Japoniškas sodas – neatsiejama japonų kultūros dalis. Ištisus amžius jis jungė religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą. Kadangi japonų tautos šaknys – pagoniškos, tai ir japoniškuose soduose vyrauja pagarba gamtai, jos atskiriems elementams. Nors japonai visur stengėsi ir stengiasi pabrėžti savo išskirtinumą, bet gamtoje jie tarsi siekė išnykti, susilieti su gamta. Yra tokia japonų patarlė: „Nori būti laimingas vieną naktį – pasigerk, nori būti laimingas metus – vesk, nori būti laimingas visą gyvenimą – pradėk kurti sodą.“ Su šios patarlės teiginiais galima sutikti, galima nesutikti, bet jei pradėsi kurti sodą pagal japoniškus papročius, darbo ir džiaugsmo turėsi ilgam.

Beveik prieš dešimtmetį, o tiksliau 2007 metų spalio mėnesį Kretingos rajone Darbėnų seniūnijoje, Mažučių kaime, buvo pradėtas kurti japoniškas sodas. O šios idėjos įgyvendinimo ėmėsi mokytojas Hajime Watanabe (Vatanabė). Praėjo beveik 9 metai, ir garsas apie Žemaitijoje sukurtą japoniškos kultūros oazę pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų. Kas vienija japoniško sodo idėją ir Žemaitiją?

Žemaičiai buvo paskutiniai pagonys Europoje, o japonų tradicinė religija šintoizmas (dievų kelias) – pagoniška religija, kurios garbinimo objektas yra gamta ir jos objektai. Japonams žmogus yra neatsiejama gamtos dalis, jis tik vienas gamtos elementų ir negali būti viršesnis už kitus gamtos elementus: medžius, akmenis, šaltinius, nes gamtoje hierarchijos negali būti. Visos šios pamatinės idėjos ir atsispindi japoniškuose soduose, kur nieko nėra svarbesnio už kitus, viskas yra neginčijama vienovė ir darni visuma. Tuo nesunkiai galėjau įsitikinti ir aš pats prieš savaitę su bičiuliais Dariumi Ramanausku, Algirdu Kraujeliu ir jo žmona Vanda apsilankęs japoniškame sode. Taip, iš pirmo karto galbūt ir sunku pajusti tikrąjį darbų ir užmojų mastą, bet įspūdis geras. Svarbu, kad erdvės leidžia pajusti vienatvės ar vienišumo palaimą. Tą mums, gyvenantiems 21-ajame amžiuje, pajusti nėra lengva, kaip ir paskendus tyloje eiti nuo vieno objekto prie kito. Senovės keltų pasaulyje, kuris irgi rėmėsi pagonybe, buvo sakoma: „Kada pamirštame tylą arba nekreipiame į ją dėmesio, mūsų pasaulis netenka savo paslaptingumo ir subtilumo.“ Iš tiesų pabūti tyloje su savo mintimis fantastiškai gera. Keista, nors eidamas po japoniško sodo teritoriją sutinki žmones, jie tiesiog tau netrukdo, jie tarsi ištirpsta toj harmoningoj erdvėj, kuri vis dar kuriama. Ta erdvė – tarsi dieviška kempinė sugeria žmonių žingsnius, balsus ir būdamas šalia žmonių gali pasidžiaugti vienatvės tyla, kurioje jauti tik savo mintis, jų vibraciją. Kiekvienas žmogus, įžengdamas pro ąžuolinius vartus į sodo teritoriją, čia ateina su savo lūkesčiais, kiekvienas ir išeina su savo potyriais. Tokie jau mes esame – ir atradėjas, ir kūrėjas. Kiekvienas turime savo siekius. Man patiko akmenimis išdėliotos sausosios upelių vagos. Vandens nėra, bet tu tarsi jauti jų čiurlenimą. Upės tėkmę visada galime palyginti su laiko tėkme arba atvirkščiai. Kai kur vanduo iš tikrųjų čiurlena, bet tas čiurlenimas dar labiau sustiprina tylos efektą. Patiko vandens telkinėliais atskirtos erdvės, akmenų dominavimas ir, žinoma, įvairiausi bonsai. Gerą kofeino „bombą“ gavome ir atsigėrę japoniškos arbatos. Žinoma, japoniškas sodas – tai ne Japonija, tai tik jos kultūros mikrodalelytė, bet būnant Žemaitijoje arba važiuojant į pajūrį verta užsukti į japonišką sodą ir pajusti tylos vienatvę.

Ne ką mažesnį įspūdį paliko ir visai šalia japoniško sodo įkurtas mitologinis takas, kuriame jau mūsų pagoniškieji garbinimo objektai: saulė, mėnulis, šviesa ir tamsa. Čia eidamas miško takeliais tarsi pajunti pagoniškąją mūsų protėvių dvasią, o gal iš tikrųjų jinai čia klajoja ir retkarčiais susitinka su japoniškąja dvasia...

Algis JAKŠTAS