaunimas. Tik vieno šiek tiek trūko – nuoširdesnio pokalbio apie Juozapo Jakšto kūrybą. Kažkiek trumpai apie kūrybą pakalbėjo Angelė Telyčėnienė, gerai, kad pats Juozapas ilgiau pakalbėjo apie savo kūrybą:

- Dailininkui tenka ir akis į dangų pakelti, ir galvą nulenkti ir pasiklausyti ir gerų, ir blogų garsų. Visko būna. Bet ateina akimirka, kada reikia suvienyti didįjį kosmosą, iš kurio sklinda paslaptingi garsai, ir pasijunti stovėdamas to kosmoso dalimi, ir darai išvadas, ką ir kaip padaryti. Vienas genijus, kuris buvo pasmerktas myriop, pasakė: „Aš esu autodidikatas (t. y. mokinys iš savęs). Ne žmogus mane moko, o Dievo valia. Savo sieloje aš jaučiu Dievo balsą, kad kalbėčiau apie didvyrius.“ Dailėje irgi panašiai. Į tave beldžiasi skausmas, liūdesys, didingumas ir tu negali neatsiliepti. Taip ir mano kūryboje. Aš irgi esu autodidikatas. Man nebuvo lemta baigti akademijų, bet pasakysiu tiesiai – man to ir nereikėjo ir nereikia, nes tie griežti kanonai gal būtų ir pagadinę šiek tiek. Būdamas statybininkas-inžinierius galėjau gerą gyvenimą susikurti, bet nugalėjo kūryba, menas, - kalbėjo gerb. Juozapas Jakštas, o po to trumpai papasakojo apie improvizuotoje parodoje pateiktus eksponatus. Viena jų grupė – pagoniška tema, kita – krikščioniška. Šios dvi temos Juozapo kūryboje ne tik eina lygiagrečiai, bet dažnai ir susipina.

Pasakodamas apie ugnies deivę Gabiją, Juozapas šiek tiek ironizuodamas prisiminė sudegintą kluoną:

- Gražiai kluonas padegtas degė. Visas dangus buvo raudonas, gal todėl ir deivę Gabiją tokią gražią padariau, - sakė jis.

Įdomiai Juozapas papasakojo ir apie kitus kūrinius. Neliko nuošalyje ir Sąjūdis, kurio veikloje Juozapas Jakštas aktyviai dalyvavo. Ne tik dalyvavo, bet ir kūrė Sąjūdžio Švenčionių skyrių. Jam apmaudu, kad dabar iš Sąjūdžio liko tik gražus vardas ir prisiminimai.

- Bet dar girdisi tautos šauksmas, kad ne viskas dar padaryta, o kas tai padarys – nežinia, - sakė jis.

Kalbėjo Juozapas ir apie paminklą Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui. Vizija iš tiesų graži, bet tai tik vizija, kuriai vargu ar bus lemta išsipildyti. Nemažai gražių žodžių Juozapas Jakštas išsakė ir kaimo tema, nes, anot jo, Lietuvos kaimas buvo tas atspirties taškas, kuris padėdavo išgyventi Lietuvai. Kaip visada Juozapas Jakštas nepagailėjo aštrių žodžių, kalbėdamas apie nūdienos situaciją.

- Gal ne visada reikia būti avinėliais, gal kartais reikia mums pabūti ir vilkais Gedimino kalne, - sakė Juozapas. – Meilė ir harmonija – štai kas mus šiandieną šaukia. Tiktai meilė ir harmonija. Koplyčioje specialiai pastačiau vynmedį. Kada atsistoju prieš veidrodį, jei keliu ranką į blogą pusę, žinau, kad einu neteisingai, jei į gerąją pusę, žinau, kad einu tiesos link. Žinau tik vieną dalyką – žmogus yra tik daiktas, o už tavęs yra kūrėjas ir prieš tave yra kūrėjas. Kūrėjas yra meilė ir harmonija, dar daugiau – šviesa. Eik šviesos link ir neišklysi iš savo kelio. Kodėl mano tėviškėje, išdegintoje žemėje, stovi šventovė? Todėl, kad norėjau pastatyti mažytę Lietuvą. Nes matau, kaip išsibėgiojo Lietuva. Ir mūsų kalba paminta. Reikia neleisti, kad televizija žalotų žmonių sąmonę. Manęs jie nesužalos, bet dar yra jaunų žmonių.

O šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti meno kūrėjo Juozapo Jakšto žodžiais: „Mano gyvenimo credo – garbinti Dievą ir visas jėgas skirti tautos gerovei.“

Algis JAKŠTAS