Kodėl kartais visai netikėtoje situacijoje galime gauti bitės kirtį? Kodėl įpykusios jos puola masiškai, ir apsiginti būna tiesiog sunku. Po to, kai liepos 30 d., šeštadienį, Švenčionių seniūnijoje, netoli Šutonių buvo stipriai sugeltos trys Gintautei Šikšnianienei iš Vaikūčių kaimo priklausančios karvės, paprašiau moderniausiai rajone bitininkaujantį Aleksandrą Pupkevičių bent kiek praskleisti paslapties šydą, gaubiantį bičių gyvenimą.

- Kalbant apie tą incidentą, kai bitės stipriai sugėlė tris karves, tai ten yra unikali situacija, nes tiek karvės ganėsi, tiek bitynai stovi ant nuosavos žemės, yra išlaikyti visi reikalavimai. Toje situacijoje tenka gyventi ir vieniems, ir kitiems, ir jokios taisyklės tų santykių negali sureguliuoti. Įstatymiškai viskas tvarkoje, bet reikia bandyti tartis, ieškoti bendrų sprendimų Bitė – vabzdys, gyvenantis instinktais. Jai nepasakysi, kur skristi, o kur ne. Bitei ir čipo kaip katinui ar šuniui neįsiūsi, kad galėtum nustatyti, iš kurio avilio atskrido ir įgėlė. Bitės skrenda labai toli, iki 3 kilometrų. O kadangi šiemet prastas medunešis, tai bitės išnaudoja visas galimybes, ir toj žydinčioj pievoj galėjo būti bitės ne tik iš dviejų artimiausių bitynų, - pradėdamas mūsų pokalbį apie bites kalba Aleksandras Pupkevičius.

- Aleksandrai, bet kas gali iššaukti masišką bičių puolimą?

- Pirmiausia, tai ten bitynuose yra laikomos vietinės nerūšinės bitės, kurios pasižymi padidėjusia agresija ir labai sunku jas prognozuoti. Kas gali tą agresiją sukelti – sunku pasakyti. Vietinių bičių reakcija yra ūmi. Užtenka pasklisti pavojaus kvapui, įgėlus bent vienai bitei, ir gali prasidėti masinis puolimas. Ir puls nebūtinai tik to bityno bitės. Puls visos toje teritorijoje esančios bitės. Jos pajunta pavojaus kvapą, mato taikinį ir „kala“, ir viskas, kas gyvas toje teritorijoje, gali nukentėti. Tik pašalinus puolimo objektą galima bites nuraminti. Gamta bitę sutvėrė taip, kad gintų savo lizdą, savo gentainius. Rūšinėms bitėms per ilgą ir kantrią selekciją agresija yra sumažinta. Gamta sukūrė bitę tokią, kad ji galėtų išgyventi, o jau selekcininkai stengėsi ir stengiasi pradinę bitės prigimtį pakeisti, kad ji būtų produktyvi ir mažiau agresyvi.

- Ar yra žinomi kokie nors chemikalai, kuriais patepus gyvulį bitės nepuls?

- Deja, tokių preparatų nėra. Bitės – ne kraujasiurbiai vabzdžiai, reaguojantys į repelentus. Jas tokie kvapai gali dar labiau sudirginti.

- Ką turėtų daryti bitininkai, kad mažėtų agresyvių vietinių bičių?

- Būdas yra vienas – selekcija, o paprasčiau tariant, reikia keisti vietinių bičių motinėles į rūšinių bičių motinėles. Tai pats tikriausias kelias, bet rajone dar labai daug, virš 90 proc., vietinių bičių, kurios, kaip jau sakiau, yra gerokai agresyvesnės už rūšines bites. Taip, keičiant bičių motinėles, reikia papildomų sąnaudų, bet tai su laiku atsiperka. Jei laikai bites, reikia su jomis dirbti, jas mylėti. Viskas lyg ir paprasta – arba tu laikai rūšines, neagresyvias bites, arba su turimomis vietinėmis bitėmis dirbi taip, kad jos keltų kuo mažiau problemų. Reikia žaisti pagal bičių taisykles, medų imti vakare, kai nėra besiganančių gyvulių, kai žmonių darbai eina į pabaigą. Paėmei, išsukai medų, ir ryte bus ramu. Jei tą padarysi ryte, ramybės nebus visą dieną. Negalima bitėms nešti išlaižyti išsuktų korių ir pan. Tokiu būdu prasideda destrukcija, kova dėl likusio medaus. Yra ir daugiau elementarių dalykų, kurių bitininkai turi paisyti, nes sukilusį širšalą būna sunku nuraminti.

- Ar gali bitės mirtinai užkapoti žmogų ar gyvulį?

- Bitė – socialinis padaras, kuris, jeigu reikia gintis, ginsis iki paskutiniosios. O žmogui, jei jis yra alergiškas, gali ir vienos bitės įkandimo užtekti. Kalbant apie pokyčius bitininkystėje, reikia imti pavyzdį iš skandinavų, kur net mažas bitynas turi savo veislyną, kuriame auginamos motinėlės. Mes turime ne tik savo interesų žiūrėti, bet ir į kaimynus atsižvelgti. Beje, sąvoka „bičių šeima“ yra nelabai teisinga, geriau tiktų „bičių kolonija“, nes ten gyvena daug giminingų seserų. Kodėl taip yra? Motina susiporuoja su daug tranų, tarp kurių gali būti ir agresyvių, o tada sakoma: „buvo tokios geros bitės ir staiga – agresyvios“. Paprasčiausia tai piktojo trano palikuonės. Todėl reikia nuolat stebėti savo bites, ir, jei reikia, priimti kardinalius sprendimus. Taip kartais elgiuosi ir aš. O gyvenant kaimynystėje, visada reikia kalbėtis su kaimynais, derinti veiksmus. Tik taip galima išvengti konfliktų, kurie dažniausia veda į aklavietę, - baigdamas mūsų pokalbį sako Aleksandras Pupkevičius, kurio bityne net ir aš, bijantis bičių, jaučiuosi gana drąsiai.

Algis JAKŠTAS