Simonas Daukantas – tautos mokytojas

(1793-1864)

Simonas Daukantas buvo pirmasis profesionalus Lietuvos istorikas, pirmasis lietuviškai rašęs Lietuvos istorijos veikalus, pasireiškė kaip plataus užmojo švietėjas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas. Daukantų šeima, Simonui esant vos dvejų metų, dalyvavo Kosciuškos sukilime.

 

Vaikystė - girioje

Simonas Daukantas gimė Kalvių kaime, už keturių kilometrų nuo mažo Lenkimų miestelio Skuodo rajone. Tėvas Jurgis dirbo eiguliu, kurio pareiga buvo parodyti valstiečiams, kur jiems dvaro miškuose ir krūmuose pasikirsti malkų, saugoti statybinį mišką. Ąžuolus buvo uždrausta kirsti, nebent tik būtinai jų reikėtų padargams gamintis. Jurgis Daukantas, apeidamas dvaro miškus, drauge pasiimdavo ir Simoną. Vaiko sąmonėje giliai įstrigo girių vaizdai, kurie vėliau, susipynę su fantazijos ir kūrybiniais polėkiais, atgimė jo knygose. Patys tėvai nedaug mokslo buvo ragavę. Motina paskaitydavo maldaknygę, bet rašyti nemokėjo. Tėvas, kaip eigulys, tikriausiai buvo raštingas. To meto valstiečiai gerai suprato, jog pagerinti vaikų gyvenimą jie galėtų tik per mokslą. Simonas pradėjo mokytis Kretingos pradinėje mokykloje. Butai Kretingoje buvo geri ir nebrangūs. Visas miestelis subruzdavo, kai atvykdavo Kretingos savininkas grafas Platonas Zubovas.

 

Į Vilnių Simonas Daukantas ėjo pėsčias

Simonas Daukantas besimokydamas vis skaudžiau juto lietuvių tautos ir savo vietą visuomenėje, anksti patyrė niekinamą požiūrį į lietuvių tautą. Vėliau Simonas mokėsi Kalvarijos mokykloje. Išsiskyrė nemažas mokyklos pastatas. Mokyklą įsteigė ir išlaikė domininkonų vienuolynas. Simonas Daukantas buvo vienas iš geriausių mokinių. Ksaveras Bogušas, vizitavęs Žemaitijos mokyklas, rašė: „Kai atėjo eilė parodyti rankas, tai pamačiau, kad jos visų mokinių, vyresnių kaip 10 metų amžiaus, buvo juodos, oda šiurkšti, stora, sukietėjusi lyg padas“. Simonas norėjo stoti į universitetą. 1814 metų rudenį į Vilnių Simonas Daukantas ėjo pėsčias, nešinas maišeliu ant nugaros su maisto atsargomis ir šiltesniu drabužiu, pilnas ryžto siekti mokslo. Pasakojama, kad Daukantas, būdamas Aušros vartuose prieš stebuklingąją Mergelės Marijos paveikslą davė įžadą rašyti visus darbus tik lietuviškai. Šio pasiryžimo jis tvirtai laikėsi visą gyvenimą. Drąsos teikė žydinti jaunystė ir žinių troškimas. Jam tada buvo dvidešimt vieneri metai. Kišenėje Daukantas turėjo 10 rublių, kurių galėjo užtekti vienam ar dviem mėnesiams prasimaitinti.

 

Kurso draugas – Adomas Mickevičius

1816 metų vasaros pradžioje Daukantas sėkmingai baigė gimnaziją. Kalvarijos mokykla ir Vilniaus gimnazija Daukantą išmokė pamilti senovės Graikiją ir Romą, jų kalbą ir literatūrą. Tais pačiais metais rudenį su lotynišku atestatu atėjo į Vilniaus universitetą. Tą patį rudenį iš fizikos ir matematikos fakulteto į literatūros ir laisvųjų menų fakultetą perėjo ir būsimasis poetas Adomas Mickevičius, tapdamas Simono Daukanto kurso draugu. Anuomet universitetas kartais skelbdavo konkursinius egzaminus piniginei premijai gauti. Gabiausieji neturtingieji universiteto auklėtiniai iš to galėjo pelnytis duoną visiems metams. Daukantas 1820 metais taip pat ryžosi siekti fakulteto paskirtos 100 rublių premijos. Į egzaminatorių klausimus reikėjo atsakinėti lotynų ir lenkų kalba. Egzaminus Simonas Daukantas išlaikė sėkmingai. Jis po architekto Lauryno Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs aukštą mokslą. Prasiskinti kelią į žmones jis įstengė tik dėl didelių gabumų ir nepaprasto atkaklumo.

