Mes turime 394 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3454
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19655
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95685
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Sportas yra svarbus bendruomenės ir žmogaus gyvenime

2016 m. balandžio 6 d., trečiadienis, Nr.24 (1557)

Beveik prieš du su puse tūkstančio metų gyvenęs graikų mokslininkas Aristotelis sakė: „Gyvybė reikalauja judėjimo“. Viena iš pagrindinių priemonių, padedanti žmogui ne tik nesuglebti, bet ir išlaikyti aukštą mąstymo lygį, yra sportas. Sunku įsivaizduoti Švenčionių rajono sportinį gyvenimą be neseniai Kūno kultūros ir sporto departamento aukso medaliais už indėlį į sporto vystymą apdovanotų trenerio Vladimiro Nekrašo ir Švenčionių PUC direktoriaus Stanislav Podvoiskij. Apie apdovanojimus jau rašėme, o šį kartą Vladimiro Nekrašo ir Stanislav Podvoiskij mintys apie sportą.

 

Sportas lydi nuo mokyklos suolo

Pokalbis su treneriu Vladimiru Nekrašu prasidėjo nuo tradicinio klausimo: „Kiek metų bendrauji su sportu?“ ir šmaikštaus gerb. Vladimiro atsakymo:

- Už pinigus dirbau 48 metus, o prasidėjo mano draugystė dar mokyklos suole Ignalinos r. Daugėliškio vidurinėje mokykloje. Jau penktoje klasėje su slidėmis slidinėjau, - šyptelėjęs atsakė mano pašnekovas.

- Gimiau, augau ir vidurinę baigiau Daugėliškyje, bet kai iš ten išvažiavau, tai išvažiavau, o didžioji dalis mano gyvenimo praėjo Švenčionių rajone. Baigęs vidurinę net apie karininko profesiją galvojau, bet nuvažiavęs į tuometinį Leningradą ir sužinojęs, kokie išbandymai laukia, su draugu pabėgau atgal į Lietuvą. Grįžęs įstojau į Kūno kultūros institutą, slidinėjimą. Kadangi Skernevičius buvo trijų sporto šakų meistras, tai pasirūpino, kad ir vasarą turėčiau užsiėmimą. Taip nuo trečio kurso dar ir sportinį ėjimą pradėjau kultivuoti. Tiesa, sportinį ėjimą dar mokyklos laikais buvau bandęs. Su Rimgaudu Misiūnu konkuravome, - studijų metus prisimena Vladimiras Nekrašas.

- O kaip į Švenčionių rajoną patekai?

- Labai paprastai, prieš skirstymą man pasakė, kad Švenčionyse reikia trenerio. Tai ir sutikau. Pamaniau, čia visai netoli tėvų namų. O kai atvažiavau, tai mane nusiuntė dirbti į Švenčionėlių mokyklą-internatą. Labai jau nenorėjau aš ten važiuoti, bet kai pradėjau, tai rezultatai sporte ten pradėjo kilti kaip ant mielių. Tai, matyt, nulėmė, kad jau po metų mane pervedė į Švenčionis. Su manimi į Švenčionis pervažiavo ir gabus sportininkas Stuglys, kuris po metų tapo Lietuvos jaunių čempionu. Štai tokia buvo mano kaip trenerio darbo pradžia.

- Nuo ko priklauso prioritetai trenerio darbe?

- Daug faktorių yra. Iš pradžių buvo sportinis ėjimas, nes pats buvau ragavęs šios duonos. Išugdžiau nemažai čempionų. Regimantas Dalgeda net Sąjungos moksleivių spartakiadoje buvo antras. Vladimiras Nefiodovas, pradėjęs pas mane, ir į olimpiadą 1984 m. turėjo galimybę nuvažiuoti, bet dėl politinio boikoto nenuvažiavo. Vėliau gal kokius penkerius metus su ieties metikais dirbau, po to buvo bėgikų era, po jos atėjo eilė ir šuolininkams. Visada pradžiai reikia vieno talentingo ir darbštaus žmogaus, kad galėtum pradėti, o kai turi lyderį, paskui jį atsiranda ir daugiau norinčių. Kai atsirado Darius Aučyna, visi panoro trišuoliu šokinėti. Lyderio atsiradimas dažnai lemia ir trenerio darbo kryptį.

- Vladimirai, kaip neturint modernių sporto kompleksų galima išugdyti aukšto meistriškumo sportininką?

- Visada buvo ir, matyt, bus svarbiausias veiksnys – vaiko, moksleivio, o vėliau ir suaugusio sportininko noras dirbti. Koks bebūtų talentingas vaikas, bet jis laurus skins tik iki tam tikros ribos. Sporte kaip ir gyvenime daugiausia pasiekia tie, kurie kantriai ir ilgai dirba. Pats geriausias variantas – kai talentingas sportininkas dar ir turi didžiulį norą dirbti. Visada malonu su tokiais dirbti. Iš savo ilgametės patirties gali pasakyti, kad jei vaikas nenori dirbti, iš jo neišaugs geras sportininkas. Manau, kad svarbiausia žmogaus savybė yra darbštumas. Gaila, kad ne visi turi noro dirbti. Dabar, kai mokyklose mažėja mokinių, mažėja ir pasirinkimo galimybė.

- Ar prisimena sportininkai savo pirmąjį trenerį?

- Prisimena, ir dažnai prisimena. Labai dažnai iš jau žinomais tapusių sportininkų sulaukiu padėkos žodžių už įskiepytą meilę sportui ir darbui.

- Koks jūs treneris? Griežtas ar tolerantiškas?

- Esu griežtas, bet teisingas. Jei pasakiau, turi būti padaryta. Nemėgstu kuriančių teorijas bei tinginčių dirbti, nes gerai žinau, kad tik dirbdamas gali prisišaukti gerą rezultatą, - baigdamas mūsų pokalbį sako treneris Vladimiras Nekrašas, per savo 48 darbo metus išauginęs apie 60 Lietuvos čempionų ir prizininkų.

 

Su sportu koja kojon visą gyvenimą

Švenčionių PUC direktorių Stanislav Podvoiskij pažįstu jau ne vieną dešimtmetį. Buvo laikas, kai ne tik dirbome vienoje darbovietėje, bet ir sportavome, kartu gynėme ne tik įstaigos, kurioje dirbome, vardą įvairiose varžybose, bet ir už Švenčionių rajoną rinktinėse ne kartą teko dalyvauti. Jau 15 metų, kai Stanislav Podvoiskij ne tik pats sportuoja, bet ir vadovauja Papildomo ugdymo centrui, koordinuojančiam tiek moksleivių popamokinį ugdymą, tiek suaugusiųjų sportą.

- Dar gerokai prieš PUC įsteigimą dirbau sporto organizatoriumi. Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d., kai sujungus sporto organizatorių, sporto mokyklą, moksleivių namus ir eismo mokyklą buvo įkurtas PUC. Tad mūsų veikla buvo ne tik sportas, bet ir neformalus ugdymas, vairuotojų ruošimas ir, žinoma, sportas. Pats su sportu draugauju visą gyvenimą. Išbandžiau daug sporto šakų. Šiek tiek liūdna, kad praėjus 15 metų matau, jog perspektyvos nelabai kokios, nes dabar jau metai po valdžios rajone pasikeitimo nuolat „strateguojama“, kuriami komitetai, jaučiu, kad Papildomo ugdymo centrui ten vietos neatsiras. Per tuos 15 metų mes ne tik iš biudžeto pinigų gyvenome, bet rašėme projektus. Tai suteikė galimybę įstaigai ne tik plėtoti veiklą, bet ir papildomai uždirbti pinigų, įdarbinti papildomai specialistų. Dabar sužinau, kad įkurtas Sporto centras. Ten priimami savi, o tie, kurie daug metų dirbo PUC‘e, metami į gatvę. Apmaudu, kad naujoji valdžia tavo darbą vertina blogiau negu neigiamai, o juk per tuos darbo metus padaryta tikrai daug. Rajono sportininkai tapo Lietuvos čempionais, buvo prisidedama prie įvairių varžybų ir čempionatų organizavimo, o sporto kompleksų ar baseinų statyba – jau ne mano darbo baras, - mintimis dalinasi vis labiau apkarpomo PUC direktorius Stanislav Podvoiskij.

- Matyt nemažai naudos rajonui davė ir tavo dalyvavimas Lietuvos vaikų gatvės futbolo asociacijoje?

- Žinoma. Tai leido pagyvinti vaikų futbolo žaidimą. Aš dabar ir vadovauju Lietuvos vaikų gatvės futbolo asociacijai. Beje, mano sporto klubo komanda žaidžia Lietuvos stalo teniso pirmoj lygoj. Visada stengiausi, kad sėkmingai vyktų seniūnijų žaidynės. Net ir zonines seniūnijų žaidynių varžybas vykdėme. Taip, gerai, kad kalbama apie naujų sporto bazių statybą, bet kiek tai užtruks, vienas Dievas težino, bet aš niekados nesutiksiu su cinišku įvertinimu, kad aš žlugdžiau rajone sportą, tai prasilenkia su realybe, - sako Švenčionių PUC direktorius Stanislav Podvoiskij, kuris, nepaisydamas visų spaudimų ir ignoravimo, ruošiasi artėjančioms seniūnijų žaidynėms. Bus vykdomi ir projektai. Būdamas ir klubo, ir kelių asociacijų vadovu jis ruošiasi ir toliau dirbti sporto vystymui rajone. Artimiausios laukiančios varžybos – seniūnijų varžybos.

Štai tokios gyvenimo sporte peripetijos. Ir kaip čia neprisiminsi Vladimiro Visockio dainos, kurioje yra žodžiai: „Žirafa didelė, jai geriau matyti.“ Taip ir Švenčionių rajone. Tie, kurie sėdi „baltuose rūmuose“, įsivaizduoja geriau viską matantys ir žinantys...

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis