Mes turime 212 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1186
mod_vvisit_counterŠią savaitę:26351
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:168344

Kaip svirkiečiai žiemą iš kiemo vijo

2017 m. kovo 4 d., šeštadienis, Nr.17 (1646)

Užgavėnių šventė – tarsi pirmasis pavasario pranašas, nors laukai dar nukloti sniegu. Baigiasi nuo šv. Kalėdų besitęsiantis linksmybių laikotarpis, mūsų krašte dar vadinamas mėsaėdu. Po Užgavėnių prasideda septynias savaites trunkanti gavėnia, kuri baigiasi didžiąja atgimimo švente – šv. Velykomis. O kad pavasaris tikrai ateitų, pirmiausia reikia žiemą išvaryti.

Vasario 25 d. svirkiečiai ir visi, laukiantys nesulaukiantys pavasario, susirinko į bendruomenės „Svirkų centras“ organizuotas Užgavėnes. Tą dieną oras buvo lyg Lašininio ir Kanapinio dvikova: saulę ir šilumą keitė siautulinga pūga, o po jos vėl pakvipdavo pavasariu. Užgavėnių persirengėliai susirinko Svirkų pakraštyje ir, žvangindami brazgūnais, tarškindami puodų dangčiais bei skanduodami: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“, patraukė per kaimą. Eisenoje šurmuliavo įvairiaspalviai Užgavėnių personažai: Raganos ir Velniai, Žydai ir Čigonai, Giltinės ir Daktarai, Arkliai ir Ubagai. Eisenos priešakyje plevėsavo ant kuolo pamauta Morė, – jai, kaip visų žiemos blogybių įsikūnijimui, centrinėje aikštėje jau buvo iš anksto sukrautas laužas. Kol ugnis įsidegė, šventės dalyvius pasveikino Kanapinis ir Lašininis. Jie priminė, kad per Užgavėnes reikia sočiai ir dažnai valgyti, kad „užtektų per visą gavėnią“. Čia pat šeimininkės užkaitė puodą košės iš kruopų ir žirnių (kad javai gerai derėtų!), o į katilą dar ir kiaulės uodegą įmetė (kas ją gaus, tam metai bus sėkmingi ir poringi). Persirengėliai vaišino ir kulinarinio paveldo patiekalu – kraujiniais vėdarais, kuriuos Svirkų šeimininkės iki šiol gamina.

Per Užgavėnes dera linksmintis, triukšmauti, važinėtis, siautėti, voliotis sniege, suptis sūpynėse – kad žemė prabustų naujam gyvybės ciklui, kad būtų derlinga. Tą svirkiečiai ir darė iš visos širdies, kol sutemos ėmė leistis, o iš Morės beliko tik žioruojančios anglys. Netikėtai užklupusi pūga Lašininiui suteikė vilties, kad žiema dar sugrįžta, tad pakvietė Kanapinį į virvės traukimo varžytuves, bet, jas beviltiškai pralaimėjęs, turėjo pasitraukti. Iki kitos žiemos. Su viltimi susitikti per kitas Užgavėnes išsiskirstė ir persiregėliai, nors jų traukiama „Gaspadine šių namelių, susimylėk dėl svetelių...“ dar ilgai aidėjo po Svirkų kiemus. Kas moka linksmintis, mokės ir darbus dirbti – pavasaris jau ne už kalnų.

Jolita URBANAVIČIENĖ