 

Gavęs magistro diplomą, Daukantas pradėjo rūpintis tarnyba

Jo dėmesys nukrypo į šiaurės pusę. Gal Lietuvoje jis nesitikėjo pakenčiamos vietos, o gal troško greičiau pasiekti svarbiausius Lietuvos istorijos šaltinius, kurių tuomet teko ieškoti Rygoje, Peterburge, Karaliaučiuje. Daukantas pasuko Lietuvos valstiečių pramintais keliais ir pasiekė Rygą. Tuomet Ryga paprastam lietuvių valstiečiui buvo žinoma kaip gera linų ir grūdų prekyvietė, druskos, silkių ir geležies parduotuvė. Ryga Daukanto laikais nebuvo didesnė už Vilnių, tačiau kaip prekybos centras, uostas buvo daug judresnis, turtingesnis ir sparčiau augantis. Daukantas vienoje kanceliarijoje pradėjo dirbti vertėju. Per sukilimą Daukantas buvo valstybės tarnautojas, bet tai nereiškia, kad jis smerkė sukilimą. Rygoje Daukantas ilgai tarnauti nemanė. Jis pramoko latviškai, tačiau ne latviai čia buvo šeimininkai. Jei Lietuvoje ponais buvo sulenkėję dvarininkai, tai Latvijoje vadinamieji Pabaltijo baronai - vokiečių dvarininkai. Rygos magistrate taip pat viešpatavo vokiečiai.

 

Dar Vilniaus universitete susidomėjo istorija

Bet dirbdamas Rygoje susidūrė su vietos valdžios daromomis kliūtimis. Svarbiausia - labai sunku patekti į Rygos magistrato archyvus. Todėl Daukantas, užsitarnavęs reikalingą rangą, ryžosi pakeisti tarnybą. Paėmęs atostogų, jis išvyko į Žemaitiją, o paskui pasuko į Peterburgą. Šias atostogas Daukantas ėmė norėdamas susirasti kitą tarnybą. Palikti Rygą jis ryžosi dėl sunkių sąlygų istorijos tyrinėjimams, dėl Pabaltijo vokiečių ir rusų biurokratijos nepakantumo jam, kaip atvykėliui iš maištingųjų šiaurės vakarų gubernijų. 1835 metų kovo mėnesį Daukantas pirmą kartą atėjo į tarnybą - pirmojo departamento admiraliteto kanceliariją. Jam, matyt, teko domėtis uostų ir laivyno reikalais. Po poros metų atsirado laisva vieta trečiojo departamento pirmajame skyriuje. Ko čia Daukantas taip veržėsi? Tai buvo civilinis apeliacinis departamentas, kuris nagrinėjo bylas ir skundus, gaunamus iš Vilniaus, Kauno, Gardino, Vitebsko, Mogiliovo, Minsko, Kijevo, Poltavos, Kuršo, Livliandijos, Estliandijos gubernijų. Po 1831 metų sukilimo šį departamentą tiesiog griūte užgriuvo vadinamos likvidacinės bylos. Teko net tarnautojų skaičių didinti. Betgi Daukantui svarbu buvo ne tai, kad departamentas užsiiminėjo šiais Lietuvos reikalais. Priežastis buvo kita. Departamento pirmasis skyrius saugojo ir naudojo Lietuvos Metriką, t.y. XIV-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo kanceliarijos archyvą.

 

Darbe gaudavo premijas

Lietuvos metrikos metrikantu (vedėju) dirbo Daukanto studijų draugas buvęs filomatas Pranciškus Malevskis. Daukantas buvo paskirtas jo pavaduotoju. Kai Daukantas padavė prašymą perkelti į trečiojo departamento pirmąjį skyrių, tai pirmojo departamento oberprokuroras į tai pažiūrėjo palankiai. Daukantui, kaip geram tarnautojui buvo paskirta net premija. Savaime kyla klausimas, kodėl šiame Senato poskyryje ir vadovo, ir jo pavaduotojo vietas užėmė ateiviai iš maištaujančių Vakarų gubernijų. Lietuvos metrika rašyta LDK kanceliarijos kalba, daugiausia senąja baltarusių kalba, taip pat lenkų ir lotynų kalbomis. Vilniaus universiteto auklėtiniai buvo paruošti taip, kad lengvai galėjo Metriką paskaityti, suprasti ir praktiškai panaudoti. Norom nenorom su tokiu Malevskio ir Daukanto pranašumu teko skaitytis ir aukštiems Senato pareigūnams.

 

Senato archyvuose praleido šešiolika metų

Jis ten dirbo skyriuje, kur buvo laikomi Lietuvos istorijos dokumentai ir veikalai. Jis ėjo taip pat bibliotekininko pareigas rankraščių skyriuje ir knygų sandėlyje. Rašytojui istorikui teko ne tik išdavinėti knygas, bet ir nurašinėti dokumentus ir raštus. Jis dirbo labai stropiai ir kruopščiai, negailėdamas sveikatos, nors darbo sąlygos buvo sunkios. 1846 m. Simonas Daukantas rašė: ,,Per 10 metų sėdėdamas archyve drėgname ir šaltame po 8 ar 9 valandas beveik nesijudindamas iš vietos ir taip sustingęs nuo drėgno šalčio, jog po to ištisą valandą eidamas negalėdavau atgauti jausmo kojose...“ (Genovaitė Raguotienė: ,,Šimtas knygos mįslių“ 1981. Vaga)

Aukodamas sveikatą, S. Daukantas rinko archyvinę ir kitą medžiagą, rašė savo veikalus, talkino kitiems rastais dokumentais bei faktais. Nepamiršo jis ir vaikų. ,,Pasakų Fedro“ pratarmėje (1846 m.) jis rašė: „... rasis ir tokių bernelių, kurie, gindami aveles ganyti, kiš į antį tą mano mažą knygelę ir tenai, ant akmenėlio sėdę, skaitys, kaip romėnų vilkai, avys, šunes tarp savęs bylojo. Tai aiškiai ras sau tenai pamokslą, kaip sviete elgtis, kaip doru ir išmintingu pastoti...“ (Genovaitė Raguotienė: ,,Šimtas knygos mįslių“ 1981. Vaga). Gyvenimo metai Peterburge buvo svarbiausia ir kūrybingiausia jo gyvenimo dalis. Čia jis sutiko profesorių Onacevičių, užmezgė ryšius su įžymiu anuomet Lietuvos praeities tyrinėtoju Teodoru Narbutu, vėliau su Motiejumi Valančiumi. Daukantas tuo pačiu metu ne vien rašė savo istorinius darbus, bet ir šiaip, suradęs rėmėjų, kurie sutiko jo raštus leisti, čia parašė ir išspausdino savo populiarias knygas. Tuo metu atspausdintas istorinis darbas – „Pasakojimai“.

 

Simonas Daukantas palieka Petrapilį

1850 m. birželio mėn. pabaigoje išvykęs į Lietuvą praleisti trijų mėnesių atostogas, jis atsiuntė į Petrapilį prašymą atleisti dėl ligos iš tarnybos. Šis jo prašymas buvo patenkintas, ir jis buvo atleistas į pensiją, paskyrus jam 42 rublius metinės pensijos. Apsigyveno Varniuose. Jo liga, kurią jis motyvavo savo prašyme, buvo akių pervargimas nuo nuolatinio knaisiojimosi senuose raštuose, be to, podagra, kuria jis pradėjo sirgti Petrapilyje. Tuo laiku jau paskyrus Valančių vyskupu, Daukantui atsirado perspektyvos gyventi ir dirbti pas Valančių. Jis mokėjo Daukantui po 22 rublius per mėnesį, o Daukantas turėjo už tai mokyti vyskupą vokiečių kalbos, skaityti knygas apakusiems kunigams, vykti į parapijas skundų prieš kunigus tikrinti, taisyti kunigų atsiunčiamus rankraščius. Tuo pačiu laiku rinko tautosaką, tęsė darbą prie savo žodyno.

Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius svajojo įkurti Žemaičių Akademiją. Daukantas buvo pradėjęs galvoti apie Varnius, kaip visos Lietuvos kultūros centrą, puoselėjo viltį Varnių seminariją paversti lietuvių kultūros, tautinės kalbos ugdymo židiniu.

 

Kodėl išsiskyrė Daukanto ir Valančiaus keliai?

Nors Daukantas ir Valančius savo kilme ir dvasia buvo panašūs, tačiau M. Biržiškos manymu nesantaikos priežastimi buvo abiejų senatvė, nelygi visuomeninė padėtis. Valančiui tikriausiai religijos reikalai buvo svarbesni už tautinius, o Daukantas, be abejonės, už tautinius galvą dėjo. Jų keliai išsiskyrė. Susipykęs su Valančiumi, Daukantas iš Varnių išvyko, tačiau, Valančiaus paprašytas, vėl grįžo, o paskui visiškai paliko Varnius. Daukantas iš pradžių mėgino gauti darbą pas Tiškevičių, bet nepavyko, ir apsigyveno pas Petrą Smuglevičių Svirlaukyje, netoli Mintaujos. 1861m. jis apsigyveno Papilėje pas kleboną Igną Vaišvilą. 1863 m. sukilimo metu buvo suimtas jo globėjas Vaišvilas už sukilėlių atsišaukimo perskaitymą pamokslo metu. Vaišvilas grįžo. 1864 m. lapkričio 24 d. Daukantas ant jo rankų mirė taip ir nespėjęs susitaikyti su Motiejumi Valančiumi. Palaidotas lapkričio 26 d.

 

Daukanto daugiadarbiškumas

Daukantas visų pirma buvo istorikas. Jo „Istorija žemaitiška“, nagrinėjanti politinę Lietuvos praeitį tik ligi Liublino unijos, savo apimtimi lietuvių istoriografijoje yra nepralenkta iki šiol. Jo darbai sudaro labai svarbią savo metui pažangios lietuvių nacionalinės kultūros palikimo dalį, kaip „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių” ir dar daugiau yra „Smulkiųjų raštų“, kaip „Dainės Žemaičių“, „Pasakos Fedra“, „Naudinga bičių knygelė“. Daukantas visą amžių gyveno viengungis, bet nuolat rūpinosi savo artimiausiais giminaičiais. Visa tai labai ryškiai atsispindi jo veikale. „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Simonas Daukantas turėjo ir didelę asmeninę biblioteką, kuri 1911 m. atiteko Lietuvių mokslo draugijai.

Pažymėtinas ir Daukanto daugiadarbiškumas: jis renka istorinius dokumentus, rašo istoriją, domisi kalbotyra (sudaro žodyną, etimologizuoja, kuria bendrinę kalbą), renka ir publikuoja tautosaką, rašo elementorių ir kitas mokymui reikalingas knygas, verčia ir publikuoja skaitinius jaunimui ir kt. Tai ne jo asmenybės nenuoseklumas, bet tipiškas to meto kultūros veikėjo bruožas. S.Daukantas savo veikaluose moko dorybės, gudrumo ir išmintingumo. Į dorybės turinį įėjo ir tėvynės meilė, pagarba gimtajai kalbai. Tai rodo ir pirmasis žodis, kurį Simono Daukanto elementoriuje skiemenimis perskaito mokinys: do-ry-bė.

 

Titulams neteikė didelės reikšmės

S.Daukantas pasitikėjo proto galia, pasitelkęs švietimą, mokslą, ketino pakeisti ekonominę, kultūrinę lietuvių valstiečio padėtį. Daukantas didelę reikšmę savo kūryboje skiria ir luomų panaikinimui. Štai kodėl Simonas išsikovojęs bajoro titulą neteikė tam didelės reikšmės. Deja, Simonui dėl jo rašymo pobūdžio kildavo daug problemų, mat jo tikslas buvo „išvalyti žemaičių kalbą nuo lenkų purvo“, todėl jis rašė senąja žemaičių kalba, kuri jau buvo nebevartojama.

Istoriko gyvenimas ir raštai rodo, kiek daug savo krašto labui gali nuveikti vienas žmogus, kiek tautos kultūrai gali pasitarnauti gimtinę ir jos žmones mylinti, gerbianti asmenybė. Bet, kad ir kiek Daukantas būtų davęs Lietuvai ir jos tautiečiams, tačiau anot Simono biografijos tyrinėtojo V.Merkio, paskui Daukanto karstą ėjo tik trys senutės, o Papilės piliakalnyje pasitiko tik duobkasiai

 

Atminimo įamžinimas

Paminklą S.Daukantui kurti apsiėmė V.Grybas. Jo statula išlieta iš bronzos Berlyne, stovi ant septynių su viršum metro postamento - keturkampės kolonos. Paminklą 1925 m. S.Daukantui pastatė knygnešys, geležinkelio darbininkas, didelis S.Daukanto gerbėjas A.Raudonis, už Lietuvos pedagogų surinktas lėšas. Jis atidengtas 1930 m. rugsėjo 21 d. Stovi S.Daukantas ant aukšto pjedestalo, kairėje rankoje laiko Lietuvos istoriją, dešiniąja rodo į gimtą žemę. Minint Daukanto 110-ąsias mirties metines, 1984 m. Papilės vidurinei mokyklai suteiktas Daukanto vardas. Respublikoje yra penkios vidurinės mokyklos, turinčios Daukanto vardą - tai Vilniaus, Šiaulių, Kretingos, Lenkimų ir Papilės. 1993 metais pastatytas skulptoriaus Regimanto Skiezgilo paminklas, kuris stovi aikštėje prieš Lenkimų šv. Onos bažnyčią. 1989 metais Skuodo rajono savivaldybės administracija įsteigė Simono Daukanto premiją, kuri skiriama kas dveji metai. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių inteligentija suprato, kokį turtą S.Daukantas paliko šviesdamas ir kultūrindamas Lietuvą. S.Daukanto reikšmę pirmiausia suprato aušrininkai ir varpininkai. Juo nepaprastai susidomėjo lietuviai išeiviai.

 

Teisūs buvo Amerikos lietuviai Simoną Daukantą pavadindami Tautos Mokytoju, kuris Lietuvai paliko penkias svarbiausias pamokas:

Pirmoji- Senųjų lietuviškų raštų, naudingų knygų skaitymas buvo stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Knygai.

Antroji pamoka- Gyvosios kalbos, tėvų šnekos ir dainų klausymasis buvo stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Kalbai.

Trečioji pamoka– praeities žinojimas, gilus mūsų kultūros pamatų pažinimas – stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą istorijai.

Ketvirtoji pamoka- Tėvynės meilė - stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Tėvynei.

Penktoji pamoka- Dorybė buvo didžiausias stiprybės šaltinis. Jo fenomenas - tikėjimas sprendžiant tautos prikėlimo uždavinį.

Jeigu ir toliau tęsis dabartinė demografinė bei emigracinė situacija, tai lietuvių tauta, kaip ir lietuvių kalba turėtų visiškai išnykti ne vėliau kaip po 220-240 metų. Vadinasi, ir Simoną Daukantą dar turėsime tiek pat laiko laikyti vienu iš žymiausių mūsų tautos istorinės praeities šviesuliu.

 

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

1.Vytautas Merkys. „Simonas Daukantas“. ,,Vyturys“. 1991 Vilnius. Antras papildytas leidinys.

2. Genovaitė Raguotienė. „Šimtas knygos mįslių“. ,,Vaga“. Vilnius. Antras papildytas leidimas

3.Manvydas Vitkūnas. ,,Simono Daukanto muziejus tapo kultūrinio gyvenimo židiniu ,,Valstiečių laikraštis“. 2007 m. spalio 2 d. Nr. 74(8686)

4. Monografija ,,Lietuvos valsčiai“ ,,Papilė“ II, III dalys. Vilnius ,,Versmė“. 2006, p.587-594. Redaktorė sudarytoja Vida Girininkienė.