Mes turime 279 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1264
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11451
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87481
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis

2016 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis Nr.59 (1592)

Buvo ruošiamasi pompastiškai paminėti Švenčionėlių miesto 155 metų jubiliejų. Judėjimo paskutinėmis dienomis iki šventės buvo tiek, tarsi tai būtų bent jau pusės tūkstančio metų datos paminėjimas. Nors kas ten žino, prieš kiek šimtų metų, o gal tūkstančių, strategiškai geroje vietovėje prie vandeningos ir žuvingos Žeimenos upės galėjo apsigyventi pirmieji mūsų protėviai. Tikrai ne prieš 155 metus, kai tiesiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį kairiajame Žeimenos upės krante atsirado Švenčionėlių gyvenvietė. Kai 1895-1899 m. buvo nutiestas Lentupio-Panevėžio siaurasis geležinkelis, Švenčionėliai tapo stambiu geležinkelio mazgu. Čia pradėjo veikti siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės. Nemažai vietinių žmonių dirbo geležinkelio remonto dirbtuvėse bei garvežių mašinistais ir jų padėjėjais. Švenčionėlius ilgą laiką buvo galima vadinti geležinkelių miestu. Čia buvo net geležinkeliečių klubas, kiti objektai, vienaip ar kitaip susiję su geležinkeliu.

Bet šį kartą norėčiau papasakoti, o tiksliau pateikti jums, gerbiamieji skaitytojai, pokalbį su Petru Garla, kuris jau vaikystėje žinojo, kas yra tas siaurasis geležinkelis ir svajojo su broliu būti siaurojo geležinkelio garvežio mašinistais – kaip ir tėvas. Petro ir jo brolio svajonės išsipildė, jie tapo siauruko mašinistais. Štai ką apie tai pasakoja gerbiamasis Petras Garla.

- Mano tėvas buvo kilęs iš Vaiškūnų, mama – Kaniūkų, o aš gimiau Dūkšte. Tėvas tuo metu dirbo siauruko garvežio mašinistu. Važinėjo maršrutu Dūkštas-Druja (dabar Baltarusijos teritorija). Buvo 100 km atšaka. Važinėjo ir keleiviniai, ir prekiniai traukiniai. Kai tik prasidėdavo vasaros atostogos, tai mes su tėvu važinėdavomės. Gražu buvo ir įdomu. Pirma stotis buvo Rimšėje, bet iki jos dar sustodavome, papildydavome vandens atsargas, nes juk garvežį varydavo garai, o kaip juos be vandens gausi? Iš pradžių garvežius malkom kūreno. „Varšaviankų“ – taip vadinome garvežių modelį – kūryklos ilgis buvo 1 m 15 cm. Jau gana didelė. Stengėsi malkas kuo geriau sudėti, kad ilgiau degtų. Kai rusai užėjo, vietoj malkų jau slavcą – baltą anglį – naudojo. Kartais tėvas net nežinodavo, kad mes su broliu tendery pasislepiam, o paskui, kai pamatydavo, - būdavo vėlu, neišlaipindavo. 1940 m., kai Dūkštas ir Švenčionėliai buvo grąžinti Lietuvai, tėvą perkėlė į Švenčionėlius. Tad aš Švenčionėliuose – nuo 1940 m. Čia jau buvo didelis geležinkelio mazgas. Net 8 siauruko garvežius turėjo. Buvo depas, remonto dirbtuvės. Ten, kur vėliau buvo apvalus valgyklos pastatas, anksčiau buvo ratas, ant kurio apsukdavo garvežius. Įsivaizduokit, viskas buvo taip sukonstruota, kad vienas žmogus galėjo garvežį apsukti. O ten, kur dabar išlikęs, bet jau gerokai griūvantis, puslankis pastatas, buvo garvežių garažai, liaudiškai tariant, depas. Siauruko stotis buvo kur dabar yra dar išlikę prie turgaus medžiai, o kur Šarūno baras, buvo prekių stotis. Vagonai iš pradžių buvo prasti – tiek krovininiai, tiek keleiviniai. Jau gerokai vėliau, kai buvo TSRS, Lenkijoje buvo gaminami geri vagonai. Yra ką prisimena iš tų laikų. Ir ne tik todėl, kad jauni buvome. Dar ir dabar prisimenu, kaip važiuojant į Švenčionis vis tekdavo pristabdyti, kad paimtum amžinai vėluojančius mokytojus Simsonus. Tuo laiku beveik visus važiuojančius iš Švenčionėlių į Švenčionis ir atvirkščiai keleivius pažinojau. Nelengvai tam tikrus ruožus įveikdavo siauruko sąstatas. Važiuojant iš Švenčionėlių į Švenčionis pirmas sustojimas buvo Kvederiškėje. Beje, į Švenčionėlius remontuoti atveždavo siauruko garvežius iš visos Lietuvos. Remontuodavo ten, kur vėliau buvo ketaus liejinių gamykla. Gaila, kad nei vieno, nei kito jau nėra, - liūdnai šyptelėjęs sako Petras Garla.

