Baigėsi kelias dienas trukęs šventinis maratonas, skirtas Švenčionių vardo paminėjimo 530 metų sukakčiai, o prie to dar galime pridėti ir renginukus, skirtus karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės – dienai. O prasidėjo šventiniai renginiai Sirvėtos regioniniame parke vykusiu vaistažolių rinkimo čempionatu. Norą dalyvauti pareiškė arti dešimties komandų. Kodėl nuo vaistažolių rinkimo čempionato prasidėjo Švenčionių miesto vardo 530 m. sukakčiai skirti renginiai? Manau, atsakymo ilgai ieškoti nereikia – jau įvažiuojant į miestą pasitinka plakatai su užrašu: „Švenčionys – Lietuvos vaistažolių sostinė“. Šiame parašyme yra daug tiesos, nes Švenčionių vaistažolių fabrikas jau sėkmingai veikia 133 metus. Iš Švenčionių r. Dotinėnų k. kilęs ir žinomas mokslininkas, vienas iš vaistažolių auginimo pradininkų Lietuvoje Kazimieras Grybauskas, kurio vardu tarybiniais laikais net vaistažolių fabriką norėta pavadinti. Gal kiek ir keistai atrodo, bet šį kartą vaistažolių rinkimo čempionatas vyko be Švenčionių vaistažolių fabriko. Kadangi pagrindinė čempionato organizatorė – rajono savivaldybė, tai ir į partnerius sau pasirinko koalicijos partnerį Audrių Karvelį. O susumavus rezultatus paaiškėjo, kad geriausiai vaistažoles rinkti sekėsi „Peršokšnos“ komandai (I vieta), „Raktažolei“ (II vieta) ir „Žiniuonėms“ (III vieta).

Antroji šventės diena prasidėjo vieno žymiausių dabartinės lietuvių tapybos meistrų Giedriaus Kazimierėno parodos atidarymu Nalšios muziejuje. Giedriaus Kazimierėno šaknys – Švenčionių rajone. Gimė jis netoli Švenčionių esančiame Teberiškės kaime. Baigęs Švenčionių vidurinę mokyklą studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija), kurį baigė 1972 m. Nuo 1977 m. Giedrius Kazimierėnas – Dailininkų sąjungos narys. Daug metų dirbančiam pedagoginį darbą, 2007 m. suteiktas profesoriaus vardas. Tai tik keli štrichai iš šio talentingo kūrėjo gyvenimo. Beje, tarp daugelio jo pelnytų apdovanojimų, ko gero, kol kas pats svarbiausias – 2011 m. gauta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Parodos atidarymo metu paveikslų autorius gausiai susirinkusiems žiūrovams papasakojo, ką ir kodėl vaizdavo savo drobėse. Paveikslai iš tiesų įspūdingi ir juos vertėtų pamatyti visiems tikriesiems Lietuvos istorijos ir meno gerbėjams, o kadangi paroda veiks iki spalio 1 d., tai ir moksleiviams bus galima ją aplankyti. Argi gali likti abejingas grandioziniam paveikslui, kuriame pavaizduota lietuvių kariuomenės, vadovaujamos kunigaikščio Algirdo, pergalė prieš totorius prie mėlynųjų vandenų. Taip, nemažai apdovanojimų ir regalijų yra pelnęs Giedrius Kazimierėnas, ir, manau, Švenčionių r. būtų garbė tokį žmogų turėti tarp rajono garbės piliečių.

