Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2704
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12891
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88921
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kaip taurinti jausmus?

2017 m. sausio 4 d., trečiadienis Nr.1 (1631)

Kelionė į Lietuvos širdį – į Vilnių, kurį puošia lapai

Išaušo 2016 metų gruodžio 12-osios rytas. TAU Menų pažinimo fakulteto entuziastų grupė, palikę namus, gavę geriausius palinkėjimus sėkmingai kelionei iš Angelo globėjo p. Elenos Kadzevičienės, patraukėme į kelionę. Į Vilnių.

Važiavome nuostabiu Švenčionys-Vilnius keliu, ypač naujai suremontuotu ties Nemenčine. Snaigės lydėjo mus, kaskart didėjančiais ir nuostabų šokį šokančiais būriais. Už lango buvo tikra lietuviška žiema. Važiuojančiųjų nuotaika pakili, puiki.

Privažiavome pirmą kelionės tikslą – Prezidentūrą. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose nuo 2016 m. kovo 10 d. veikia valstybės pažinimo centras – vizija – Lietuvos ateitimi tikintys, ją aktyviai kuriantys, atsakomybę už save ir kitus prisiimančius žmones.

Svečius-lankytojus pasitinka Lietuvos Respublikos Prezidentės kalbos įrašas, aiškinantis, kad svarbu kurti savo valstybę, siekti darbais jos gerovės, saugoti savo žmones, papročius, kalbą.

Moderniausiame Lietuvos muziejuje, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, pristatoma, kaip veikia demokratiška valstybė, kaip ją kuriant ir valdant dalyvauja piliečiai. Nuolatinėje ekspozicijoje ir kintamose meno parodose perteikiamas turtingas turinys, dera su interaktyviosiomis galimybėmis pildyti tai, kas sukurta, bei išreikšti savo nuomonę. Lankytojai kviečiami tyrinėti ekspoziciją savarankiškai, dalyvauti pažintiniuose edukaciniuose užsiėmimuose.

Čia – Lietuvoje – mes gyvename. Gyvename besikeičiančioje Lietuvoje, todėl centro logotipu pasirinktas aštuonkampis žvaigždės forma, primenančia ir gerai žinoma visiems iš tautinių ornamentų. Centro ekspozicija visus atvykusius sužavėjo, sukėlė neišdildomų įspūdžių.

Antras kelionės tikslas – dalyvauti pirmame, ypatingame tarptautiniame literatūros festivalyje. Tai įvairiapusė literatūros šventė, mėginanti mūsų šalies kultūrai sugrąžinti gyvą bei viešą rašytojo ir skaitytojo santykį. Panašus renginys – mėginimas vyko mūsų mieste, kai pagerbėme savo iškilų poetą Algį Jakštą.

Vilniaus renginys – literatūrinė popietė pavadinta gan simboliškai „Vilniaus lapai“. Tai 12 renginių, vykstančių įvairiose Vilniaus vietovėse.

Mūsų grupė Prezidentūros valstybės pažinimo centre susitiko su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu poetu Aidu Marčėnu, poetais Dainiumi Dirgėla, Justu Terteliu, Antanu Šimkumi, Birute Jonuškaite, Rimvydu Stankevičiumi, Jurgita Jasonyte ir Domantu Razausku.

Poetai skaitė eilėraščius, kuriuose vyrauja Vilniaus miesto vaizdai, istoriniai įvykiai, patirti įspūdžiai, gyvenant sostinėje. Skaitė ne tik savo eilėraščius, bet ir tų poetų, kurių nebuvo susitikime, kurie jau išėję į amžinybę: buvo paminėtas P.Širvys, R.Rudokas, J.Kunčinas, J.Strielkūnas ir kt.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas A.Marčėno kūrybai. Skaitytos ištraukos iš sudėtingos poemos „Beždžionių tiltas“, kuri prasideda R.M.Rilkės moto „Duino elegijos“, bei S.Gedos kūrinio „Angelas krintantis Palangoj“ ištrauka: „Tegul eina priekyje arklys, tegul eina priekyje angelas.“ Poema parašyta beveik baltom eilėm. Stebina ir giliam susimąstymui nuteikia sudėtingas poemos siužetas, kuris priverčia skaitytoją susimąstyti, kaip gyvenam, koks tavo gyvenimo tikslas, kur randi sielos ramybę, širdies nerimas kada tavy nurimsta. Poetas rašo: „... neišsipirksi, kas seniai išgaišo, vis vien išlįs ydom iš maišo liūdni vaiduokliai: kūnais nudėvėtais, numirę Gorkio gatvės narkomanai...“ Poetas aprašo tą klaikų Vilniaus užkaboriuose vykstantį naktinį gyvenimą, primenantį Getės „Valpurgijos naktį“. Poetas su širdgėla klausia: „... kur mes, kas aš, kas menama, kas tikra du tūkstančiai antraisiais vidury gilios žiemos...“ Žinodamas, kad nesulauks atsakymo, poetas savo liūdesį užbaigia, kad reikia „... įsilaužt į kitą amžių, kuriame, tikriausia, laisviau, žiauriau, kitokios ligos, ozono skylės, šiltnamio efektas, lėkšti jausmai, dirbtinis intelektas, brangesnė duona, sąžinė atpiginta.“ Tokios eilės tarytum nurodo, kad kūrėjo meninis potencialas, kūrybos fenomeno paslaptys yra visagalio valioje, skatina apsivalyti nuo ydų, gelbėt savo sielą.

Nuostabą kėlė eilėraštis „Atpildas“, kuriame poetas A.Marčėnas prisimena laiką, kada visa tauta gyveno „gal amžių trukusioj nakty, kai mes per tiesą laikėm visą tą akių dūmimą, melą ir apgaulę; šventas vietas, tėvynę ir namus seniai užmiršę tamsoje gyvenom, o žvaigždės rodė, kad būsime vergais.“ Eilėraštį baigia šviesiu tikėjimu, nors „mes mirėm, bet likome tvirti, mums gundyt šėtonui dingo noras; mums pro Aušros vartus aušroje aukštas Vilnius.“

Eilėraštyje „Pavasario vėjas“ kalba apie tai, kaip prieš tūkstantmečius protėvis arė žemę, o duona turėjo šventą dvasią. Kviečia poetas šiandien prisikelti naujam gyvenimui. Eilėraštis lyg simbolis, kad svarbu tikėti, svarbu pajusti žemės dvasią, dainuojantį lauką, sveikinti želmenį, kuris pamatys saulę, pajus lietaus gaivą, žydrą dangų – kaip laisvės kelią.

Kaip daina skamba eilėraštis „Dvikalbystė“, kuriame džiaugiasi širdis, kad žolė šneka vėjo kalba, o vėjas žolės kalbos nemoka, nes ji yra po žeme tyli, susikaupusi. Poetas šį metaforinį vaizdą plečia: ugnis ima šnekėti vėjo kalba. Eilėraštis lyg srautas archetipų, atėjusių iš kolektyvinės pasąmonės ir teigia, kad žmogus, kaip žolė, vėjas, ugnis, vanduo – amžinos ir nenugalimos gamtos stichijos.

Poetas Sigitas Parulskis, skaitęs savo eilėraščius, skaitymą užbaigė A.Marčėno „Vilniaus turgus“, kuriame autorius kalba apie gyvenimo tuštybes, jas prilygindamas turgaus daugialypio šurmulio pasauliui; čia, turguje, nėra nei laiko, nei logikos dėsnių, o apsilankymas čia kiekvienam mirtingajam primena, jog skolas grąžinti privalu, nes negrąžinamų skolų nėra, nes negrąžintos skolos grauš sąžinę visą likusį gyvenimą pamažu, tyliai, nuolatos. Net Šventasis Raštas primena mums, mirtingiesiems, kad geriausias tam laikas yra didžioji šventė – Kalėdos.

Poezijos šventės pabaigoje jauniesiems kūrėjams įteikėme po knygą mūsų krašto poeto, šaunuolio Algio Jakšto „Čia mūsų namai“.

Pamaloninę sielą, širdį poezijos turtais bei bardo gitaros skambesiu, išskubėjome į Katedros aikštę, kur žavėjomės nuostabiu stebuklu – kalėdine egle, pabuvome Kalėdų šurmulyje prie prekyviečių.

Važiavome namo pripildę savo dvasią matytais stebuklais: amžinosios gamtos žavesiu, žmonių darbų nemirtingumu.

Visi supratome, kad žmogus – gamtos kūrinys, kad gamta – žmogaus namai, kad žmogus žmogui – didelis draugas, visada ištiesiantis pagalbos ranką; kad žmogus turi vertinti gyvybę, meilę, nes visi stovime ant nežinomos amžinybės slenksčio. A.Marčėnas primena: „... naktis už kalvelės... užmerksime dieną kaip šventraščio knygą.“

Angelė TELYČĖNIENĖ

 
Reklaminis skydelis