Prieš Kalėdas spustelėjęs šaltukas įvairaus storio ledu padengė ne tik nedidelius vandens telkinius, bet ir ežerus. Ledas tapo savotiškais spąstais prieš tai ramių ramiausiai neužšalusiame Ūsių ežere plaukiojusiai jaunai gulbei. Ir nors vargšelė išvengė įšalimo, bet pakilti ir skristi nuo slidaus ledo nesugebėjo.

Pastebėjusi lėtai ledu šliaužiančią gulbę, Linkmenų gyventoja Jadvyga Jurgelėnienė ėmė skambinti į visas tarnybas, bet niekam tos gulbės likimas nerūpėjo, juolab, kad dabar iš gamtosaugininkų dažnai tenka išgirsti, jog gamtoje turi būti natūrali atranka. Silpnesni turi užleisti vietą stipresniems, sveikiems. Nesulaukusi iš niekur pagalbos, moteris negalėdama ramiai žiūrėti į besikankinančią gulbę, prisiminė švenčionėliškį Povilą Paukštę, kurio valtis dar nebuvo ištraukta ant kranto. Povilas pažadėjo, jei pavyks – padėti. Atvažiavę su Edvardu Andrikėnu ir Zbignevu Matusovičiumi pirmiausia išvadavo iš ledų nelaisvės valtį, o po to pabandė plaukti link gulbės, bet su irklais to padaryti nepavyko. Teko dar kartą važiuoti į Švenčionėlius ir atsivežti variklį. Šį kartą sekėsi geriau, lyg ledlaužiu metras po metro Povilas Paukštė ir Zbignevas Matusovičius artėjo prie nusilpusios gulbės. Priplaukę apvyniojo ją apklotu ir įkėlė į valtį. Kelias atgal buvo jau lengvesnis. Krante vyrai perdavė gulbę Jadvygai Buivydienei, kuri sakė globosianti ją iki pavasario.

Štai taip dviejų kaimyninių Ignalinos ir Švenčionių rajonų gerą širdį turinčių žmonių dėka gulbė buvo išgelbėta. Padovanota gyvybė buvo jai tarsi kalėdinė gerų žmonių dovana.

Algis JAKŠTAS