Žinios apie totorių naujakurius Lietuvoje siekia 13-14 amžių, o didysis kunigaikštis Vytautas Lietuvos valstybėje pasilikusioms totorių gentims dovanojo žemes. Nemažai totorių gyveno ir Švenčionių krašte. Laikas negailestingai koreguoja ir šios nedidelės bendruomenės gyvenimą ir papročius. Daug kas keičiasi, mažėja ir totorių tautinė mažuma. Išnykus griežtoms, šimtmečius gyvavusioms tradicijoms, kai totoriams buvo draudžiama kurti šeimas su kitataučiais, kito tikėjimo žmonėmis, pamažėle asimiliuojasi ir totoriai. Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena vos keletas tūkstančių totorių. Ir visgi įdomu bent kiek praskleisti užsklandą ir pažvelgti į jau nykstančius šios negausios ir jau nykstančios tautinės bendruomenės papročius. Tą padaryti man padėjo kaimynystėje gyvenantis Konstantin Gimbickij.

- Taip jau susiklostė, kad aš gimiau netoli Svirkų esančiame Milkūnų kaimelyje, ir jau nuo 1982 m. likimas lėmė taip, kad aš gyvenu Lietuvoje, Švenčionėliuose, - pradeda savo pasakojimą Konstantinas Gimbickis. – Tėvo šeima buvo gausi, ir kai jis vedė, kai gimėme mes, jis pradėjo ieškoti vietos, kur galėtų įsikurti. Taip mes atsidūrėme dabartinėje Baltarusijos teritorijoje esančiame Kamajų miestelyje. Įdomiausia tai, kad ten mes buvome vieninteliai miestelyje gyvenantys totoriai. Tėvas buvo kailiadirbys, tad tuomet darbo turėjo užtektinai, o už darbą dažniausia mokėjo maisto produktais, tad nebadaudavome. Kailiadirbystė buvo gana imlus darbas. Kadangi kailių išdirbimui reikalingas vanduo, tai rinkdamas vietą namui tėvas nusipirko sklypą prie pat ežero. Nors kailiadirbystė manęs nežavėjo, bet darbo užtekdavo ir mums, vaikams. Tekdavo ir kojomis išdirbtus kailius minkštinti ir kitų darbų duodavo.

Keitėsi ne tik valstybių teritorijos, keitėsi santvarkos. 1939 m. po Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo Kamajai kaip ir kitos po Lenkija buvusios teritorijos jau atiteko Tarybų Sąjungai. Konstantino tėvas buvo mobilizuotas į sovietų kariuomenę. Kadangi buvo tarnavęs išminuotoju, tai prie Bresto tarnavo statant įtvirtinimus, kurie netikėtai užpuolus Vokietijai ne ką tepadėjo. Kadangi vaikystėje, Pirmojo pasaulinio karo metu, Konstantino tėvas buvo pramokęs vokiškai, tai vokiečių kalbos mokėjimas jam išgelbėjo gyvybę, net ir belaisvių lageryje vertėjavo ir šiek tiek didesnį maisto dalinį gaudavo.

- Kai tėvas grįžo į namus, nė 40 kilogramų nesvėrė, o vyras buvo aukštas, - prisimindamas tėvo sugrįžimą sako Konstantinas. O jo tėvas ir toliau užsiiminėjo kailiadirbio amatu. Kažkiek vėliau, jau ir chemines medžiagas kailiadirbystėje pradėta naudoti, o iki tol buvo tik natūralios medžiagos, o pagrindinė – eglės žievė, kurią specialiai paruošdavo. Tas senąsias kailiadirbystės paslaptis senieji kailiadirbiai nusinešė į kapus, nes jaunimui senieji amatai nerūpėjo. Nerūpėjo kailiadirbystės paslaptys ir Konstantinui, kuriam teko net ir lietuviškoje mokykloje pasimokyti, mat karo metu Kamajuose stovėjo lietuviškas batalionas, ir mokykla buvo, o ir dainų nemažai iš lietuvių karių jis išmoko. Mūsų pokalbio pertraukėlėje puikiausiai padainavo „Kur Nemunas bėga, kur teka Šešupė“.