Po parodos atidarymo Nalšios muziejuje šventinę estafetę perėmė Švenčionių kultūros centras. Čia vyko kraštiečių sueiga „Žodis tėviškei“. Tarp kraštiečių, atėjusių į sueigą, malonu buvo matyti mano jau minėtą dailininką Giedrių Kazimierėną, akademiką Vytautą Ruzgą, mokslų daktarą Joną Vaiškūną ir kitus. Rajono mero padėkos už indėlį į Švenčionių m. vystymą buvo įteiktos Elenai Kadzevičienei, Aleksandrui Graželiui, Petrui Telyčėnui, Deividui Dubinovui ir Vaidui Garlai, kuris savo fotografijomis prisidėjo prie gražaus leidinio „Švenčionys laiko tėkmėje“, kurį išleido Nalšios muziejus, o išspausdino UAB „Firidas“. Buvo apdovanotos ir rašinių konkurso „Laiškas išėjusiam kraštiečiui“ nugalėtojos Agnė Semėnaitė ir Smiltė Jonušaitė, kurios ir savo konkursinius rašinius perskaitė. Gražiai, už širdies griebiančiai parašyta, bet... O, jaunatviškas naivume, praeis kiek laiko, ir šios merginos pačios, ko gero, tik labai retai užsuks į gimtąjį Švenčionių miestą. Toks yra gyvenimas...

Švenčionių miesto parke šurmuliavo besikuriantys prekeiviai ir amatininkai, kiek vėliau ir vaistažolių kiemeliai atsirado. Nors dauguma sutiktų pažįstamų stebėjosi, kad palyginus mažai žmonių, bet kai po oficialaus atidarymo prasidėjo koncertų maratonas ir šiek tiek atvėso, ir žiūrovų atsirado daugiau.

Trečioji šventės diena prasidėjo šv. Mišiomis Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Medardas Čeponis, kunigai Marijan Apriško ir Aldas Čeponis bei svečias iš Vilniaus vienuolis Julius Sasnauskas, kuris ne tik Švenčionių miesto vėliavą pašventino, bet ir gražų pamokslą pasakė. Po šv. Mišių susirinkusiems koncertavo Petras Vyšniauskas (saksofonas), Dominykas Vyšniauskas (trimitas) ir Bernardas Vasiliauskas (vargonai). Po koncerto jau reikėjo skubėti į Jukiškes. Ten, meno kūrėjo Juozapo Jakšto sodyboje, buvo atidengtas paminklas „Lietuvos kelias“, kurį ir sukūrė Juozapas Jakštas, o pašventino kunigas Henrikas Blaževičius. Kiekvienas Juozapo Jakšto kūrinys yra unikalus ir pilnas meilės Lietuvai. Matyt, neatrasiu nieko naujo pasakydamas, kad ir šis paminklas yra autoriaus iškentėtas, išgyventas ir nepaliekantis abejingų. Šventės metu buvo daug sveikinančių, kalbančių, bet tai tiek įprasta ir būtina kiekvieno renginio dalis, kad apie tai tiesiog neverta rašyti, o reziumuojant galima pasakyti, kad šventė atėjo ir praėjo, gyvenimas vėl eina savo vaga, o kas liko... Dar ilgai žiūrovus džiugins dailininko Giedriaus Kazimierėno paroda Nalšios muziejuje, kaip metraštininko įrašas Švenčionių istorijoje liks knyga „Švenčionys laiko tėkmėje“, liks ir Juozapo Jakšto naujausias kūrinys „Lietuvos kelias“, o prisiminimus pakeis kiti, po penketo metų, kai bus švenčiama Švenčionių vardo 535 metų sukaktis, vargiai kas prisimins, kas vyko prieš 5 metus.

O dabar apie Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos renginį – Lietuvos himno giedojimą Švenčionių miesto parke. Prieš 21 valandą keletą dainų sudainavo Gintarė Zenkevičiūtė, po to visi kartu giedojome Lietuvos himną, o kaip išskirtinį akcentą norėčiau paminėti Darbo partijos Švenčionių skyriaus atneštą 5 metrų Lietuvos trispalvę, prie kurios išskleidimo prisidėjo ir daugiau žmonių. Galų gale visai nesvarbu, kokiai partijai, judėjimui tu priklausai, tu esi Lietuvos pilietis ir Lietuvos vėliava ir himnas yra šventė.

Algis JAKŠTAS