Dažnai ne vienerius metus pažindami žmogų net negalime įsivaizduoti, kiek jam teko išgyventi. Gal tai ir natūralu, juk mes ne visados ir ne kiekvienam sutiktam atveriame savo širdis. Gan seniai pažįstu dabar kaimynystėje gyvenančią Jevgeniją Gembickają, kurią dažniausiai vadiname tiesiog Ženia, bet niekados net nepagalvojau, kad ji – ne vietinė, kad vaikystėje, karo metu, ją su mama vokiečiai iš gimtųjų Smolensko apylinkių atvarė į Lietuvą. Tik vieną šaltoką žiemos dieną ji, sustojusi pasižiūrėti, kaip aš kasu sniegą, palingavusi galva tarė:

- Prieš daugelį metų panašiu oru mus iš gimtųjų Smolensko apylinkių vokiečiai į Lietuvą atvarė. Nors gimiau kaime netoli Smolensko, bet Lietuva – mano gimtinė, nes čia prabėgo visas mano gyvenimas, tik vieno gailiuosi, kad gerai lietuviškai rašyti, o ir kalbėti kaip reikiant neišmokau.

Tą dieną ir sutarėme pasišnekėti apie jos gyvenimą, bet praėjo beveik pusmetis, kol pagaliau suradau laiko ilgėliau pasišnekėti su kaimyne Jevgenija Gembickaja apie jos gyvenimą, apie ilgą kelią iš Smolensko (Rusija) apylinkių iki Švenčionėlių.

- Nedaug ką iš vaikystės atsimenu. Juk dar vaikas buvau, vos ketverių sulaukusi, kai vieną dieną vokiečiai visus kaimo gyventojus išvarė iš namų, ir prasidėjo mūsų varginanti kelionė į nežinią. Tiesa, atsimenu, kaip prieš karą vieną dieną priskyniau žydinčių bulvių žiedų ir nešiau tą puokštę tėvui, o štai tėvo veido neatsimenu, neliko ir fotografijų, liko tik jo vardas – Semionas. Nespėjo mama pasiimti nieko, kai mus su šautuvų buožėmis iš namų vokiečių kareiviai varė. Buvo labai baisu. Mes, vaikai, to tikrojo siaubo dar nesupratome, o mama ir kitos moterys, seneliai tą suprato. Kodėl vokiečiai mus varė iš namų ir degino kaimus? Matyt, bijojo, kad fronte prie Maskvos sumuštų raudonosios armijos dalinių kareiviai atbėgę nerastų kur prisiglausti ir neitų partizanauti. Mano tėvas, kaip ir visi galintys rankoje laikyti ginklą vyrai, buvo fronte prie Maskvos, ir mačiau aš jį paskutinį kartą, kai jis su draugu vieną dieną netikėtai pasirodė namuose. Kai mama paklausė, o kas toliau, jis atsakė pernakvosiąs ir eisiąs pas partizanus. Taip ir išėjo anksti ryte. Daugiau apie tėvo likimą mes nieko nesužinojome, atsakymas buvo vienas – dingo be žinios. Jo draugas tada pasakė niekur neisiąs, pavargęs kariauti, ir nėjo, o ryte jį vokiečiai sušaudė. Nedaug ką aš atsimenu ir iš tos ilgos kelionės į Vakarus. Matyt, vokiečiai iš anksto žinojo, kur mus varys. Žinau tik tiek, kad daug vaikų pakeliui mirė nuo šalčio ir bado. Juk maisto su savimi mes nespėjome pasiimti. Duodavo duonos per pusę, o gal ir daugiau, su pjuvenomis iškeptos kepaliuką. Vaikus ir pusgyvius senelius vežė vežimuose, o tie, kas galėjo, ėjo pėsčiomis. Ne tik vaikų didžioji dalis pakeliui mirė. Tiesa, ne visą kelią iki Lietuvos mes pėsčiomis ėjome, dalį kelio važiavome gyvuliniuose vagonuose, bet ir ten ne visiems buvo lemta išgyventi, nes prieš sodindami į vagonus, vokiečiai mus lyg tai į pirtį varė. Vienus – į viršų, kitus – į apačią. Mes su mama patekome tarp tų, kuriuos varė į viršų, ir likome gyvos, o tuos, kur varė į apačią, tiesiog nunuodijo dujomis. Kadangi esu tikinti, tikiu, kad Dievas apsaugojo mane ir mamą nuo mirties, - liūdnais prisiminimais iš vaikystės dalinasi mano pašnekovė kaimynė Jevgenija.

- O kaip patekote į Švenčionėlius?