- O kur nuo Kvederiškės pūškavo garvežiukas?

- Nuo Kvederiškės tiesai link Drūstėnų. Ten irgi sustodavome. Ten buvo didelis dvaras, o tam dvare žemės darbus atlikdavo kaliniai, kuriuos atveždavome iš Švenčionių. Būdavo specialiai užsakomas vagonas, ir važiuodavome kalinių atvežti. Švenčionyse tada buvo didelis kalėjimas. Nuo Drūstėnų važiuodavome link Ragaučiznos. Čia vėl buvo sustojimas, o tada jau ir Švenčionis pasiekdavome. Jei paprašydavo, mes sustodavome ant Vilniaus kelio. Nors ir gaudavome barti už tai. Tekdavo ir į Lentupius ar net Kabylnyką važiuoti.

- Petrai, o kaip be signalizacijos buvo reguliuojamas traukinių eismas? Net ryšio padoraus nebuvo.

- O ryšys buvo labai paprastas, rusiškai vadinamas „žezlovaja sistema“. Gauni tokį gabaliuką metalinį, ant kurio parašyta „Švenčionėliai-Švenčionys“. Ir tau tai – kelionės lapas. Tu gali drąsiai važiuoti iki Švenčionių. Švenčionyse atiduodi budėtojui, o budėtojas jau paskambina ir praneša, kad toks ir toks traukinys atvyko. Tekdavo važiuoti ir iki Utenos. Beje, vyko nematomas karas su Panevėžiu, kurie norėjo užvaldyti visą kelią, bet tik iki Švenčionėlių jiems tą pavyko padaryti, o toliau liko mums. Daug tuo metu buvo auksarankių vyrų, kurie galėjo bet ką suremontuoti, sutvarkyti.

- O kada šilumvežiai atsirado?

- Šilumvežiai atsirado 1957 m. 1954 m. iš kariuomenės grįžau, o 1955 m. sausį iškomandiravo į Kijevą garvežių mašinistu mokytis, o šilumvežio – 1957 m. Man patiko dirbti mašinisto darbą. Mes abu broliai buvom mašinistai. Tai buvo vaikystės svajonė. Net ir kariuomenėje vieną kartą teko važiuoti. Tarnavau Kuškoje, keturis metus atpyliau. Vieną kartą ateina viršila ir klausia, kas moka garvežį valdyti. Pagalvojau, kad esu šį tą daręs ir susipažinęs. Pakėliau ranką, mane išsikvietė ir sako: „Atvyko traukinys iš Mari, mašinistas susirgo“. Traukinys vandenį veždavo kupranugariams, avims. Sako: „Reikia traukinį nuvaryti į Mari“. Žinoma, tai buvo avantiūra. Padėjėjas – vietinės tautybės, pažiūrėjo į mane ir klausia: „Tu ką, šitą velnią moki valdyti?“. Atsakiau, kad moku. Kūreno mazutu tą garvežį. Kadangi garvežio apsukti nebuvo kur, tai teko atbulom važiuoti. Dūmų prisivalgėm iki valiai. Ten jokios signalizacijos nebuvo. Vietinis geležinkelietis vietoj signalizacijos buvo. Sakydavo, kur ką daryti. Teko ir smėlį nuo bėgių kasti. Bet nuvažiavom sėkmingai. Man net siūlė likti ten. Štai toks nutikimas buvo jaunystėje, - sako mano pašnekovas.

- Petrai, ar prisimeni savo pirmąjį reisą?

- Pirmuoju reisu važiavau į Uteną. Žinoma, iš pradžių su instruktorium teko važiuoti. Vieną kartą net 20 min. anksčiau atvažiavau, bet nieko, viskas baigėsi gerai. Kai atsirado šilumvežiai, darbo specifika pasikeitė. O nuo 1972 metų Švenčionėliuose siauruko neliko. Daug ko gaila, daug ko neišsaugojom. Net garvežiuką atidavėm į Anykščius. 1972 m. gruodžio mėnesį išvažiavo paskutinis traukinukas, o 1973 m. pradžioje jau pradėjo ardyti bėgius. Taip ir baigėsi beveik aštuonis dešimtmečius trukusi siauruko istorija Švenčionėliuose, liko tik pastatai, kurių dalis jau taip pat griūna, ir, žinoma, dar gyvų žmonių, prisimenančių siauruką, atmintyje, - baigdamas pokalbį sako siauruko garvežio ir šilumvežio mašinistas Petras Garla.

Štai tokia žmogaus gyvenimo, vaikystės svajonių išsipildymo istorija, tampriai susijusi su siaurojo geležinkelio, arba tiesiog siauruko, istorija, kuri yra neatsiejama Švenčionėlių miesto istorijos dalis.

Algis JAKŠTAS