Mes turime 272 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1254
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11441
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87471
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Nykstančio kaimo viltis atgimti – jauni žmonės

2017 m. gegužės 24 d., trečiadienis Nr.37 (1666)

Visada malonu girdėti apie jaunus žmones, grįžtančius į nykstančius kaimus ir bandančius ūkininkauti. Tokios žinios – tai vilties kibirkštėlė kaimui, kad vienaip ar kitaip kaimai ir vienkiemiai neišnyks iš Lietuvos žemėlapio.

Apie Dariaus Kavšino bandymą Vilkaslasčio kaime užsiimti avių auginimu pirmą kartą išgirdau prieš kurį laiką dalyvaudamas Švenčionių rajono ūkininkų sąjungos skyriaus susirinkime. Darius susirinkusiems papasakojo apie savo ūkį. Susiskambinę sutarėm su Dariumi susitikti Vilkaslasčio kaime, kur jis augina avis, paukščius.

Nedidelis Vilkaslasčio kaimas įsikūręs prie Lakajos upės, ir atrodo, kad čia turi virte virti gyvenimas, bet kaimų ir vienkiemių tuštėjimo banga neaplenkė ir šio ramaus kaimelio. Tad iš tiesų maloniai nuteikė Dariaus Kavšino statomas namas. Vadinasi, jauni žmonės rimtai planuoja sugrįžti čia.

- Iš Vilkaslasčio kilęs mano tėvas, čia nuo vaikystės praleista daug laiko. Ir ta trauka, noras čia sugrįžti manęs nepaliko ramybėje, ją jaučiau visą laiką. Baigęs Švenčionėlių gimnaziją, 2006 m. įstojau į Pedagoginį, baigiau biologiją, o magistrantūroje – politikos mokslus. Kelių Vilniuje pragyventų metų užteko pilnai. Sugrįžau į gimtuosius Švenčionėlius ir, žinoma, nepamiršau šitos vietos. Seneliai jau buvo mirę, laukai užžėlę, užaugę. Pradėjau dirbti mokytoju Švenčionėliuose, bet ir čia, Vilkaslastyje, norėjosi tvarkytis. Juolab, kad darbas mokykloje darbui ūkyje netrukdo, - trumpai apie save pasakoja Darius Kavšinas.

- Dariau, kaip visgi kilo mintis pradėti ūkininkauti ir ką augini savo ūkyje?

- Daugiausia auginu avis, dabar dar laukinius avinus muflonus pradėsiu auginti. O kodėl pradėjau ūkininkauti? Labai jau liūdna buvo žiūrėti į apleistus laukus, kurie iš kartos į kartą buvo dirbami. Juk anksčiau kiekvieną žemės gabaliuką žmonės tvarkydavo, bet atėjo laikas, kai žemės lyg ir niekam nereikia. Aš esu šios vietos patriotas, nes čia nuo vaikystės man buvo gera. Visos mano vasaros vaikystėje čia prabėgo. Seneliams reikėjo padėti, o ir gamta čia nuostabi. Gal ir pasirenkant biologo specialybę tai turėjo nemažą įtaką. O prieš 4 metus nusipirkau pirmas avis, po to dar trisdešimt avinukų. Nepasakyčiau, kad mano sumanymas artimiesiems patiko, bet dabar jau palengva susitaiko. Ūkis didėja, norai dar irgi nedingo dirbti. Dažnai tenka išgirsti: „Parduotos vasaros prie šieno“, bet man patinka. Gamta man patiko nuo vaikystės. Esu gamtininkas, ir dirbti gamtoje man patinka. Pirma žavėjausi ornitologija, dabar labiau botanika patinka. Tad čia puikiausia terpė ir darbui, ir pomėgiams. Juk čia Labanoro regioninio parko teritorija, ir norisi išsaugoti retus augalus. Bendradarbiauju ir su parku, ir su ministerija, ir su botanikos institutu. Kai keičiasi ekosistema, kai krūmai vis labiau plečia savo valdas, nyksta retieji augalai, tad veiklos tikrai užtenka ir ilgam užteks. Dabar yra įvertinta vieno hektaro ekosistemos vertė. Paskaičiuota, kad vienas hektaras atneša 76 tūkstančius eurų naudos. Lietuvoje dabar yra įstatymas draudžiantis suarti pievas. Dar yra Natura 2000. Ir čia visa teritorija priklauso Natura 2000. Žinoma, tai sudaro tam tikras problemas. Tarkim, iki liepos 1 d. negali šienauti pievų. O tada žolė jau peraugusi. Ūkininkaujant parko teritorijoje yra ir daugiau apribojimų, kurie sunkina veiklą, - sako Darius.

- O ar čia yra kur šienauja?

- Visos pievos, kurias anksčiau žmonės šienaudavo, dabar priklauso urėdijai ir yra miško žemė, kurios tvarkyti negali. Su Aplinkos ministerija bandome kurti projektą, kuris leistų pakeisti situaciją. Aš priverstas šieną vežti iš Sirvėtos regioninio parko.

- O kaip žmona žiūri į tavo ūkininkavimą?

- Prastai, visą laiką siūlo gyvulininkystę iškeisti į augalininkystę. Paprasčiau būtų – pavasarį pasėjai ar pasodinai, rudenį derlių nuėmei, bet juk su gyvu sutvėrimu bendrauti kur kas smagiau. Atvažiuoji į kaimą, nueini, pasisveikini su visais augintiniais ir maloniau jautiesi.

- O ar čia iki tavęs buvo auginamos avys?

- Seneliai vieną kartą pabandė auginti, bet tos idėjos atsisakė. Senelis sakydavo, kad blogesnio padaro už avį ir ožką nėra. Jei yra galimybė nugraužti kokį augalą, būtinai nugrauš, nors žolės pilna.

- O kokių rūšių avis auginat?

- Aš turiu škudžių. Tai vienos pirmųjų atsiradusių avių. Joms nereikia gerų sąlygų, neišrankios, gali puikiai išgyventi ir atšiauresnėmis sąlygomis. Pabandysiu kryžmint su muflonais. Išvesim Labanoro avį, kuri tiktų šioms sąlygoms. O gal ir ragai bus didesni, kaip ginklas apsiginti. Landrasai išrankesni, ir juos laikau atskirai.

- O kaip dėl vilkų? Nemanau, kad jų čia nėra.

- Praeina pro šalį. Nakčiai avis uždarau į pašiūrę. O vilkų čia visada, matyt, buvo, juk ir vietovės pavadinimas susijęs su vilkais. Dieną ir šuns, matyt, privengia. Gyvulius reikia saugoti, tada ir problemų bus mažiau, - sako Darius Kavšinas.

- O kiek planuoji ateityje laikyti avių?

- Mano tikslas laikyti apie 50 ėriavedžių, o bendrai būtų banda apie 150 avių. Dėl realizacijos šiuo metu jokių problemų nėra, išskyrus vilnas. Škudžių vilną perka, nes tai pati geriausia vilna vėlimui, o štai su landrasų vilna – problema. Norėčiau ir žemių plotą padidinti iki kokių 50 hektarų, pasistatyti didelį tvartą, įsirengti skerdyklą. Žinoma, statytis parko teritorijoje problematiška, viskas turi būti autentiška, bet viską galima įgyvendinti, nors apribojimų yra.

- Ar gautas biologo išsilavinimas padeda užsiimant gyvulininkyste?

- Žinoma, padeda, o ir iš vaikystės įgyta patirtis naudinga. Beje, aš ne tik magistrantūrą baigęs, bet po to ir kursus Cirkliškyje. Dar ir traktorininko teisių reikia, dar daug ko reikia. O svarbiausia - baigti įrengti namą ir čia atsivežti šeimą. Porą metų žmona Vilniuje, o aš čia gyvename. Po tokio gyvenimo žmona jau suprato, kad niekas nepasikeis, ir mes gyvensime čia, Vilkaslastyje. Tokios artimiausios ir svarbiausios svajonės. Žmona – ekologė, klimato kaitos specialistė, tad manau, kad ir čia atsiras jai galimybė realizuoti savo žinias.

- Dariau, be avių dar ir paukščius augini?

- Taip, anksčiau jų buvo daugiau, dabar tai daugiau savo malonumui.

- Praėjo 4 metai, kai pradėjai ūkininkauti. Ar nesigaili žengęs tokį žingsnį?

- Nesigailiu, žinoma, kartais būna dienų, kai rankos nusvyra, bet tikiuosi, kai rudenį čia įsikursime, bus lengviau. Bus mažiau blaškymosi, - sako Darius Kavšinas.

Po to einame apžiūrėti ūkio. Nors, tiesą sakant, su avinais kontakto nepavyko užmegzti, pamatę svetimą žmogų, jie skuodžia kuo toliau, o štai su avigane Bure susibičiuliauju. Išvažiuodamas palinkiu Dariui sėkmės ir kantrybės, kuriant senelių žemėje savo svajonių ūkį. Ir puiku, kad Vilkaslastyje greitai skambės vaikų juokas, kad vakarais švies žiburys. Džiugu, kad atsiranda jaunų žmonių, sugrįžtančių į kaimus ir bandančių čia realizuoti save.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis