Pabaiga. Pradžia Nr.27.

Margutis – simbolių ir spalvų skambesys

Pavasarį vėl iš naujo atgimstant gamtai, kiaušinis įgydavo nepaprastą, magišką reikšmę. Prosenoviškas kiaušinių marginimo paprotys atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Pirmieji ornamentuoti lukštai datuojami III tūkst. p.m.e. Tiek mūsų, tiek kitų tautų mituose pasakojama apie milžinišką antį, padėjusią didžiulį kiaušinį. Tas kiaušinis iškrito iš lizdo ir sudužo. Iš trynio atsirado žemė, iš baltymo – vandenys, iš lukšto – dangaus skliautas su žvaigždėmis. Taigi, kiaušinio simbolinė prasmė – gyvybės pradžia. Jo maginę reikšmę žadinti gyvybės jėgas didino dažymas ir marginimas įvairiais archaiškais simboliais. Tų ornamentais vėliau virtusių simbolių skutinėtuose ir vašku margintuose margučiuose galima rasti ir dabar. Tai apskritimas – šildytoja ir gaivintoja saulė, augalus veikiantis mėnulis; svastika, kartais primenanti sūkurėlį – visame pasaulyje žinomas ugnies, energijos ženklas, gerovės ir laimės linkėjimas; spiralės „žalčiukai“ – gyvybingumas; kryžius – pasaulio modelis, moteriškojo (žemiškojo) ir vyriškojo (dangiško) pradų jungtis; rombas, sudarytas iš trikampių – visata. Margučiuose dažnai įvairiausiais pavidalais vaizduojamas Gyvybės medis – šakelė, augalas. (A.Kargaudienė). Pačiuose seniausiuose margučiuose ir randame pavaizduotą mėnulį, žvaigždes, saulę, žaltį, deivę Ladą, Medį.

Simbolinę prasmę turi ir spalva. Dažniausiai margučiai buvo dažomi juodai (žemės ir jos deivės Žemynos, kuriai ši šventė skirta, spalva; raudonai (sėkminga pradžia, gimimas, šviesa, šiluma, galia nušalinti blogį), žalia (pavasario augmenija, javų daigai), rusva (pribrendę javai), žydra (dangus, nešantis palaimą augmenijai) (P.Dundulienė).

Švenčionių krašte margučiai skutinėjami, bet dažniausiai dažomi įvyniojant į svogūnų lukštus („marmuriniai“). Dar labai paplitęs būdas – įvairių augalų lapų atspaudai.

Margučius aukodavo mirusiems, dėdami per Velykas ant altoriaus.

Dovanodami margutį, kuriame sutelkta gyvybės, vaisingumo ir derlingumo galia, juo linkime sveikatos, laimės ir gerovės.

Paslaptingoji vaikų globėja

Velykų eglutė – eglės šaka, ar tiesiog žaliais pataisais apvyta lazdelė su 9-12 šakelių ir vieliniais lizdeliais kiaušiniams dėti mūsų krašte nėra paplitusi. Bet Velykų Bobutę, dėdavusią kiaušinius vaikams į pagalvę – nematomą mitinę būtybę – senų žmonių atmintis dar išsaugojo. „Jei bobutę pamatysi – negerai“. „Darda rateliai, kol pabus vaikeliai. Kai vaikeliai atsibus, jau bobutės nebebus“, – taip sakoma Švenčionių krašte. Senuose velykiniuose atvirukuose galima rasti piešinių, kuriuose maži zuikučiai traukia pilną margučių vežimėlį. Zuikučiai – tai Velykės pagalbininkai, kartu su ja miške marginę margučius ir dovanojantys juos geriems vaikams. Velykė arba Velykų Bobutė turi senųjų deivių Žemynos, Lados, Laumės, Medeinos bruožų (A.Kargaudienė).

Švenčionių krašte priimta, kad krikšto tėvai būtinai turi dovanoti margučių savo krikšto vaikams.

Lalavimai ir supimasis - Švenčionių krašto velykiniai papročiai

Su papročiu dovanoti margučius susijęs senoviškas apeiginis lalavimas. Žodžio „lalavimas“ kilmė – prosenoviška. Tai deivės Lelos garbei atliekamų apeigų liekana (D.Zeleninas). O lalaudavo taip: susiburia jauni bernai, vyrai, pasiima tarškučius, barškučius, kitus muzikos instrumentus ir eina po kaimus, užeidami į kiekvieną kiemą, kurį laimino giesmėmis, specialiomis kalbomis, gero derliaus, sėkmės linkėjimais. Tai ypač ryškiai atsispindi seniausiose lalavimo giesmėse. Kitas jų tikslas buvo apsižvalgyti, paieškoti sau būsimų žmonų.

Šis paprotys daugelyje vietų gerokai primirštas, bet apie Švenčionis patys seniausi jį dar atsimena: „Sekmadienio vakare, kai jau visi sugulę, jauni vyrai, bernai su armonika ir smuikeliu lanko kiekvieną namą. Pasibeldžia į langą ir klausia: „Ar galima šitie nameliai palinksmint?“ Jeigu šeimininkai atsako, kad galima, tai sugieda „aleliuja“. Jei neleidžia (pvz. namuose gedulas) – taip ir nueina. Jeigu namuose yra jaunų mergaičių, giedodavo lalinką. Lalauninkams duoda kas pyragų, kas kiaušinių. Eidavo per kelis kaimus. Tada kokioj pirkioj susirenka ir baliavoja.“ (Daukšiai).

„Pirmą Velykų dieną vakarais susirenka jauni bernai. Vienas su kraiteli, jį vadzinam „triznium“. Sako: jau triznius ateina. Taip vadzindavo, nes duoda žalių kiaušinių ir jie sudūžta. Jis nemoka giedot, tai tegu kiaušinius nešioja. Lolaut eidavo su armonika, nors kaimi buvo ir smuikas, ir cimbolai. Prieina prie namų, pabarškina lungan ir klausia: „Ar galima „Aleliują“ pagiedoc?“ Pagieda, jiem až tai duoda kiaušinių ir arielkos. Jeigu mergų tuos namuos būna, tai sako: raikia do „Kristosas“ pagiedoc. Ir gieda „lalinkų“. Kai pagieda, mergos duoda kiaušinių do i až „kristosų“. Mūsų kirkuciniai bernai eidavo nežinia kur, o pas mus ateidavo iž Nevieriškės, Purvėnų, Tebėriškės, Neverscių, Šilinių, pulkais po 5-6 jaunus bernus. Giedodavo už lango, pirkion vidun neidavo. Antras langas jau būna išimtas, kiaušinius jiem duoda pro langų. Jei nebūna išimtas – pirkion užeina ir jiem duoda kiaušinių. Rasidalina bernai kiaušinius i kočioja gryčioj, lobukas iš medžio tokis padarytas buvo“ (Kirkučių k.).

Užrašytas unikalus liturginis ceremonialas, būdingas tik Labanorui – „kleketavimas“. Jauni berniukai, einant su procesija apie Labanoro bažnyčią, kleketuodavo su kleketais (tarkštukais) (N.Marcinkevičienė).

Per Velykas supdavosi, kad geriau javai ir ypač linai augtų. Vienoje sūpuoklinėje labai senoje dainoje sakoma: „Kas insėdo sūpuoklėsan/ To lineliai šilkeliuosan/ Kas nesėdo sūpuoklėsan/ To lineliai žagaruosan“ (P.Dundulienė). Supimosi paprotys išsaugotas Švenčionių krašto žmonių atmintyje geriau, nei kitur. Sūpuokles vadino „suplakom“, „suplaukėm“, „suplėkėm“, panašiai vadindavo ir giesmes, būtinai giedamas supantis, nors dainavimas jau kai kur primirštas. Sūpuokles darydavo labai aukštas ir tvirtas – kuo aukščiau įsisupsi, tuo geriau linai augs.

Velykas švęsdavo 4 dienas

Prosenoviniu papročiu Velykas švęsdavo keturias dienas. Pirmoji buvo Ugnies diena, antroji – dievo Perkūno, trečioji – Gegužės, o ketvirtoji – Ledų diena. Tą dieną nejudindavo žemės, nedirbo jokių žemės darbų (P.Dundulienė). „Ziboliškėj anksčiau per Velykas švęsdavo keturias dienas. Ketvirta – Ladų dziena. Švįsdavom, kad ladai nesumušt rugių. Sakydavo: „Ladzinė dziena šiunde.“ (Ziboliškė).

Velykų apeigos pasibaigdavo kitą sekmadienį Atvelykiu, mūsų krašte vadinamu „Velykelam“, „Pravadais“. Žiloje senovėje tai buvo derlingumo ir vaisingumo šventė. Iki šio sekmadienio piršliai neskubėdavo pas merginas važiuoti, o senoliai sakė: „Šioj nedėlioj neskubėsi – toliau nueisi“ (B.Imbrasienė).

Gerų Jums Velykų! Tegul mūsų senolių šviesi išmintis visada jus lydi ir globoja!

Violeta BALČIŪNINĖ

Etnologė