- Traukiniu į geležinkelio stotį gyvuliniuose vagonuose atvežė ir suvarė į turgaus aikštę. Aplinkinių kaimų gyventojams, kurie galėjo išmaitinti papildomus žmones, buvo duotas įsakymas pasirinkti tinkamus. Žinoma, maitino ne šiaip sau, bet už darbą. Prie mūsų priėjo Greckas iš Algirdiškių ir paklausė mamos, ką ši moka daryti, o ji pasakė, kad geriau paklaustų, ko rusų moterys nemoka daryti. Taip mes ir atsidūrėme Algirdiškių kaime. Mama mokėjo daryti visus darbus, tad ir darbo, ir maisto jau buvo. Ačiū tiems žmonėms, priglaudusiems ir padėjusiems išgyventi. Žinoma, ir baimė vis dar buvo šalia, ypač kai vokiečiai traukėsi. Iš Algirdiškių ir mokyklą Vilkaslastyje 1947 m. pradėjau lankyti. Mokykloje gerb. Vainauskas mokė. Mokė lenkiškai, tad mama pradėjo galvoti, kaip čia kitą mokyklą suradus, nes su lenkiška toli nenueisi. Kaip tik tuo metu iš tremties Sibire sugrįžo dėdė. Ten 12 metų sėdėjo už nieką. Jauną vaikinuką pakišo, ir teko sėdėti 12 metų. Po tremties jis atvažiavo į Švenčionėlius, čia persikėlėme ir mes. Nuo to laiko su nedidelėmis išimtimis ir gyvenu čia, šiame jaukiame miestelyje. Čia, Švenčionėliuose, baigiau mokyklą, čia ir pirmą, ir antrą šeimas sukūriau.

- Ar daug jaunimo tuomet buvo Švenčionėliuose?

- Žinoma, kad daug. Ir jokių konfliktų tarp mūsų nebuvo. Jei šokiuose pradėdavo vaikinai šiauštis, tai mes, merginos, greitai juos į vietą pastatydavome. Beje, tuomet Švenčionėliai buvo, galime sakyti, didelis kaimas, tik vėliau pradėjo statytis ir plėstis. Baigusi vidurinę norėjau važiuoti studijuoti į Maskvą, bet supratau, kad mama man padėti negalės, o be pagalbos ten išgyventi sunku. Taip ir likau čia. Suvažinėjau pas pusbrolį Pašą į Maskvą ir grįžau, pradėjau dirbti pardavėja, taip ir išdirbau visą gyvenimą.

- Ar teko aplankyti gimtąjį kaimą Smolensko srityje?

- Taip, teko. Kai kurie žmonės po karo ten sugrįžo. Sugrįžo ir kai kurie mūsų giminės, bet jau sakiau, kad gimtinė mano čia, Lietuvoje, Švenčionėliuose, juk čia praėjo visas mano gyvenimas, čia išaugo mano dukra, čia mano namai, čia mano tėviškė, čia žmonės, šalia kurių aš augau, gyvenau ir gyvenu, - baigdama mūsų pokalbį sako Jevgenija Gembickaja (Lupenkva). Paskui dar kurį laiką prisimename vieną ar kitą jos gyvenimo epizodą. Gal ir keistai atrodo, bet ir tais laikais buvo tokių principingų moterų, kaip Jevgenijos mama Jefrosinija, kuri tekėti už Semiono sutiko tik tada, kai jis paėmė jos pavardę. Ilgokai kalbame ir apie Dievą, nes Jevgenija labai tikinti ir yra įsitikinusi, kad Dievas ją saugojo ir saugo. Ir namuose, kamputyje, kabo šventi paveikslai, prieš kuriuos Jevgenija meldžiasi, dažnai jos rankose galima pamatyti ir Bibliją.

Daug laiko, daugiau nei septyniasdešimt metų praėjo nuo tų baisių dienų, kai lydimi ginkluotų vokiečių kareivių, išvaryti iš gimtųjų namų, žmonės iš Smolensko apylinkių, skęstančių degančių kaimų dūmuose, išėjo į nežinią. Ne vienas ir ne du iš tų, kurie gyvi pasiekė Lietuvą, čia surado antrąją gimtinę, ir galbūt kaip mano kaimynė Jevgenija Gembickaja gali pasakyti: „Gimiau Rusijoje, Smolensko srityje, bet tikrieji mano namai, mano tėviškė – Lietuva, nes aš pažįstu šį kraštą, kuriame išaugau ir gyvenu.“ Taip turi būti, mano mielieji, jei tavo sąžinė švari, jei esi teisingas žmogus.

Algis JAKŠTAS