Su didžiausiu nekantrumu laikėme savaitgalio. Kultūros centro salė beveik pilnutėlė. Susitikimas su Naisių teatro artistais. Daug girdėta apie Naisius, matytas filmas, serialas „Naisių vasara“. Naisių kultūros mecenato Seimo nario Ramūno Karbauskio mintys ir siekiai sulaužyti paplitusį stereotipą apie prasigėrusį, mirštantį kaimą – didžiausia intriga. Jis teigia, kad kultūrinio gyvenimo kokybė Naisiuose šiandien neatsilieka nuo didžiųjų Lietuvos kultūros centrų. Tai patvirtino Naisių vasaros teatro pasirodymas. Klausėmės puikių dainų M.Martinaičio, S.Gedos, Onės Baliukonės ir kitų poetų žodžiais. Naujai išgirstos dainos priminė seniai dainuotas ir skambėtas Vytauto Kernagio melodijas. Dainų spektaklio idėjos autorius Vytautas V.Landsbergis, režisierė Regina Steponavičiūtė. Nuskambėjo devyniolika dainų, kurios skleidė senąjį bendros meilės ryšį, vienybę, dorybę. Iš dainų teksto ir nuostabių melodijų kilo tikėjimas, kad yra viltis, jog mūsų tauta, lietuvių kalba, papročiai, baltiškoji pasaulėjauta išliks, gyvuos, nes atėjo svarbus momentas – nacionalinės vertybės turi tapti valstybės rūpesčiu, prioritetu.

Su dideliu susikaupimu ir nuostaba žiūrėjome sceninės kompozicijos su dainomis ir giesmėmis „Krintant žvaigždei La La La“, sukurtos pagal Juozo Tumo-Vaižganto, poetų Kazio Binkio ir Juozo Žlabio-Žengės kūrybą. Teatras sugrąžino į praeitį, leisdamas per herojus pažinti lietuvių tautos būdą, kultūros prigimties apmąstymus bei vienišo žmogaus jausmus, aistras, poreikius, valią.

Kai mokėmės mokykloje, skaitėme rašytojo J.Tumo-Vaižganto „Pragiedrulius“, „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylį“, „Rimai ir nerimai“ ir kt. kūrinius, kuriuose rašytojas sukūrė ryškią galeriją veikėjų, leidžiančių suprasti XX a. lietuvių dvasią. Rašytojas apibendrino tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveikslą, kuris šiandien yra labai svarbus, sektinas todėl, kad kasdienybėje ir politikoje vyraujantis neoliberalizmo buldozeris įnešė daug destrukcijos į gyvenimą: šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų vaizdų driekiasi visai nelinksmos žmonių likimo istorijos, atsitveria tamsiosios žmogaus prigimties ydos. Suvaidintas spektaklis parodo sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą, taurumą, bet šalia atsiranda tokie, kuriems didžiausia vertybė yra turtas, žemės valakas. Matytoje sceninėje kompozicijoje pagrindinė intriga yra piršlybos, sutartis dėl kraičio, dėl žemės. Iš tų vaizdų matyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kokie jausmai ima viršyti, kaip susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės veikia individualybę, jo būdą. Spektaklis turėtų paskatinti žiūrovą paskaityti rašytojo J.Tumo-Vaižganto  kūrinius, nes tai suteiks didelio dvasinio peno. Nuostabūs, užkečiantys šeimos gyvenimo, gamtos vaizdai, kurie atskleidžia giluminius lietuvių pasaulėjautos ir dorovinės kultūros pagrindus. Šiandien tos vertybės blanksta, nyksta, vaikai nebemoka bendrauti su tėvais, nesugeba senoliais rūpintis, atjausti, pagelbėti, gerbti vyresnį. Įdomūs yra mitologiniai, legendiniai elementai. Tai pasakojimai apie savo krašto kalnus, ežerus, akmenis, miškus, pilkapius, baudžiavą, kaip šiurpiausią žmogaus išnaudojimo formą, o tai šiandien nepraranda svarbos, nes susiduriama su darbdavių nesąžiningumu, grobuoniškumu, išnaudojimu, šiurpia socialinė nelygybe. Spektaklyje gan ryškus senbernio Gaidžio personažas, kurį suvaidino aktorius Tomas Montvila. Herojus blaškosi, yra be gilesnio dvasingumo, vidinės kultūros, nesugebantis mylėti poetiška meile, kuri kaip Dievo dovana yra tyra, šviesi, neša palaimą. Tai savotiškas patriarchalinės visuomenės archetipas, nurodantis, kad kuriant šeimą svarbiausiu dalyku yra „žemės valakas“, trobesiai bei moteris, kuri reikalinga tik namų bei ūkio darbams. Spektaklyje vaidina visas aštuonetas puikių, gabių, talentingų, profesionalių aktorių, kurie kalbėdami-vaidindami atgaivina nuostabių rašytojų kūrybą, taip svarbią ir reikalingą žmogui šiandien.

Spektaklio pabaigoje girdime poetų K.Binkio ir J.Žlabio-Žengės poezijos posmus.

Prisimenant XX a. lietuvių lyriką, jos padangėje iškilo Kazys Binkis. Pradžioje poetas jautėsi netvirtai, nors poetas V.Mykolaitis-Putinas gan aukštai vertino jaunąjį poetą; K.Binkis laikėsi klasikinės tradicijos: griežtos harmonijos, natūralaus grožio, lengvos formos. Eilėraščiai dvelkia švelnia romantika, giliom emocijom, geru meniniu skoniu. Iš scenos nuskambėję eilėraščiai sužavėjo žiūrovus gyva kalba, darniais ritmais, ryškia kompozicija, nuostabiais maironiškais bangavimais. K.Binkis – realistas, stiprios sveikos kaimiškos prigimties žmogus. Jis – realybės poetas. Poetas gamtos, jos tvarinių, žemės, žolės, gėlių, samanotų sodžių. Filosofinis krūvis K.Binkiui buvo nereikalingas tiek gyvenime, tiek kūryboje. Tikrovė, gamta, kaimas – tai šaltiniai, kurie nešė poetui gyvastį, maitino jo poetinį jausmą. Aplinka, saulė, gėlės – K.Binkio pasaulis, todėl džiaugiasi gamta, nes ji žadina kūrybą.

Kai švenčioniškiai išgirdo skaitomus K.Binkio posmus, atgijo, sušnarėjo, pasijuto dalimi poeto pasaulio:

„Gyvybės jūra pasaulio plotį banga žalumo plačiai užliejo.

Žaliais kilimais kalnai nukloti, žali dvelkimai vasarinio vėjo,

Po jauną žemę sapnus nešioja.

Sapnai tie skleidžias kaip žolių dūmas, kaip dainiaus balsas ore banguoja.

Ir sėte sėja vylingas dūmas, vylingus jausmus aplinkui sėja.“

Sujaudino žiūrovus gamtos giedra, vaiski mėlynė, be rūškanų debesų ir minčių. Poetas stebi ir žavisi gamta, ją dievina. Tai lietuvių tautosakos bruožas, stipriai veikęs rašytojo lyriką: pvz. eilėraštis „Kaimas“.

„Ir šiltas, ir kvepiantis lietus smulkiais sidabriniais lašais

Nudažė ir beržus, ir liepas, ir sodą įvairiais dažais.

Ant lapų rasa deimantinė drebėdama mirga bailiai.

Tarp medžių šakų įsipynė, žybčioja žalsvi spinduliai,

Po orą karveliai lakioja, klegena ant dangčio garnys,

Ir stovi ant kiemo valkoje giliai susimąstęs gaidys.“

Jaudina širdis eilėraštis „Utos“ poetišku paprastumu, pulsuojančia dvasine harmonija taip, kaip J.Tumo-Vaižganto herojų dvasinis tyrumas. Poetas rašo:

„Žiūrim, krenta patylomis obelų žiedai,

Plaštakėmis baltom, žiūrim – krenta patylomis obelų žiedai.“

Scenos vaizdelį pasodrino poeto Juozo Žlabio-Žengės poezijos posmai, kurie įnešė gaivaus vėjo, valiūkiškų nuotaikų, pavasariško siautulio, tuo atliepdama J.Tumo-Vaižganto kūrybos ramumą, leido pajusti ano laiko žmonių mąstymo, jausmų dinamiką.

Pjesės vaizdelį aktorė baigia skaitydama eilėraštį „Gėlės iš šieno“ ir sugrąžina publiką į tuos metus, dienas, kai jauna širdis spurdėjo, išgyvendama pirmą meilę, laukdama atsako, teigiamo; kad dvi širdys, apimtos palaimos ir džiaugsmo, pakiltų į dausas.

„Aš surinksiu aliai vieno visus pievų žiedelius

Iš nupjauto ryto šieno ir svirnelio kampelius

Jų galvutėm išdabinsiu! O kai grįš jis iš lankos

Ir prie kiemo apsistos, aš jį tyliai prakalbinsiu,

Ir svirnelin pavadinsiu – atsikvėpti nuo kaitros.

O dėl to, kad sužinočiau, ar jis myli kiek mane.

Kai paklaus manęs, dėl ko čia tie žiedeliai balzgani

Taip pat žydi, kaip lankoje, ir taip kvepia kaip šile –

Nesakysiu, kad dėl jojo jie, tik užminsiu, kad atjoja

Man bernužis iš toli.“

Publika apleido salę. Išsivaikščiojo visi po namus, apimti įspūdžių, gerų nuotaikų ir pasiryžimo būtinai nuvykti į Naisius su dideliu tikėjimu, kad Lietuvoje atsiras žmonių, kurie paseks Naisių pavyzdžiu.

Ėjome namo. Vakaras vėsus, o širdyje – šventė: išgirdome didžiavyrių, didelių rašytojų, gyvenusių, kūrusių vien dėl tos Lietuvos. Tikime, kad Lietuva turi šviesią ateitį, žingsnis po žingsnio kelsis iš negandų, kaip paukštis feniksas iš pelenų!

Angelė TELYČĖNIENĖ