Mes turime 424 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4144
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20345
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96375
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Keramikų grupė „Ornamentas“ Labanoro krašte toliau rašo naujus savo kūrybos puslapius

2016 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis Nr.69(1602)

Keramikos dirbinių ir gaminių atsiradimas siejamas su civilizacijos pradžia. Prieš tūkstančius metų atsiradę moliniai indai svariai prisidėjo prie to, kad klajokliai mūsų protėviai pradėjo sėslų gyvenimą. Keramika padėjo atsirasti savitiems tautų bruožams. Ji per tūkstančius metų nuėjo kelią nuo primityvių statulėlių, elementariausių buitinių indų iki nuostabių meno kūrinių. Net archeologinių kasinėjimų metu randamos keramikos šukės yra svarbi informacija istorikams. Tai tarsi laiškai iš praeities, o tegul ir primityvūs ornamentai duoda daug peno archeologams ir istorikams.

Vienas iš dabar žinomų molio degimo būdų – juodoji keramika – yra pats seniausias molio degimo būdas. Mūsų protėviai, gyvenę Lietuvos teritorijoje, naudojo tūkstantmečius ir žinoma nuo neolito laikų. Kaip rašoma įvairiuose šaltiniuose, juodoji keramika buvo paplitusi ir viduramžiais tiek Lietuvos teritorijoje, tiek Europoje. Pirmame tūkstantmetyje Lietuvos ir Prūsijos teritorijoje juodosios keramikos technologija buvo degamos apeiginės laidojimo urnos bei kiti kulto indai. Laikas įnešė savo korekcijas ir į juodosios keramikos pasaulį. Po antrojo pasaulinio karo juodoji keramika Europoje ėmė smarkiai nykti, o kai kur atsidūrė ties išnykimo riba. Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, išsaugojusių juodosios keramikos amatą.

Prieš trejetą metų, 2014 m. rugsėjo 8 d., ir mūsų rajono teritorijoje, Prūdiškės kaime, keramikės Almos Mirzienės sodyboje, naudojant panašią technologiją, kokią naudojo degant juodąją keramiką, buvo išdegti pirmieji juodosios keramikos dirbiniai. Prisimenu iki šiol, su kokiu jauduliu tos akimirkos, kai bus išimti iš primityvios degyklos juodosios keramikos dirbiniai, laukė keramikų grupės „Ornamentas“ nariai. Džiaugsmo buvo tikrai daug, nes eksperimentas pavyko. Taip, naudojant šiuolaikines degimo krosnis, viskas daug paprasčiau, bet mažiau paslapties, o to paslaptingumo ir profesionalūs keramikai, susivieniję į kūrybinę grupę „Ornamentas“, kaip tik ir pasiilgo. Sodybos šeimininkė, viena iš kūrybinės grupės „Ornamentas“ narių, Alma Daukšaitė Mirzienė dar besimokydama Ignalinos vidurinėje mokykloje, o tiksliau jau ją baigdama, nusprendė pasirinkti keramikės kūrybinį kelią, prieš trejetą metų į mano klausimą, kuo ją žavi keramika, atsakė:

- Ko gero, savo nenuspėjamu rezultatu. Pradėdamas darbą labai dažnai nežinai jo galutinio rezultato. Kartais įdėdama į degimo krosnį dirbinį tikiesi šedevro, o gaunasi šnipštas. Būna ir atvirkščiai. Būna visko: ir džiaugsmo, ir nusivylimų, bet tuo ir įdomus kūrybos procesas. Mane žavi juodoji keramika, kuri lyg mūsų tautos šaknys, siekiančios ne vieną tūkstantmetį.

Panašias mintis apie savo kūrybos credo Alma išsakė ir šiemet, kai šiltą rudens vakarą laukėme, kada gi pagaliau pakils temperatūra iki tos reikiamos atžymos, kuri reikalinga, kad molis taptų juodosios keramikos dirbiniu.

- Išdirbus 45 metus keramikos baruose, norisi išbandyti ir kitus būdus. Nors juodoji keramika – sena kaip pasaulis, bet ji nepraranda savo žavesio ir paslaptingumo. Žiūrint į juodosios keramikos gaminius dažnai susidaro įspūdis, kad jie pagaminti iš metalo. Visi juodos spalvos, skamba kaip varpas ir stiprūs kaip metalas. Bet šiemet mes nutarėme išbandyti dar vieną būdą – tai raku keramika. Ši keramikos degimo ir gamybos technologija atėjo iš Korėjos, Japonijos. Raku japoniškai reiškia „gėrėtis, jausti malonumą“. Tai specialus degimo būdas, Lietuvą pasiekęs tik 20-ame amžiuje. Raku keramika turi savo filosofiją. Jai būdingas paprastumas, neįmantrios formos, atsitiktiniai glazūros nutekėjimai ir įtrūkimai. Tuo ji ir įdomi, todėl šiemet mes čia ir nutarėm išbandyti gauti raku keramikos dirbinius, - apie 2016-ųjų metų „Ornamento“ keramikų grupės pasirinktą temą kalbėjo Alma Mirzienė.

Plačiau apie raku technologiją papasakojo Rimantas Inokaitis, kuriam ir teko pagrindiniai rūpesčiai, kontroliuojant degimo procesą.

