Su Cirkliškyje gyvenančiu medžio drožėju Genadijumi Martinkėnu susipažinau prieš keletą metų vienoje mugėje. Kaip ir dauguma žavėjausi jo smagiais linksmais kūriniais, stovinčiais Cirkliškyje prie draugo namo šalia kelio į Vilnių. Sutartu laiku atvažiavęs pas Genadijų radau jį ne kur kitur, o prie pradėtos drožti skulptūros. Čia pat gulėjo kita, su pora meškinų. Praeidamas pastebėjau simpatišką pūpsantį lyg tai kelmą, lyg talpą. Pamatęs mano nustebusį žvilgsnį, o nustebti tikrai buvo verta, ypač kai jis pasakė, kad tai šiukšliadėžė. Įdomu, kas ryšis į tokią gražią dėžę šiukšles mesti? Pasirodo, taip ir yra. Įsigiję tokį smagų dirbinį žmonės jį naudoja kaip erdvės dekorą, bet kaip šiukšliadėžės beveik niekas nenaudoja. Sodelyje apžiūrime kol kas dar neiškeliavusias sūpuokles.

- Čia – penkiasdešimtos, jubiliejinės, - sako Genadijus. O mūsų pokalbis prasideda nuo pradžios, kuri buvo...

- Meilę medžio drožybai man, ko gero, įžiebė mokytojas Cicėnas, kai dar mokiausi Zigmo Žemaičio vidurinėje. Jis mokėjo pastebėti ir paskatinti, o tai mokiniams labai svarbu. Buvo įdomu. O rimčiau savarankiškai kažką pradėjau daryti jau po kariuomenės. Pirmas mano rimtas darbas buvo kryžius. Tai buvo rimtas išbandymas. Viena yra daryti nedidelius darbus, o kita – kelių metrų kryžius. Dabar tas kryžius stovi mamos gimtinėje Baltarusijoje, Kaptariūnų kaime. Gal tai ir sutapimas, bet pirmą kryžių padariau būdamas 33 metų. O tokių keistų sutapimų statant kryžius buvo ir daugiau. Tai mistika, ar tiesiog atsitiktinumas – sunku pasakyti, - pradeda pasakoti apie sako kūrybos pradžią Genadijus Martinkėnas.

- Pradėjai rimtus darbus nuo kryžiaus. Kiek jų jau esi padaręs?

- Dabar esu padaręs dešimt. Kadangi, kaip jau sakiau, pirmą padariau būdamas 33 metų, tai mintyse tada pagalvojau, kad gerai būtų padaryti 33 kryžius. Daugiausia kryžių stovi rajone, bet yra ir už rajono ribų. Darydamas kryžių jauti didelę atsakomybę. Juk Lietuvoje kryžius nuo senų senovės yra garbinamas ir gerbiamas. Kas ten žino, gal ir aš su medžiu pradėjau dirbti ne šiaip sau, o pratęsdamas giminės tradicijas. Mamos tėvo brolio padarytą kryželį, kuriam jau virš 100 metų, saugom kaip šeimos relikviją. Darydamas kryžių visada turi nusiteikti, permąstyti visus variantus. Aš stengiuosi, kad nukryžiuotasis būtų gana didelis, gerai matomas, ir kiekvieną kartą išeina vis kitoks. Vienas mano padarytas pravoslaviškas kryžius stovi Kryžių kalne. Buvau nebuvęs prie Kryžių kalno, bet kai pasukome link jo, ir aš pamačiau Kryžių kalną, pajutau keistą vėsą. Tai irgi įdomi patirtis.

- Genadijau, ar medžio konfigūracija, šakos, gumbai turi įtakos būsimam kūriniui?

- Kartais taip. Žiūri ir matai, ką ir kaip gali pritaikyti. Šakos gali tapti nukryžiuotojo rankomis, kamieno nelygumas – veidu. Kai ateina patirtis, viskas daug paprasčiau, o pradžioje ir skaityti tenka nemažai. Darydamas visada stengiuosi nesikartoti. Kiekvieną kartą norisi kažkokių naujų elementų surasti.

- Nuo ko priklauso tiek medinio kryžiaus, tiek kitų medinių skulptūrų ilgaamžiškumas?

- Faktorių nemažai. Tai ir medienos kokybė, pastatymas, vieta, kur stovi. Kartais net 10 metų ąžuolinis kryžius gali neišstovėti. O atsakymas dažniausia būna labai paprastas – neišlaikyti reikalavimai statant kryžių. Bet koks sąlytis su žeme skatina puvimą. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų medinių skulptūrų statymą.

- Pakalbėjome apie kryžių drožybą, statymą, o kaip gimsta kitų kūrinių idėjos?

- Įvairiai. Dažnai tai priklauso nuo užsakymo, nuo medžiagos, kurią turiu, kartais viskas pasikeičia darbo eigoje. Kartais imi ir darai negalvodamas apie tai, pavyks ar nepavyks surasti žmogų, kuriam tas kūrinys patiks. Ir staiga atsiranda toks žmogus. Net ir per krizę pavyko išgyventi. Kai pagalvoji, tuo nelengvu laikotarpiu žmonės tikrai galėjo išgyventi be mano darbų. Bet, ačiū Dievui, įsigydavo tai vieną, tai kitą darbą.

- Ar padeda reklamai prie kelio draugo sodyboje eksponuojami darbai?

- Žinoma! Žiūrėk, tai vienam, tai kitam žmogui patinka. Bendrai paėmus, darbai ten ilgai neužsibūna. Kai kurie darbai net į Varėną, Elektrėnus iškeliavo.

- Sakei, kad krizė išmokė ir taupumo.

- Taip, aš stengiuosi panaudoti kiekvieną medžio gabalą. Juk ir iš šakų galima įdomių dalykų padaryti, o iš medžio gabalo su išpuvusiu vidumi galima gražiausią šiukšliadėžę padaryti. Kartais medkirčiai net užpyksta, kai pasakai, kad per savo tvarkingumą medieną sugadina. Ten, kur jiems paprasčiausia šaka, man – puikiausia medžiaga. O šiaip aplink medį prieš pradėdamas dirbti turiu pavaikščioti, pasižiūrėti.

- Genadijau, ar progresas palengvina darbą su medžiu?

- Žinoma. Juk dabar yra tokios įrangos, įrankių, kad dirbti – vienas malonumas. Juolab, ir tiekimas dabar geras. Jau praeityje tas laikas, kai pagrindinis medžio drožėjo įrankis buvo paprastas kirvis, pjūklas. Žinoma, ir dabar be kalto neapsieisi, bet pagrindinius darbus galima atlikti mechanizuotai.

- Ar lieka laiko pasidaryti kokį nors darbelį sau, pasistatyti skulptūrą?

- Kol kas tai tik ateities vizijos. Tikrai norisi kažką pasidaryti sau. Pasistatyti prie namų, kad ir žmonės atėję galėtų vizualiai pamatyti, ką aš čia sugebu padaryti, bet, kaip jau sakiau, kol kas tai tik ateities planai. Kai yra užsakymų, sau laiko nelieka. Beje, kalbant apie medžio pasirinkimą, kartais nežinai, ką nupjovęs rasi. Gal net patikėti sunku tuo, kaip skyla ąžuolas. Būna atvejų, kai nupjautas ima trūkinėti. Vieną kartą pusbrolis paėmęs kirvuką stuktelėjo į gulintį ąžuolą ir jis perplyšo. Pusbrolis išsigandęs sako: „Ką aš padariau?“ Sakau: „Nesijaudink. Tą gamta padarė.“ Vienas senukas, dirbantis su medžiu, sakė, kad tai perkūno padariniai. Matyt nuo žaibo kirčio likusi kinetinė energija nupjovus medį išsilaisvina net nuo mažiausio stuktelėjimo. Tada aš tą sutrūkinėjusią medieną panaudoju kitiems užsakymams.

- Genadijau, ar kritiškai žiūri į savo darbus?

- Man nepatinka, kai žmogus giriasi vos ne šedevrą padaręs. Aš tiesiog stengiuosi padaryti maksimaliai gerai. Aš net savo inicialų nesu ant darbų iškalęs. Nematai tam reikalo. Tik vienas užsakovas išsireikalavo, kad tą padaryčiau, - šyptelėjęs sako Genadijus.

- Genadijau, iš kur tavo skulptūrose atsiranda linksmi veikėjai?

- Tai kad man patinka linksmos skulptūros. Norėčiau iš viso daryti tokias skulptūras, į kurias pasižiūrėję žmonės imtų juoktis. Žinoma, tai įmanoma tuo atveju, kai užsakovas turi gerą humoro jausmą, - sako Genadijus Martinkėnas.

Ir tikrai, pasižiūrėjusi į daugumą darbų nusišypsai. Kai paklausiu jo, kuris momentas darbo eigoje pats maloniausias, išgirstu atsakymą „Įvairiai“. Kai daromas kryžius, pati įspūdingiausia akimirka, kai kryžius atsistoja į savo vietą. Ilgokai kalbame ir apie giminės šaknis. Genadijus turi svajonę nuvykti į Ukrainą, kur po 1863 metų sukilimo buvo ištremti sukilime dalyvavę tolimi mamos giminės. Pakalbame ir apie darbo krūvius, kurie netelpa į įprastinių 8 val. darbo grafiką. Genadijus džiaugiasi, kad užsakymų yra užtektinai, svarbiausia, kad sveikatos būtų. O idėjų ir noro dirbti jis turi. Yra ir dar neįgyvendinta svajonė padaryti 33 kryžius. Kol kas padaryta tik trečdalis, tad Genadijui Martinkėnui prieš akis dar daug įdomių atradimų, be kurių kūryba sunkiai įsivaizduojama.

Algis JAKŠTAS