Kazys Vytautas TRAINYS

1938-2016

Vasarvidžio žaibo greitumu pasklido žinia: prof. Kazys Vytautas iškeliavo į protėvių erdves, palikęs ryškią brydę amžininkų atmintyje.

Prof. Kazys Vytautas Trainys gimė 1938 m. rugpjūčio 12 d. Švenčionių rajono Vaiškūnų kaime. Mokėsi Modžiūnų pradinėje, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, 1963 m. su pagyrimu baigė Lietuvos veterinarijos akademijos veterinarijos fakultetą, įgydamas veterinarijos gydytojo kvalifikaciją.

1968 m. apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją ir įgijo biologijos mokslų kandidato mokslinį laipsnį, kuris nostrifikuotas į gamtos mokslų daktaro laipsnį. 1990 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Buvo zooinžinerijos fakulteto dekanas, keturiolika metų – kvalifikacijos kėlimo reikalų prorektoriumi, nuo 1991 m. vadovavo Biologijos katedrai, dirbo Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedroje profesoriumi.

Parašė ir išleido 8 knygas bei mokymo priemones, paskelbė spaudoje 30 mokslinių ir daugiau nei 200 mokslo populiarių bei publicistinių straipsnių, buvo Pasaulinės taikomosios etologijos draugijos narys, Lietuvos gyvūnų globos draugijos garbės narys. 1990 m. profesoriaus iniciatyva atkurta Lietuvos gyvūnų globos draugija. Jai profesorius vadovavo šešerius metus. Turėjo nemažai visuomeninių pareigų. Buvo Lietuvai pagražinti draugijos LVA skyriaus tarybos narys, Lietuvos gyvūnų globos draugijos garbės teismo narys, LVA senato narys, Priežiūros ir etikos kolegijos pirmininkas. Jam buvo suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos draugijos žymūno vardas. Jis buvo apdovanotas Padėkos už gyvūnų globą ženklu „Sekime Šv. Pranciškaus pavyzdžiu“, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už darbus gamtosaugos ir gyvūnų gerovės srityje.

Jo skaitytos paskaitos studentams buvo įdomios ir įsimintinos. Medžių ošimas ir šlamėjimas jam buvo gražiausia muzika. Profesorius buvo doro gyvenimo studentams pavyzdys. Dukrai doc. Jūratei su begaliniu rūpesčiu rodęs šviesos ir tiesos kelią, didžiavosi savo talentingu ir darbščiu anūku Vytautu. Mes, švenčioniškiai, šiltai ir su ypatinga pagarba prisimename tą laiką, kai buvome netoli profesoriaus, ypač Atgimimo metais, klausėmės jo paskaitų, įdomių samprotavimų apie religiją, Tėvynę, apie savo dėkingumą Zigmo Žemaičio gimnazijos mokytojams. Kaip reta jis buvo šeimos žmogus. Šeima jam buvo didi ir nekintama vertybė.

Profesorius 30 metų buvo Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Kauno skyriaus faunos apsaugos sekcijos pirmininkas. Pasaulinė ir Karališkoji gyvūnų globos draugijos pastebėjo profesoriaus veiklą ir pasiūlė didžiulę labdarą, kurią siuntė lėktuvais. Jo vadovaujama draugija buvo priimta į Pasaulinę gyvūnų globos draugiją. Vėliau jis buvo paskirtas patarėju Baltijos šalyse gyvūnų globos klausimais. Šiais klausimais profesorius ne kartą lankėsi Anglijoje.

Apsilankius Trainių sodyboje Labanore svečiai pajunta valstietišką paprastumą, pagarbą protėvių išminčiai ir darbštumui, šio krašto žmonių dvasingumui, tamprų ryšį su nuostabia gamta. Teko klausytis paprastu, labai suprantamu stiliumi parašytų eilėraščių. Šiandien įkyriai skverbiasi į pasąmonę mintis – tai kas gi tas mūsų kraštietis iš Vaiškūnų kaimo – ar pripažintas gamtosaugininkas, įdomus ir išmintingas pedagogas, ar liaudies poetas-filosofas. Nelengvai tada mūsų pašnekovas sutiko, kad jo nors vieną ketureilį pateiktume mūsų skaitytojams.

„Kol dar gyvi, ateikit, broliai, sesės,

Ratu susėsim, kaip pagonys po medžiu.

Jei mūs būry kas verks, kad kojos basos

Apaukim jį – ir ašaros nudžius.“

Dar viena profesoriaus veiklos rūšis – ypatinga pagarba ąžuolui. Jo sodyboje kiek keistoki ąžuoliukai. Štai ąžuoliukas, išaugęs iš Stelmužės galiūno ąžuolo ir pasodintas tada, kai gimė anūkas. Profesorius ąžuoliuką pavadino stelmužiuku. Pradžioje anūkas lenktyniavo, kuris greičiau auga. Tapo tradicija kiekvienais metais su anūku fotografuotis prie stelmužiuko. Pradžioje pirmavo anūkas. Praėjus keletui metų, stelmužiukas jau toli pralenkė anūką. Kitas ąžuoliukas parvežtas iš Lenkijos ir pavadintas Vytauto vardu. Visai šalia namo – ąžuoliukas parvežtas iš Anglijos nuo Lamanšo. Mat kolegos anglai, sužinoję, kad profesorius domisi ąžuolais, pririnko dešimt gilių ir padovanojo, o gilės – iš parko, kurį sodino Anglijos karalius Viljamsas prieš 1000 metų, tą ąžuoliuką iš Anglijos pavadino Viljamsu. Visų augančių ąžuolų Trainių sodyboje karališki vardai. Begalinės mintys užplūsta prisiminus iškilaus kraštiečio, žinomo ne tik Lietuvoje gamtosaugininko, įdomaus pašnekovo, giliaminčio, negailinčio dalintis turtinga išmintimi bei patirtimi, profesoriaus įtaigių pasakojimų apie gamtą, gamtosaugą, apie žmogų gamtoje. Paliko jis mums priesaiką-palinkėjimą: „Jeigu negali gamtoje daryti gerų darbų, tai nors nedaryk blogų.“ Tai štai kodėl Jam buvo svarbu, kad sodyboje augtų karališki ąžuolai.

Tegu Tau, Kazimierai, iškilios Petrašiūnų pušys ošia amžiną Tėviškės dainą, Tėviškės, kurią Tu taip puoselėjai ir mylėjai, ir kitus savo gyvenimu ir prasmingais darbais mokei mylėti jos gamtą ir joje esantį žmogų.

Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems. Telaimina mūsų profesorių Aukščiausiojo ranka.

Buvę kolegos