- Raku labai sena technologija, kurią pirmieji atrado korėjiečiai. Vėliau perėmė ir kitos Rytų šalys. Dirbant šia technologija, naudojama ir glazūra, kuri redukcijos metu tiesiog suspindi. Gaunamų spalvų spektras labai platus. Į raku procesą įsipina ir juodosios keramikos principai. Ir visa tai duoda nuostabius efektus. Menininkas iki galo negali nuspėti, kokia spalvine gama suspindės dirbinys, pasibaigus visam procesui. Raku technologija remiasi atsitiktinumo teorija ir nepakartojamumu, nes antrą kartą gauti absoliučiai tokią pačią spalvinę gamą beveik neįmanoma. Ugnis tampa keramiko bendraautoriumi, - trumpai apie raku technologijos savitumus kalbėjo Rimantas Inokaitis, kuris keramikoje taip pat ne naujokas.

- Mano istorija gal kiek kitokia. Jaunystėje neplanavau tapti menininku keramiku. Baigiau elektrotechnikos technikumą. Po armijos atsitiktinai dirbau su restauratoriais, po to pradėjau piešti. Lankiau vakarinę meno mokyklą, po to įstojau į akademiją ir tapau keramiku. Man keramikoje patinka universalumas, technologijų įvairovė, - apie savo kelią pasakoja Rimantas Inokaitis.

- Nerimas laukiant galutinio rezultato visada yra, bet net ir jei tas rezultatas netenkina – nieko baisaus, nes kūrybinis procesas visada turi rizikos elementų, - įsijungusi į pokalbį sako Virginija Juršienė, kuriai raku technologija taipogi nėra naujiena. Tik čia, gamtinėm sąlygom, daugiau atsitiktinumų, taip pat ir paslapčių. Keramika Virginija pradėjo domėtis nuo 10 metų. Iš pradžių buvo M.K.Čiurlionio meno mokykla, po to Dailės akademija.

- Man keramika žavi savo įvairove. Čia tu gali būti ir skulptoriumi, ir dailininku, ir projektuotoju. Čia ir grafika bei modernų meną galima daryti. Keramika – plati meno šaka. Ir nors keramikan sena kaip pasaulis, bet ir čia dar galima atrasti kažką neatrasto. Galima rasti ir širdžiai mielų technologinių sprendimų. Tarp keramikų yra ir kolektyviškumo pradų, o tai irgi svarbu. Dirbdama ne vienus metus palengva išbandai ne vieną keramikos sritį. Aš neturiu nusistatymo dirbti tik vienoje srityje. Aš galiu ir papuošalą daryti, ir didelę vazą ar skulptūrą padaryti. Man patinka įvairovė. Jei kas nepasiseka, aš vėl bandau, kol pasiekiu reikiamą rezultatą, - apie savo požiūrį į keramiką kalba Virginija Juršienė. O štai dar vienos keramikų grupės „Ornamentas“ narės Aušros Linkienės mintys apie kūrybą, bendravimą.

- Esu baigusi Dailės akademiją, dirbau akademijoje, ir nors paskutiniu metu kažkiek nutolau nuo keramikos, bet kai Alma čia organizuoja mūsų simpoziumus, negaliu neatvažiuoti ir vėl prisiliesti prie keramikos. Pirmiausia čia nuostabi aplinka, gali sugrąžinti tokius šiek tiek nutolusius nuo kūrybos prie kūrybos, keramikos. Čia viskas viename – ir poilsis, ir kūryba, ir gamta. Kalbant apie keramiką galiu pasakyti, kad tai nuostabus menas. Keramika – visų menų sintezė. Keramikas turi galimybę pasireikšti visose srityse – ir dailėje, ir skulptūroje. Gali kurti ir funkcionalų, ir meninį dirbinį. P.Picasso, kai būdavo kūrybinė krizė, kažką darydavo iš keramikos. Tai jam padėdavo pajusti formą, kūrybos alkį. Ir po kiek laiko jis vėl sugrįždavo prie savo įprastinės veiklos. Su menais pradėjau „draugauti“ nuo mokyklos laikų, vėliau ir keramika mano gyvenime atsirado, - šyptelėjusi sako Aušra Linkienė.

Štai tokios keramikų sambūrio „Ornamentas“ mintys apie keramiką, apie jos vieną seniausių degimo būdų – juodąją keramiką, ir šiais metais Prūdiškės kaime, ant gražaus Peršokšnų ežero kranto bandymą degti raku keramiką. Nemažą dalį raku kūrinių, kurie buvo išdegti ir sukurti Labanoro krašte, žiūrovai gali pamatyti per Labanorinę atidarytoje kasmetinėje parodoje, o kalbant apie keramiką, kuri mūsų protėvius, gyvenusius čia, Nalšios žemėje, lydėjo ne vieną tūkstantmetį, apie tai byloja ir Nalšios muziejuje saugomi ir eksponuojami archeologų per kasinėjimus rasti keramikos dirbiniai. Žiūri į tūkstantmečius žemėje pragulėjusią keramikos šukę su keistais raštais ir nejučiomis pagalvoji, kad seniai laiko dulkėmis pavirto žmogus, nulipdęs iš molio ir išdegęs dirbinį, o jo sukurto keramikos dirbinio dalelytė, pasiekusi mus, žavi savo paprastumu. Dar daugiau minčių sukelia rasti sveiki moliniai indai, kiti dirbiniai. Puiku, kai yra žmonių, kurie savo kūrybines mintis realizuoja Švenčionių rajone kūrybinių simpoziumų metu. Kūrybinės grupės „Ornamentas“ keramikai Labanoro krašte rašo savo istoriją.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis