Mes turime 389 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3359
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19560
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95590
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pirmoji 1941 m. birželio 14-osios tremtis buvo pati baisiausia

2016 m. birželio 15 d., trečiadienis, Nr.44 (1577)

Šiemet sukanka 75 metai nuo lemtingosios 1941 m. birželio 14-osios, kai prasidėjo pirmieji trėmimai. Tai buvo tikras šokas tūkstančiams į naujos okupacinės valdžios juoduosius sąrašus patekusiems žmonėms, jų šeimų nariams ir giminėms. Pirmo trėmimo metu didžiausias smūgis buvo suduotas Lietuvos inteligentijai. Užklupti paryčiais žmonės nežinojo ko griebtis, nemaža dalis net maisto nespėjo pasiimti. Trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. (šeštadienio) vienur antrą, kitur trečią valandą nakties. Vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego. Tremdami žmones baudėjai elgėsi žiauriai. Visi tremiamieji buvo vežami į pradines susirinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Tremiami žmonės buvo grūdami į gyvulinius vagonus. Birželio 15-19 dienomis iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties – išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Iš viso pirmo trėmimo metu, birželio 14-18 dienomis iš Lietuvos buvo išvežta apie 17500 žmonių. Jau pirmoji tremtis tapo didžiule tragedija ir netektimi, ir, matyt, ne veltui vadinama juoduoju birželiu, o dabar birželio 14 d. minime Gedulo ir Vilties dieną. Šios dienos išvakarėse dar kartą užsukau pas Cirkliškyje gyvenantį Algį Babušį, kuris dar būdamas vaikas su šeima kaip tik ir patyrė visus pirmojo 1941 m. birželio 14 dienos trėmimo baisumus.

- Tie pirmi trėmimai buvo patys baisiausi, nes Lietuvoje niekas nebuvo girdėjęs apie trėmimus, ir kas ten, tolimose Sibiro platybėse ir lageriuose, laukia. Juolab, kad buvo tremiami ne pavieniai asmenys. Kadangi pirmo trėmimo metu buvo tremiami inteligentijos atstovai, tarp jų pateko ir mano tėvai, tikriau, pirmąją areštavo mamą. Mama buvo pradinių klasių mokytoja. Gyvenome mes tada Kudirkos Naumiestyje. Mokė ji ir mane. Oi, nelengva buvo. Klasės buvo didelės, po 50 mokinių, bet susitvarkydavo. Mama buvo tikra lietuvybės puoselėtoja, nekentė okupacinės valdžios, o per mokytojų suvažiavimą Kaune užgiedojo Lietuvos himną. Visa tai nepraslydo pro saugumiečių ausis. NKVD gerai dirbo savo darbą, - pradeda pasakoti apie prieš 75 metus buvusius įvykius Algis Babušis.

- Algi, ar dažnai prisimeni tą lemtingą dieną, kai prasidėjo jūsų šeimos kelias į tremtį?

- Argi galima pamiršti tokius siaubingus įvykius, kai ramų inteligentiškos šeimos gyvenimą sudrumsčia ginkluoti kariškiai ir civiliai? Pirmąją areštavo mamą. Atvažiavo areštuosi šeimos, o rado tik vieną mamą. Mes su tėvu tuo metu buvome sodyboje kaime. Motinai buvo tikras šokas, kai įsiveržę ginkluoti kareiviai liepė ruoštis. Tik kur? Laimei, mama mokėjo neblogai rusiškai, o karininkas rusas buvo dar gana žmogiškas, tai liepė pasiimti drabužių, maisto. Ją išvežė į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Mamos paklausė, kur vaikai. Ji atsakė, kad kaime, davė adresą. Atvažiavo į kaimą, o mes su tėvu pasislėpėme. Mama parašė raštelį, kad leistų mums su ja atsisveikinti, bet vietoj atsisveikinimo mus visus tris – mane ir brolius Rimą ir Vytą – sumetė į vagoną. Buvome tik vasariškai apsirengę, taip ir važiavome į tremtį. Pamatęs, kad tremia šeimą, tėvas atėjo į NKVD ir sako: „Tremkit ir mane“, bet vyrus sukišo į kitus vagonus. Kareivukas mane išleido, ir aš nubėgau su tėvu pasimatyti, bet mačiau jį tik per vagono langelį. Negirdėjau, ką jis kalbėjo, bet per langelį tėvas nuleido prisiminimui kišeninį laikrodį. Galvojome, kad greitai visgi susitiksime, nes važiavome vienu sąstatu, bet jau birželio 16 d. Naujos Vilnios stotyje tuos vagonus, kur buvo vyrai, atkabino, ir tėvą pamačiau tik po keleto metų, nes juos nuvežė į Krasnojarsko sritį, Rešotų lagerius, o mus visą mėnesį vežė į Altajų. Pradėjus ešelonams judėti į rytus, prasidėjo karas. Pradėjome tikėti, kad vokiečiai mus išvaduos, bet niekas neišvadavo, ir su didžiausiais kelionės vargais, apie kuriuos net nesinori kalbėti, nes jau daug kartų apie tai rašyta, pasiekėme Altajų. O ten jau prasidėjo tremtinių gyvenimas. Mes patekome į rajono centrą Jelcovką, apie 100 km nuo Bijsko. Rudenį pradėjome lankyti mokyklą, nes mama buvo principinga: „Reikia mokytis, nes be mokslo prapulsite“. Ir mes mokėmės. Baigėme ne tik vidurines, bet ir toliau mokėmės, - apie tremtį ir kelią į tremties vietą pasakoja Algis Babušis.

Tremtis užgrūdino jį ir brolius Rimą ir Vytą, kurie jau senokai iškeliavę į amžinybę, bet gyvi vyriausiojo brolio Algio atmintyje. Prisimena Algis Babušis ir tėvus Antaną ir Česlavą, kurie amžino poilsio atgulė Švenčionių kapinėse, nes Švenčionyse grįžę iš tremties jie pradėjo dirbti. Čia po kurio laiko ir Algis Babušis su šeima atsikėlė gyventi iš Rusijos. Čia, Cirkliškyje, Algis gyvena ir dabar.

Štai tokia vieno iš 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusio pirmojo trėmimo tremtinių gyvenimo istorija. Laikas negailestingas, vis mažiau lieka žmonių, išgyvenusių pirmosios tremties baisumus.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis