Mes turime 380 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2398
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18599
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94629
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Gamtos dovanoti ginklai

2017 m. kovo 1 d., trečiadienis, Nr.16 (1645)

Kiekvienas gyvas Žemės padaras siekia gyventi saugiai. Žmonės naudoja gausybę gynybinių mechanizmų. Jie moka kalbėti nieko apie save nepasakydami, „maskuoti“ savo emocijas, apsimesti grubiais ir stipriais, moka bėgti ir muštis bei sugalvoti įvairias pagalbines priemones. Mokslininkai sako, kad dalis mūsų, laiku nebuvę pastebėti, negavę žmogiškosios atidos iš aplinkos susikuria perdėtas gynybines „sistemas“ – emocinius skydus, kuomet jau nebenori ar tiesiog nebemoka priimti nei meilės, nei paprasčiausios atidos. Kažkurios žmogiškosios esaties dalys atrofuojasi... Mes puikiai žinome, kad nuo priešų moka apsiginti gyvi sutvėrimai: šunys, katės, arkliai ir kt. O augalai? Nei įkasti, nei pabėgti jie negali. Priešai gali pulti iš visų pusių, o jie net nepajudės... Bet jie kažkaip išlieka, vadinasi kažkaip ginasi. Jų evoliucijos eigoje kai kurios gyvastingumą palaikančios dalys atrofuojasi ir, pavyzdžiui lapai virsta spygliais. Lyg žmoguje... O iš tikro kuo ginasi augalai?

Ginklanešiai. Avietės skanios, tiesa? Bet kiek su jomis vargo! Tik truputį užsižiopsojai ir jau rakštis piršte. Į odą įsminga smulkutės adatėlės, kuriomis padengtas visas avietės stiebas. Sraigei ir vikšrui tai – mirtinas pavojus, nes jų minkšti pilvukai būtų suraižyti dar nepasiekus saldaus gardumyno...

Gudobelė „kariauja“ su stambesniais priešais. Jos spygliai vos ne piršto ilgumo. Šios „ylos“ atbaido visus atrajojančius gyvūnus. Gudriai ginasi ir erškėtis. Šio augalo viršūnės arkomis linksta prie žemės. Iš žemę palietusių šakų susiformuoja šaknys ir auga nauji augalai. Visos jo šakos taip susipynusios, kad neįmanoma atskirti kur pradžia, kur pabaiga. O priešą iš visų pusių pasitinka aštrūs spygliai. Šis augalas galėtų tapti  geriausių karinių – inžinierinių tarnybų mokytoju.

Kad įgytų tokius ginklus, augalai „griebėsi“ įvairių gudrybių. Štai pavyzdžiui dagio lapai ilgėjo kol išsitempė tiek, kad tapo spygliais. Dalis raugerkšnio lapų taip pat tapo spygliais. Lapai tiesiog „pasidalijo“ funkcijas. Vieni liko tradiciniais ir toliau iš oro ir saulės gamino augimui reikalingas medžiagas, kiti išmoko baidyti priešus. Norėdami turėti ginklus - apsišarvuoti spygliais augalai „paaukojo“ ir dalį šakelių žievės.

Lapai – pjūklai. Istorija pasakoja, kad pirmasis mūsų protėvių įrankis, naudotas pjaustyti ir gintis buvo aštriabriaunis titnagas. Taip panaudoti šį akmenį jie sugalvojo ne iš karto... Augalai žmogų aplenkė daugeliu milijonų metų... Visi gerai pažįsta viksvą. Užtenka pirštu perbraukti jos lapo pakraščiu ir tuoj pasirodo kraujas. Šių augalų lapai išties primena skutimosi peiliukų ašmenis, nors pažiūrėję pro mikroskopą pamatysime, kad viksvos lapų pakraščiai – dantyti. Štai tas „pjūklelis“ ir pjausto žmogaus odą. Suaugę gyvūnai žino nuožmų viksvos charakterį ir jos neėda.

Ir vis tik – kodėl augaliniai „pjūkleliai“ tokie aštrūs juk jie ne plieniniai? Beržo lapai taip pat dantyti, bet ir norėdamas neįsipjausi... Maždaug prieš pusantro šimto metų buvo atskleista ši paslaptis. Svarbi ne vien lapo forma. Pasirodo, kad viksva iš dirvos pasisavina daug titnago. Būtent jis suteikia lapams neįtikėtino tvirtumo: atsparus, gerai pagaląstas pjūklelis niekad neatbunka.

Sakai. Labai geras ginklas ir medžio žievė. Kol ji sveika kamienas ir šakos – saugios. Ją pažeidus į žaizdą patenka kenksmingų grybų sporos, puvimą skatinančios bakterijos. Žinoma, labai blogai, kai žievė pažeista, bet tai ne visuomet reiškia augalo žūtį. Labai daug priklauso nuo jo rūšies ir sugebėjimo gintis.

Spygliuočiai apsigynimui naudoja sakus. Sakų sudedamosios dalys – kanifolija ir terpentinas. Aitrus terpentino kvapas baido besiveržiančius priešus, o lipni kanifolija žaizdą uždengia „gydomuoju tvarsčiu“. Daug bėdos miškams padaro žievagraužiai vabalai. Nuo jų gelbsti tik sakai. Vos tik vabalas „išgręžia“ skylutę žievėje – sakai ją užlipdo. Kartu žūsta ir kenkėjas. Šį pavojų žievagraužiai puikiai žino. Aštrus terpentino kvapas juos veikia lyg raudona šviesoforo šviesa: važiuoti draudžiama. Sveikus, sakingus medžius jie aplenkia iš tolo. O kas gi nori rizikuoti gyvybe?