- Gaila, kad paskui viskas prisimiršo, nes ilgą laiką nei skaityti, nei rašyti lietuviškai nebuvo reikalo, - sako mano pašnekovas, kurį, baigus septynmetę, tėvas nusiuntė mokytis mechanizatoriumi. – Labai jau man ne prie širdies buvo perspektyva dirbti su traktoriumi, bet prieš tėvo valią ne ką galėjai padaryti, ir visgi kai draugas prakalbo apie važiavimą mokytis į Leningradą, pakėliau sparnus ir aš. Tiesa, ten nuvažiavęs vėl profesiją pasirinkau nelabai tinkamą – staliaus. Su teorija viskas buvo gerai, bet praktikoje stalius iš manęs buvo nekoks. Kažkaip nepavykdavo. Tiesa, kadangi teorinės žinios buvo geros, gavau net 5-tą kategoriją. Nežinau, kas lemia, bet mano gyvenime sėkmė ir nesėkmės ateidavo pakaitomis. Kadangi dirbti staliumi nelabai norėjau, pradėjau ieškoti kažko naujo. Ir čia sužinojau, kad karinis komisariatas siunčia mokytis vairuotoju. Pabandžiau laimę, ir mane pasiuntė. Po pusės metų vairuotojo teisės jau gulėjo kišenėje, padėjau kurti planus, kaip čia darbą pakeitus. Vargais negalais sulaukęs 18 nuvažiavau į transporto įmonę, kuriai reikėjo vairuotojų. Čia iškilo problema – F24 baigus reikėjo atidirbti 4 metus. Įmonės direktorius sako: „Gauk leidimą, kad atleidžiamas nuo šio įsipareigojimo – priimsiu“. Net iki atsakingo ministro Leningrade priėjau ir tą leidimą gavau.

Taip prasidėjo Konstantino vairuotojo darbas. Iš pradžių ant nenaujo GAZ-51 savivarčio. Daug ką teko išmokti jaunam vairuotojui – ir kaip spidometro parodymus pakoreguoti, ir kaip po to benzino perteklinio atsikratyti. Kritinėse situacijose Konstantiną gelbėjo sąžiningumas. Šis bruožas, kaip ir duoto žodžio laikymasis, jį lydi visą gyvenimą.

Po kažkurio laiko jaunam vairuotojui patikėjo naują GAZ-51. Sunku pasakyti, dėl kažkokių priežasčių vieno reiso metu nulėkė priekinis dešinys sunkvežimio ratas, ir Konstantinas tik per stebuklą liko gyvas. Jau atsigavęs po komos sužinojo, kad už sudaužytą automobilį teks atsakyti. Po to buvo teismas ir pusantrų metų kalėjimas. Kadangi gavo laisvo režimo, tai juos varydavo dirbti. Kaip Konstantinas sako, pasaulis – ne be gerų žmonių, tai ir jis laisvę išvydo gerokai anksčiau. Bet ta laisvė po kalėjimo jau buvo kitokia – šiaip ar taip biografija buvo su dėme, tad teko grįžti į Kamajus. Kadangi čia vairuotojui darbo nebuvo, įsidarbino gretimame kolūkyje, bet neilgai jaunas vaikinas dirbo vairuotoju. Kadangi jau buvo ir vidurinę baigęs, gavo naujų pasiūlymų.

Gyvenimo vingiai Konstantiną Gimbickį buvo net į Kiniją nuvedę. Ši naujiena mane gerokai nustebino.

- Taip, pusę metų teko Kinijoje padirbėti. Kai dabar pagalvoju, kiek tuo metu iš Tarybų Sąjungos į Kiniją visokio gėrio buvo vežama. Savo žmonės gyveno varganai, o į Kiniją ėjo ešelonas po ešelono su maistu, įranga, technika. Ir tą aš mačiau savo akimis. Mes važiavome įrenginėti sviesto gamyklos. Buvo viltis, kad ten liksiu ir ilgesniam laikui padirbėti. Jau net dokumentus tvarkė, bet koją pakišo inžinieriaus diplomo neturėjimas, - prisimena darbą Kinijoje mano pašnekovas.

- O kaip kinai gyveno?

- Manau, kad neblogai, nes tiek gėrio buvo vežama. Žinoma, kai kuriuos jų papročius sunku mums, europiečiams, suprasti. Štai kad ir toks pavyzdys: už 25 rublius galėjai meilei nusipirkti moterį. Atėjai pas šeimos galvą su 25 rubliais ir gali rinktis ar žmoną, ar dukrą, o moterys buvo gražios... Kai negavau kontrakto, teko važiuoti atgal. Kelias ilgas. Labai nustebau vagone išgirdęs lietuvišką kalbą. Kai susipažinom paaiškėjo, kad mama su dukra grįžta iš tremties vietos atgal į Lietuvą. Daug per tą kelionę bendravome. Nors apsikeitėme adresais, bet taip ir nesusitikome daugiau. Už Kinijoje uždirbtus pinigus norėjau nusipirkti automobilį „Moskvič“, bet nusipirkau motociklą „IŽ-49“, kurį greitai ir suvažinėjau, tiesa, ne be kitų pagalbos – tai viena duok pervažiuoti, tai kitam. Taip bendromis pastangomis ir pribaigėme, - šyptelėjęs sako Konstantin Gimbickij.

- Konstantinai, o kokių maisto apribojimų laikosi totoriai?

Vienas didžiausias ir bene pagrindinis buvo kiauliena. Totoriams buvo griežtai draudžiama valgyti kiaulieną ir jos produktus, bet mes po truputį valgėm. Tvarte nuolat paršiukas kriuksėjo. Daugiausia baimės būdavo, kai užsukdavo dėdė, kuris lyg ir mulos pareigas atlikdavo, bet ir tas vieną kartą sąmoningai ar nesąmoningai pas mus kiaulienos valgė... Labai populiarūs totorių valgiaraštyje buvo koldūnai. Juos darydavo ir moterys, ir vyrai. Net ir alkoholį saikingai vartoti galėjome, bet alkoholikų tarp totorių neteko matyti, - atsakydamas į mano klausimą sako Konstantinas, kuris bent jau poros papročių laikosi visą gyvenimą. Tai žodžiai „Ačiū, tau, Dieve“, tariami totoriškai, sakomi prie stalo ir vakare šventi žodžiai kartojami einant miegoti.

Daug įvairių darbų ir pareigų per savo gyvenimą teko pakeisti Konstantinui Gimbickiui Baltarusijoje, o ir 1982 m. sugrįžęs į gimtąją Lietuvą, šį kartą jau į Švenčionėlius, be darbo nesėdėjo – iki pensijos dirbo žemės ūkio tiekime transporto skyriuje.

Baigiantis pokalbiui vėl sugrįžome prie totoriškų tradicijų.

- Kiekviena tauta turi savo tradicijas, kurių išsaugojimas svarbus jos išlikimui. Daug ką lemia ir religiniai įsitikinimai. Totoriai – musulmonai, bet aš neišmokau skaityti Korano. Kai motina liepdavo kartoti paskui ją, po kurio laiko pradėdavau vaizduoti snaudžiantį, ir tai padėdavo. Mus krikštydavo panašiai kaip ir stačiatikius – pamurkdydavo į vandenį. Anksčiau, kol tradicijos buvo stiprios, poras dažniausia supiršdavo, tad pasirinkimo jaunimas neturėjo. Žinoma, kai viską sprendžia už tave, apie jausmus kalbėti sunku. Tą patyrė ir abi mano vyresnės seserys. Viena įsimylėjo krikščioniško tikėjimo vaikiną ir po kurio laiko pasijuto besilaukianti. Mūsų tėvas net į kalbas nesileido apie galimas vestuves. Ne, ir viskas. Ir nesvarbu, kad vaikas auga be tėvo, tik vėliau, kai tas vaikinas sugrįžo iš kalėjimo, kur pateko atsisakęs priimti priesaiką kariuomenėje, tėvas atsileido ir leido seseriai tekėti. Ne ką lengvesnis buvo ir kitos vyresnės sesers likimas. Ją ištekino su piršlybom už totoriaus, bet po trumpo laiko ji pėsčiomis atėjo į Kamajus. Tuomet aš dar Leningrade gyvenau ir ją pakviečiau atvažiuoti, ten ji ir rado prieglobstį ir darbą. Šiaip vestuvės vykdavo gana įdomiai. Vyrai visi turėjo būti su galvos apdangalais, o jaunuosius sustato ant kailio vienas prieš kitą ir mula skaito maldas. Dabar jau, matyt, mažai kas tų griežtų tradicijų laikosi. Jaunimas gyvena savo gyvenimą visai kitokį, laisviau žiūri į tradicijas, papročius. O su laidotuvių papročiais ir tradicijomis aš rimčiausiai susidūriau, kai teko laidoti tėvą. Pagal papročius totoriai laidoja žmogų be karsto, tik susuktą į apdangalą. Kadangi nieko bloga negalvodamas aš tėvą pašarvojau kaip įprasta Kamajuose su kostiumu ir karste, nes Kamajuose niekas mūsų totoriais nelaikė, tai mula iškart pareiškė, kad kol viskas nebus padaryta kaip priklauso, jis maldų neskaitys ir nelaidos. Ilgai aš jam įrodinėjau, kad man svarbi ir kaimynų nuomonė ir reakcija, kol galų gale sutarėm, kad šarvojimas liks toks, koks yra, o laidosim pagal totoriškas tradicijas. Taip ir padarėme, - baigdamas savo pasakojimą sako Konstantin Gimbickij, kurio gyvenimas nelepino, nes anksti mirė motina, tiesa, apie pamotę nieko blogo negali pasakyti. Gailisi, kad neišmoko groti jokiu instrumentu bet užtat dainų moka daug. Anksčiau ir saviveikloje dalyvaudavo. Dabar nebent sau dirbdamas sode gali padainuoti.

Štai toks pasakojimas apie vieną, dabar jau negausios totorių bendruomenės tiek Lietuvoje, tiek Švenčionių krašte, narį, o ir tradicijos, apie kurias kalbėjome, nyksta palengva...

Algis JAKŠTAS

Projektą remia: