Mes turime 378 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4749
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20950
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96980
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Žmogiškosios būties laikinumas

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis, Nr.14 (1643)

Rankose laikau Algio Jakšto knygą „Laikinumas“. Tai aštuntoji poezijos knyga, iš spaudos išėjusi vidury vasaros. Tai paskutinioji poeto knyga, bet ne paskutinė. Knyga nedidelio formato, bet juk vertiname ne socialistinio realizmo reikalavimais, kad „turinys turi atitikti formą“. Knygoje gausu gėlių vaizdų, paties poeto nuotraukų, kurie primena V.Šekspyrą: „Mažoj stiklinėj celėj uždaryta kvapnių žiedų laki dvasia.“

Poetas rinkinį pradeda Šventojo Rašto pranašystėmis, kad nuo pradžių pradžios viešpatauja laikinumas: žvaigždės gęsta, gėlės vysta, o žmogaus gyvenimas ir metai tirpsta. Poetas aiškina mums, laikinai žemėje esantiems: „Nuo Dievo sutvėrimo, Didžiojo sprogimo viešpatauja laikinumas.“

Gyvenimas tirpsta lyg snaigės, tarsi atliepdamas V.Šekspyro genijui: „Kad tai, kas akiai miela ir gražu, šiame pasauly neilgai gyvena.“

Lyrinis herojus, tikėdamas meilės nemarumu, meilės didybe prieš būties laikinumą, vėl prieštarauja V.Šekspyrui, kuris išdrįsta meilę pavadinti karštlige besote, kurią mėgino protu gydyti. Nurodydamas vienodas meilės apraiškos vertybes, džiaugiasi, kad tikras jausmas žmones paverčia nekaltais žemės meilės vaikais, kurie brandina meilės grūdą. Širdies nerimą kelia tai, kad atsiranda tokių, kurie nei gėdos, nei garbės, nei duoto žodžio nepaiso, nes yra geismų vergai.

Labai prasmingi poeto žodžiai, kad „išgėrus jausmų taurę iki dugno“ nesuranda gyvenimo prasmės, nes dvasioje lieka tuštuma. Todėl jaunam žmogui svarbu suvokti, kad „pražioję savo gerklę godžią, nepatenkina bjaurasties lig sočiai“, anksčiau ar vėliau ateina supratimas, kad toks kelias veda į pragarą.

Poeto mintys tokiame kontekste įgauna filosofinę prasmę. Lyrinis herojus grįžta prie stebuklingos sielos šventės – meilės. Tai leidžia pastebėti, kad šis motyvas nors pasikartoja, bet dramatinis išgyvenimas yra gilesnis: kai pražydęs pavasaris, barstydamas žiedlapius, gieda šventai meilei, primena, kad visa, kas yra gyvenime, yra laikina. Juk žmogus lekia, skuba, suvokia laiko bėgsmą, bet tai lieka pasąmonėje, dažnai net neįsisąmoninama, dar dažniau – pamirštama. Laikinumas, žmogaus gyvenimo trapumas, nepriklausomybė nuo laiko – tai pamokos žmogui, kad reikia džiaugtis gyvenimu, kad neverta liūdėti, sielvartauti, pergyventi dėl smulkmenų. Rinkinys „Laikinumas“ skaitytojui aiškiai duoda pajusti, kad poetas pasuko į dramatinių išgyvenimų pasaulį, parodo, kad jį jaudina ne vien tai, kas asmeniška, kas kankina jo sielą, poetas rašo: „Pajuntu vilties troškimą – gyvenimą išsvajotąjį paversti oaze. Nors jau seniai utopinėm svajonėm netikiu...“ Labai ryškūs yra poeto vidiniai prieštaravimai tarp to, ko nori ir ką gali, ko geidžia širdis ir ką diktuoja protas. Poetas labai skausmingai išgyvena sielos kančias, o nusiraminimo ieško žemėje: „nors mintys apsunkusios ir širdys pavargusios, mes džiaukimės, kol žemėje esame abu...“

Poetas savotišką išeitį randa egzistencializmo teiginyje, kuris kaip šalto vandens srovė atšaldo skaitytojo esybę: „laikas buvo kai mūsų nebuvo ir bus mums išėjus.“ Gal ne vienas supranta, kad gyvename chaotiškame daiktų pasaulyje, kuris yra priešiškas žmogui, jo sąmone. Juk aplinka žmogui, jo sąmonei neturi jokios prasmės. Pats žmogus apsisprendžia ir atsako už savo poelgius. Didžiosios nuodėmės primena, jog pareiga turi lydėti mūsų gyvenimą.

Rinkinys pavadintas labai prasmingai – „Laikinumas“. Gal pavadinimas neužsilaiko ilgai optimisto galvelėje, bet pesimistui tai priminimas, koks yra pasaulis, laimė, džiaugsmas ir kiti malonumai.

Šiandieninis gyvenimas reikalauja didelio ir gilaus dvasinio apsivalymo. Žmonių santykiuose stokojama tarpusavio supratimo, nes sumenko moralinės vertybės, nebėra tokios vertybės kaip elgesio kultūra, kalbos kultūra.

Ypač nupigintas vyresnio amžiaus žmogus, jo darbo rezultatai. Visur akis bado tie, kurie galvoja, jog išmainyti amžiną jaunystę, sielą Mefistofeliui yra didelis laimėjimas.

Žmogus pasaulyje laikinas. To laikinumo nepakeis jokios valdžios, jokios socialinės reformos. Poetas Algis Jakštas tai suprasdamas rašo: „Riba tarp žmogaus gyvenimo ir amžinybės – akimirka. Gyvenimo baigtis – atverti sielai į Edeno sodus vartai.“

Angelė TELYČĖNIENĖ

 
Reklaminis skydelis