Lageriuose ir tremties vietose atšiauraus Sibiro platybėse iš savo mylimos Tėvynės išplėšti lietuviai daug iškentėjo ir patyrė. Daug jų nualinti bado, sunkaus darbo, baisių gyvenimo sąlygų padėjo galvas... Tačiau tie, kurie išliko ir ištvėrė kiek įmanydami stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą maldomis, dainomis, sportu. Kadangi Lietuva visada buvo krepšinio šalis, tai labai populiari buvo ši sporto šaka ir tremtyje. Tuo galima buvo įsitikinti ir apsilankius balandžio 4 dieną Nalšios muziejuje, kur veikiančią kilnojamąją parodą „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“ iš Genocido aukų muziejaus Švenčionių miesto visuomenei ir moksleiviams pristatė muziejaus istorikė Nadežda Spiridonovienė. Vytautas Tautvaišas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas, pasidalijo atsiminimais apie savo valiūkišką bei nerūpestingą vaikystę Lietuvoje, Joniškio rajono Spirakių kaime, ir slogius momentus jau Sibiro platybėse. Sunkus tremtinių gyvenimas, kada kiekvienas tegalvojo tik apie tai, iš kur gauti duonos gabaliuką, sportas buvo likęs užmarštyje. Tačiau po tam tikro laikotarpio jau buvo galima pažaisti tinklinį, futbolą su savadarbiu kamuoliu. Krepšinio spartakiados lageriuose prasidėjo vėliau. Baltijos šalių krepšinio mėgėjai ir geri žaidėjai neleido tėvynainiams pamiršti kalbos ir papročių pasakojo Vytautas Tautvaišas.

Nadežda Spiridonovienė susirinkusiems perskaitė ištrauką iš politinio kalinio Vytauto Kielos laiško, kuriame jis aprašo krepšinio komandos kūrimąsi Spasko lageryje Kazachijos SSR 1955m.: „Tau iš visų sporto šakų geriausiai patinka krepšinis? Man taip pat geriausiai patinka. Matai, mūsų skoniai sutampa.

Klausi, Aušrele, ar aš gerai lošiu krepšinį? Velniai žino, kaip čia tau pasakyti. Mūsų lageryje tai aš geriausiai lošiu. Tiesa Kazys Cirtautas juk matė, kaip aš lošiu. Žiūrėjo ne vienerias rungtynes, kuriose aš dalyvavau. Jis gali maždaug apibūdinti. Tu būtum labai patenkinta, jei aš loščiau rinktinėje? Ne, Aušrele, ten tai aš jau nebekliūčiau. Norint gerai lošti krepšinį, reikia ir lošti be pertraukos. O juk man buvo kelerių metų pertrauka. Kada lageryje buvo nepaprastai sunku ir kiekvienas tegalvojo, kur gauti duonos gabaliuką. Aš pradėjau krepšinį lošti nuo 1953 metų, kada tapo kiek lengviau. Savo iniciatyva pastačiau krepšinį vienam ir kitam lagpunkte, kurie yra ir šiandiena. Be to, juk reikalingas ir geras treneris, o pas mus jo nėra. Pats nepamatysi savo klaidų. Iš šono juk geriau matyti. O dar man pačiam prisieina treniruoti visą komandą. Komandos kapitonas tai aš pats.

Tu žinai, Aušrele, pas mus norėjo pravesti legalią sportininkų spartakiadą. Buvo viskas suderinta ir atrodė, kad ji vyks. Buvo mus nuvežę į Karagandą lošti krepšinio. Būtų viskas gerai buvę, bet kažkas tai iš rusų, kurie atvažiavo iš mūsų lagpunkto pardavė mane, kad geriausiai lošiu. Žaidimo metu mane iš karto pradėjo dengti du žaidėjai. Bet nežiūrint to žaidimas ėjo mūsų naudai. Prieš pat pabaigą pirmojo puslaikio, aš susižeidžiau koją (dabar jau viskas tvarkoje, vėl lošiu). Nesant atsarginių krepšinio komandai, žaidimą baigė keturi mano žaidėjai, na, ir pralošė 51:39. Jei nebūt manęs dengę, tai man nebūt reikėję lakstyti kaip velniui, kad atsikratyti dengėjų. Todėl ir susižeidžiau koją. Ir žinai, kiek aš sumėčiau, tai antrajam puslaikyje visi keturi mano žaidėjai nesugebėjo tiek sumėtyti. Bet dabar, kai prasidėjo lagerių likvidacija ir bendrai, kažkas tai darosi visa spartakiada iširo. Na, ir suk ją velniai. Tad taip, Aušrele, už kokią nors fabriko komandą, tai tikrai galėčiau lošti.“

Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridonovienė pasidžiaugė, kad visada miela matyti jaunimą besidomintį senelių praeitimi, norintį pagilinti istorines žinias apie sunkių išgyvenimų laikotarpį. Džiugu, kad Nalšios muziejus bendradarbiauja su mokymo įstaigomis, kurių vadovai supranta, kad dar likę gyvieji liudininkai gali papasakoti savo atsiminimus apie sunkius sovietmečio laikus.

Paroda Nalšios muziejuje dar veikia, tad galima apsilankyti ir susipažinti išsamiau.

„Švenčionių krašto“ inf.