Mes turime 382 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4826
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21027
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97057
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Adventinė vakaronė Pašaminėje

2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis Nr.96 (1629)

Adventas – ramybės ir susikaupimo metas, metas dvasingam apsivalymui, susitaikymui su savimi ir kitais. Nors dabartiniame gyvenimo ritme tai sunku padaryti, vis dėlto verta atsigręžti į tradicijas.

Anksčiau buvo tikėta, kad Adventas yra paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi vaiduokliai, velniai.

Laukdami Saulės sugrįžimo žmonės atlikdavo įvairias apeigas. Joms buvo sukurta nemažai dainų, žaidimų. Kaip rašo profesorius etnologas Libertas Klimka, tautiniai papročiai savaime įsiterpė į adventą. Mat senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad būtent piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina Saulę, todėl reikia imtis maginių veiksmų – apeigomis sukurti Visatą iš naujo.

Taigi tokių minčių, emocijų vedami ramų gruodžio 14-osios vakarą rinkosi pašaminiškiai, bibliotekos vedėjos Loretos Jusienės pakviesti, į adventinę vakaronę „Kalėdų belaukiant“. O kas gi geriau sukurs nostalgišką praeičiai nuotaiką, jei ne profesionalus Ignalinos r. etnografinis ansamblis „Čiulbutė“. Gražiai jį įvedusi į bendruomenės patalpas ansamblio vadovė Sigutė Mudinienė sakė: „Su vėjeliu meteliai apsuko dar vieną ratą. Sniego pusnim užklojo žemelę... Už devynių girelių, giliųjų marelių užrakino saulelę. Adventas – laukimas, laukimas saulės, kad ji išvaduotų žmoniją iš tamsos gniaužtų. Ir giedodavo mūsų protėviai, o kad piktosios dvasios giesmių nesuprastų, jas paslėpdavo po žodeliais: leliumai, lyliumoj, aladum ladum.“

Ansamblio narys Kęstutis Žemaitis uždegė jau 3 advento žvakes, ir lygiai, ramiai suskambėjo giesmė „Oi kieno dvari leliumai“. Visi pritilo, susimąstė, kiekvieną savaip užbūrė paprasti žodžiai ir melodija.

Toliau kaip upė liejosi istorijos, papročiai, burtai, ko gero, primindami, kaip ir patys taip darydavome, ypač šv. Kūčių vakarą.

Smagi istorija prajuokino žiūrovus, kai p. Sigutė pasakojo, kaip viena mergina, užkliuvusi už šuns, sušuko: „Guli toks ilgas kaip adventas!“, mat norėjo kuo greičiau ištekėti, o per adventą negalima.

Mažieji ansamblio dalyviai Ugnė, Saulė, Martynas rimtais veideliais, be šypsenos traukė savo dainą apie vilkelį. Gera buvo klausytis mažųjų, jų dėka gal ir toliau neišnyks gražios tautos tradicijos. Martynas su visais pažaidė žaidimą „Lik liko“, labai rimtai suskaičiuodamas, kiek riešutų yra saujoje.

Mokėjo mūsų tėvai, seneliai gražiai leisti tamsų advento laikotarpį. Ilgais vakarais rinkdavosi visi į vieną trobą, dirbdavo darbus, kalbėdavosi, dainuodavo, buvo labai artimi. O dabar...

Ilgai tą vakarą žvakių šviesoje skambėjo giesmės, istorijos, tirpdydamos abejingumą, nuoskaudas, keldamos sielą aukštyn, sakydamas, kad nieko nėra svarbiau už artimą, už darną su savimi, su gamta.

Ir lengviau tapo laukti šventosios nakties stebuklo – Kristaus gimimo – manau, tapome bent truputį geresni, atviresni, atidesni. Gražių mums visiems šv. Kūčių ir šv. Kalėdų.

Danutė BAGDONAVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis