Neliks duonos su druska – liks tėvynė
2016 m. birželio 18 d., šeštadienis, Nr.45 (1578) |
Paminėta plačiai
Šiemet birželį sukako 75 metai nuo tragiškos dienos, kai nusikalstamas Stalino režimas pradėjo masiškai tremti lietuvius į Sibirą. 1941 metų birželio 14-osios naktį pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai į Sovietų Sąjungos gilumą. Prasidėjo totalus tautos naikinimas. „Neliks duonos su druska – liks tėvynė“, - rašė mūsų tautos dainius Justinas Marcinkevičius. Duonos su druska beveik nebuvo, žmonės Sibiro platybėse iš alkio ir nuo sunkaus darbo bei žiaurių gyvenimo sąlygų krito kaip musės. Daug ko neliko, tačiau poeto žodžiai išsipildė – liko tėvynė. Tie, kas išgyveno tremtį, ieškojo būdų sugrįžti į tėvynę, kad ir nelaisvą, okupuotą, tačiau vienintelę ir brangią. Atėjo diena, kai tėvynė tapo laisva, vėl grįžo į laisvų pasaulio tautų šeimą. Dabar jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvena laisvai. Nemažai tremtinių sulaukė ir šios džiugios nepriklausomybės atkūrimo dienos, ir vis dar skausmą keliančios datos – trėmimų pradžios 75-mečio. Šiemet ši skausminga sukaktis visoje Lietuvoje minėta plačiai, stengiantis nieko nepamiršti ir žadinti Viltį, kad tai daugiau nepasikartos. Ypač didelį visuomenės ir politinio elito atgarsį sulaukė Vilniuje inicijuota akcija, kai buvo skaitomos tremtinių pavardės ir paminėta grįžo jie ar ne. Žmonės registravosi internetu, stojo į gyvąją eilę skaityti, ateidavo pasiklausyti. Toks kiekvieno tremtinio paminėjimas nepaliko abejingų ir virpino širdis.
Per naktį Švenčionėliuose švietė – Lietuva
Birželio 13 d. prie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos organizuojamos Juodojo birželio akcijos, skirtos pagerbti 1941 m. birželio 14 d. trėmimų aukas visoje Lietuvoje prisijungė ir mūsų rajono žmonės. Akcijos metu iš ilgai degančių žvakelių daug kur buvo sudėtas brangiausias žodis – LIETUVA. Ypač įspūdingai ši akcija atrodė prie Švenčionėlių geležinkelio stoties, kur yra paminklinis akmuo tremtiniams atminti. Čia susirinko Švenčionėlių kultūros centro kolektyvas, Švenčionėlių bendruomenė, švietimo, kultūros įstaigų atstovai, jaunimas. Visi pynė ąžuolų šakų, žolynų ir gėlynų vainikus, kuriais papuošė memorialinį akmenį, uždegė žvakeles ir iš jų sudėliojo žodį – LIETUVA. Ypač įspūdingai ta šviečianti kompozicija atrodė naktį.
Akcijos renginiai vyko prie Švenčionėlių ir Pabradės geležinkelio stočių, Lietuvos partizanų memoriale prie Cirkliškio, prie paminklų tremtiniams ir Laisvės kovotojams atminti Adutiškio miestelio, Kaltanėnų miestelio, Davaisių kaimo kapinėse, Labanoro centrinėje aikštėje ir Reškutėnų kaime.
„Pavojingų“ žmonių sąrašai – nuo pat pirmųjų okupacijos dienų
1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos gyventojai patyrė daug represijų. Iškart po okupacijos prasidėję areštai, tardymai, kratos ilgainiui tapo gyvenimo kasdienybe, tačiau tai, kas prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios naktį, kai iš namų pradėtos vežti šviesuolių – ūkininkų, mokytojų, tarnautojų šeimos, iki šiol vadinama juoduoju birželiu. Tokio masinio ir brutalaus susidorojimo su niekuo nenusikaltusiais taikiais gyventojais niekas nesitikėjo. O tie trėmimai padarė didžiulę žalą Lietuvos visuomenei, sužalojo tūkstančius žmonių, išskyrė šeimas, išmarino kūdikius ir silpnesniuosius.
Nuo pat 1940 m. birželio 15 d., kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, imti registruoti „pavojingų“ žmonių sąrašai. Vėliau prasidėjo masiniai areštai. Istorikų duomenimis, iki SSRS-Vokietijos karo pradžios buvo suimta apie 6,6 tūkst. įvairių tautybių Lietuvos gyventojų. Dauguma jų, apie 3,5 tūkst. žmonių, 1941 m. balandžio–birželio mėnesiais išvežti į Gulago kalėjimus ir lagerius, dalis jų išsilaisvino ar buvo išlaisvinti Birželio sukilėlių, kiti nužudyti Lietuvoje (Rainiuose, Pravieniškėse) ar už jos ribų (Červenėje, prie Bihosavos geležinkelio stoties ir kitose vietose). Nuo 1940 metų rudens, vos tik Lietuva buvo įjungta į SSRS, labai slaptai pradėta rengtis masiniam trėmimui – krašto gyventojų iškeldinimui į nuošalias Sovietų Sąjungos vietoves. Per 1941 m. birželio 14–19 d. vykusią trėmimo operaciją į numatytas geležinkelio stotis suvežta ir prekiniuose vagonuose uždaryta apie 18 tūkst. žmonių. Iš viso 1940–1941 m. ir 1945–1952 m. iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą išvežta apie 275 tūkst. žmonių. Tremtyje ir lageriuose išgyveno daugiau kaip du trečdaliai išvežtųjų. Iki 1960 m. apie 80 tūkst. sugrįžo į Lietuvą. Beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas.
Ne visi lietuviai pasibaigus tremčiai norėjo sugrįžti, ypač paskutiniais metais, kai jau ten buvo įsigyvenę, sukūrę šeimas, pasistatę namus. Dalis lietuvių taip ir liko Rusijos platybėse.
Angelai, eilės, dainos, muzika, žvakelės ir prisiminimai...
Švenčionių rajone taip pat gyvena nemažai buvusių tremtinių ir politinių kalinių bei jų šeimų, nukentėjusių nuo sovietinių represijų. Kai kurie mūsų krašte rado prieglobstį, kai grįžusiems iš tremties vietų nebuvo leista apsigyventi gimtinėje ar buvusiuose namuose. Kiekvienais metais birželio 14-ąją mūsų rajone gyvenantys tremtiniai, politiniai kaliniai, jų šeimos ir artimieji renkasi Švenčionėliuose, skverelyje prie geležinkelio stoties, kur pastatytas akmuo trėmimams atminti. Šiemet taip pat prie Švenčionėlių geležinkelio stoties birželio 14-ąją susirinko būrys buvusių tremtinių ir politinių kalinių iš viso rajono. Tie, kuriems patiems buvo sunku atvykti, buvo pavėžėti Švenčionėlių seniūnijos ar kultūros centro transportu. Prieš tai Švenčionėlių bažnyčioje klebonas Raimundas Macidulskas aukojo šv. Mišias. Iš bažnyčios dalyvių eisena atkeliavo prie geležinkelio stoties. Priekyje išdidžiai plaikstėsi Lietuvos trispalvė, nešama švenčionėliškių jaunųjų šaulių. Minėjimo metu buvo skaitomos tremtinių eilės, kuriose – Tėvynės Lietuvos ilgesys, viltis ir tikėjimas.
Švenčionėlių progimnazijos mokinukai padarė popierinius angelėlius, kurie buvo išdalinti renginio dalyviams, o po to susmaigstyti į gėlynėlį prie akmens. Ne vieną šie vaikiški ir nuoširdūs karpiniai sugraudino, juk ne vienas iš tądien atėjusių prie Švenčionėlių geležinkelio stoties buvo vaikas, kai iš čia ar iš kitos stoties 1941-ųjų birželio 14-ąją išdardėjo gyvuliniame vagone sukaustytas siaubo į nežinią. Ačiū Dievui už tuos, kurie išgyveno ir sugrįžo, ir galiausiai vėl sulaukė laisvos Lietuvos. Juk tremčiai buvo pasmerkti žmonės, kurie niekuo nebuvo nusikaltę... Arba, kaip užrašyta vienos kalinės byloje, ji uždaryta į kalėjimą todėl, kad žinojo, bet nepasakė...
Renginyje giedojo ir dainavo Švenčionėlių bažnyčios choras, dainavo Švenčionėlių meno mokyklos mokytojo Gyčio Šalnos auklėtinės, kanklėmis grojo Mildos Matijošiūtės mokinės, gitara grojo ir dainavo Vitalijus Laptevas. Kalbėjo rajono meras Rimantas Klipčius, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas Vytautas Tautvaišas.
Buvo uždegtos atminimo žvakutės ir ant bėgių, tarsi sakant, kad šiais bėgiais važiuos tik gyvenimo, o ne mirties traukiniai.
Filmo peržiūra
Renginiui persikėlus į Švenčionėlių miesto kultūros centrą, visus taip pat pasitiko palubėje „skrendantis“ baltų angelėlių pulkas. Juos pagamino ir perdavė Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokiniai. Fojė veikė tremtinių fotografijų paroda. Susirinkusiems keletą sutartinių atliko Švenčionėlių kultūros centro ansamblis „Lakiūtė“, buvo demonstruojamas režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis-animacinis filmas „Gyveno senelis ir bobutė“. Tai filmas apie režisierės senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą. Skaudus Lietuvos istorijos etapas pasakojamas labai asmeniškai, pasitelkiant pasakos žanrą. Filmas sukurtas naudojant fotografijas iš asmeninio archyvo, animacinius ir kino kronikų intarpus. Istorijos pasakotoja – maža mergaitė, kuri savaip supranta ir įsivaizduoja anų metų įvykius. Vos spėjęs pasirodyti, filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ sulaukė ypatingo dėmesio iš įvairių Lietuvos ir užsienio organizacijų bei institucijų. Jis paliko gilų įspūdį ir Švenčionėlių miesto kultūros centro organizuotame renginyje dalyvavusiems žmonėms.
Taigi ši skaudi diena Švenčionėliuose kaip visada buvo paminėta gražiai, nuoširdžiai ir iškilmingai. Tylos minute buvo pagerbti visi, kurių jau nėra gyvųjų tarpe, tačiau labiausiai iškelta VILTIS, kad visa tai daugiau nebepasikartos, o tie skaudūs įvykiai nebus pamiršti, nes renginyje buvo ir daug jaunimo bei vaikų.
Irena POŽĖLIENĖ