Iš kur spygliuočiuose atsiranda sakai? Kaip jie papuola į paviršių? Jei į medieną pažiūrėsite pro mikroskopą, pamatysite plonyčius vamzdelius. Jie išraižo medieną visomis kryptimis, jais ir teka sakai. O štai mažučiai perregimi balionėliai, „besiburiuojantys“ vamzdelių šonuose, gamina šį gyvybės eleksyrą – sakus. Sakai per daug tiršti, kad judėtų savaime. Pažeidus žievę medžio kamiene kinta slėgimas ir sakai „šauna“ į sužeistą vietą lyg dantų pasta iš tūbelės.

Raugai. Dažnai upėse randama labai senų ąžuolų. Jie vandenyje nesupūva. Kodėl? Kas gi gelbsti ąžuolus? Jau senovėje žmonės stengėsi apsaugoti daiktus. To norėjo ir odininkai. Kokia nauda iš batų, kurie sudrėkę pradeda pūti?

Senovėje odininkai dažnai svečiuodavosi miškuose, nes batų padai dažnai būdavo mediniai. Ilgi stebėjimai, amato išmanymas jiems padėjo pastebėti, kad ne visi medžiai vienodai atsparūs puvimui. Drebulę dažnai iš vidaus naikina grybeliai, o štai nukirstas karklas dar ilgai nepūva. Tai pastebėję mūsų protėviai kailius pradėjo mirkyti kartu su karklo šakomis. Iš taip paruoštos odos pasiūti batai nepelijo, nesiraukšlėjo, neskilinėjo. Šiam tikslui buvo naudojamas ir alksnis, bet ypatingai vertinamas buvo ąžuolas. Ąžuolo ir karklo žievėje ir medienoje yra itin daug rauginių medžiagų, stabdančių puvimą.

Imitatoriai. Drėgnuose miškuose, panamėse auga visiems gerai pažįstama dilgėlė. Jos ginklas – miniatiūriniai plaukeliai, primenantys mažus buteliukus, pripildytus aitraus skysčio. Šių plaukelių sienelės itin trapios: vos palietus subyra. Šio augalo labai nemėgsta daugelis gyvių, bet rimtus priešus jis turi tik du: dilgėlinukių ir spungių vikšrus. Pavydėtina lemtis – tik du priešai, bet ir tie nepajėgia visiškai sunaikinti augalo! Dilgėlė – tobulai apsiginklavęs augalas. Matyt pavyduliaudami ją pradėjo „mėgdžioti“ ir kiti augalai. Pažvelgę į baltažiedę notrelę (ją pravardžiuoja kurčiąja dilgėle) pastebime, kad ji labai panaši į dilgėlę: panašūs lapai. Bet notrelės lapai „nesikandžioja“. Ši notrelė – apgavikė, nes neturi deginančių plaukelių ir net nėra giminė dilgėlei. Ji tiesiog prisitaikė išlikti sekdama bauginančiu deginančios kaimynės pavyzdžiu... Ji ne viena: tokia grėsmę imituoja ir dilgėlelapis katilėlis, ir šlamutis...

Gynėjai. Senaisiais laikais, kai namus užplūsdavo tarakonai, blusos, blakės ar kiti kenkėjai dienai ar dviem namuose pamerkdavo žydinčių ievų. Visi „blogiečiai“ strimagalviais bėgo kuo toliau nuo šio kvapo. Vėliau buvo nustatyta, kad tai iš tikro nuodas - ciano vandenilio rūgštis. Nuo namų kenkėjų gelbėdavo ir šeivamedžio, gailio, diemedžio, kiečio šluotelės. Jų aštrus kvapas išvalydavo trobas. Jei namuose būdavo ligonis, grindis seniau dažnai šluodavo kiečio šluota.  Šiuose augaluose esančios aromatinės medžiagos buvo pavadintos fitoncidais (lot. fiton – augalas, cedere – žudyti). Tai įrodo, kad medžiai, krūmai, žolės turi nematomą, bet pavojingą ginklą: jis ir joms padeda apsiginti nuo užpuolikų, ir žmogui gelbsti jo buities reikaluose. Joks gyvūnas tokio ginklo neturi. Ši savybė gelbsti augalus nuo jiems kenkiančių bakterijų. Lapai, žiedai, sėklos, šaknys išskiria fitoncidus ir žemėje, ir ore. Šis „skrajojantis“ ginklas kaunasi už šeimininko gyvybę. Net mirtinai sužeisti augalai naikina priešą iš toli, o pažeisti sukuria apie save tikrą dujų uždangą. Fitoncidai – pirmoji gynybinė linija: ji atremia pirmąsias priešų atakas. Todėl žievei, sakams, sultims – daug lengviau sekasi sudoroti priešą.

Paukščiai taip pat „kreipiasi“ pagalbos į fitoncidus išskiriančius augalus, nes jų jaunikliai nemoka išsivalyti plunksnų, o jose slepiasi ir erkės. Kai kurie paukščiai net lizdus suka iš kiečių – erkės nepakenčia jų kvapo. Net didieji ereliai, mažieji žvirbliai atsineša kiečio šakelių į savo lizdus. Varnėnai savo lizdų dezinfekavimui naudoja dar ir mėtas. Jei šių augalų nėra arti lizdų – vagia iš daržų svogūnus, česnakus.

Paruošė Dalia Savickaitė

 
Reklaminis skydelis