Mylėk artimą tokį, koks jis yra

Visa ko pradžia – gyvenimas. Gyvendami čia žemėje patiriame įvairius išbandymus. Gyvenimas susideda iš begalės dalykų: yra džiaugsmas, gėris, grožis, laimė; yra skausmas; yra ligos; yra nelaimės.

Gyvenime ypač vertinama jaunystė ir grožis. Ateina neišvengiamai senatvė, atneša daug gražių akimirkų, bet ir daug įvairių socialinių problemų bei ligų.

Ateina laikas, kai dalis žmonijos dėl ligų praranda tai, ką vadiname gyvenimu. Lieka tik egzistavimas. Žmogus be pagalbos tampa bejėgiu.

Ilgėjant gyvenimo trukmei, vis daugiau žmonių serga somatinėmis ir psichinėmis ligomis. Pagrindinė grėsmė – priešlaikinis senėjimas, prasidedantis po 50-60 metų amžiaus. Dėl protinės veiklos, atminties silpnėjimo, elgesio sutrikimų, darbingumo sumažėjimo sunkėja ligonio ir su juo susijusių aplinkinių gyvenimas.

Svarbu, kad artimieji suprastų, jog sergantis senstantis šeimos narys pasidaro kitoks negu anksčiau buvo. Kartais toks žmogus išsako įvairias nerealias mintis savo artimųjų atžvilgiu, pasidaro piktas, agresyvus, neramus naktimis. Mylėti artimą, tokį koks yra, reikia mokytis. Sergančiam reikia meilės, užuojautos, paguodos. Šeimos nariai susiduria su nauja patirtimi, kai šeimoje mylimas žmogus tampa kitoks, dažniausiai priešiškas ir nesuprantamas artimiesiems.

Reikia išmokti bendrauti su protine negalia sergančiu šeimos nariu, nuraminti, o ne pykti ir reikalauti to, ko jis negali. Labiausiai sukelia stresą artimiesiems, kai žmogus pamiršęs kur pasidėjęs savo pinigus ar kitokius daiktus ir neradęs jų, apkaltina vagyste. Sergančio žmogaus sutrikęs elgesys gali būti pavojingas fiziškai sau ir aplinkiniams. Psichomotorinio sujaudinimo metu gali susižaloti pats žmogus arba sužaloti kitus. Todėl reikia stebėti būklę ir laiku kreiptis pagalbos nesulaukiant blogių pasekmių.

Psichines ligas provokuoja keletas priežasčių

Nervų sistemos susirgimai kokybiškai skiriasi senyvame amžiuje. Daugelis pakitimų senatvėje yra sąlyginai nereikšmingi ir netrukdo tęsti aktyvų gyvenimą ir patenkinti savo poreikius. Tačiau labai daug žmonių buvę sveiki suserga lengvesnėmis ar sunkesnėmis psichinėmis ligomis. Dėl to sutrinka gyvenimo kokybė, prarandama turėti įgūdžiai ir žmogus tampa nesavarankiškas.

Psichinės ligos būna daugiau ar mažiau susijusios su vidaus ligomis. Kartais sunki liga išprovokuoja psichikos sutrikimą, arba psichikos sutrikimas sukelia kitų organų sistemų negalavimus. Dažniausiai patiriama stresas dėl vienatvės ir nesaugumo, aplinkos pasikeitimo, artimųjų netekties, įvairių ligų. Psichikos ligas gali provokuoti smegenų senėjimas, kai kurių vaistų besaikis vartojimas ir daugelis kitokių priežasčių.

Depresija

Viena dažniausiai pasitaikančių psichikos ligų senyvame amžiuje – depresija (nuotaikos sutrikimas). Šia liga serga 30-50 proc. vyresnio amžiaus žmonių. Šios ligos pradžioje atsiranda nerimas, o vėliau išryškėja nuotaikos sutrikimas, nemiga, baimė, įtarumas, nenoras gyventi, apetito sutrikimas.

Depresiją vėlyvame amžiuje gali sukelti: lėtinės ligos (širdies, cukrinis diabetas, sąnarių ir kt.), socialinės paramos trūkumas, kai kurių vaistų neigiamas poveikis, artimųjų netektis, vienatvė ir nesaugumas, smegenų senėjimas, aplinkos pasikeitimas.

Pagyvenę žmonės, sergantys depresija, blogą nuotaiką bando išreikšti įvairiais skundais ir negalavimais: silpnumu, galvos skausmu ir svaigimu, miego sutrikimu, svorio ir apetito pasikeitimu, širdies plakimo priepuoliais, pilvo skausmų priepuoliais. Nuotaikos pokyčiai vyresniame amžiuje pasireiškia interesų rato siaurėjimu, nerimu, nepagrįstu jaudinimusi, liūdesiu, bejėgiškumu, savęs kaltinimu, blogėjančia atmintimi, net mintimis apie savižudybę, apetito sumažėjimu arba visiškai jo praradimu, nuovargiu, miego sutrikimu, vidurių užkietėjimu, atsiribojimu nuo aplinkinių, apsileidimu buityje, verksmingumu be priežasties, pykčio priepuoliais. Neretai nuotaikos sutrikimus lydi ir atminties sutrikimai, apatija, miego problemos, sutrinka kasdieninė žmogaus veikla. Vėlyvo amžiaus depresija gali būti su įvairaus turinio kliedesiais (mintys neatitinkančios tikrovės), tai apvogimo, skriaudos, nuostolio mintys.

Tokie pacientai dažnai lankosi pas bendros praktikos gydytojus, gydosi įvairiose ligoninėse, vartoja daug vaistų, tačiau nesijaučia gerai. Tinkamai gydant depresiją – žymiai pagerėja nuotaika, išnyksta blogos mintys, atsiranda noras veikti ir gyventi pilnavertį gyvenimą.

Atmetus galimus susirgimus, kurie galėtų sukelti šiuos pojūčius, ir pritaikius tinkamą gydymą – būkle pagerėja, išnyksta „visos ligos“.

Svarbu kuo anksčiau pastebėti, diagnozuoti ligą ir paskirti pilnavertį gydymą. Geriausiai, kai diagnozę nustato ir skiria gydymą gydytojas psichiatras. Skiriant netinkamus vaistus, galima pakenkti. Galvos smegenų ląstelės vyresniame amžiuje darosi jautresnės išoriniams veiksniams. Pagyvenusiems pacientams kai kurie vaistai gali sutrikdyti kraujotaką, dėl ko didėja griuvimų rizika, krenta kraujo spaudimas, gali pasireikšti tokios paradoksinės reakcijos kaip ryškus sujaudinimas, atminties sutrikimai, sąmonės sutrikimai ir kt. nepageidaujami reiškiniai sukelti vaistų.

Atminties sutrikimas vėlyvame amžiuje

Protinės veiklos esmė yra atmintis. Atmintis apima viską nuo informacijos patekimo iki jos atkūrimo. Senstant atmintis blogėja, ypač trumpalaikė, t.y. greičiau pamirštama nauja informacija. Atminties blogėjimą lemia: natūralaus senėjimo procesai, nepalanki socialinė aplinka, nepilnavertė mityba, stresinės būsenos, išsilavinimo stoka, pyktis, baimė, nerimas, nuotaikos sutrikimai, galvos smegenų traumos, migrena, epilepsija, kraujotakos sutrikimai, alkoholizmas, vitaminų stoka ir kitos priežastys.  Kai kurie  plačiai paplitę visuomenėje medikamentai yra vartojami ne pagal paskirtį ir gali sukelti atminties sutrikimus, kvėpavimo centro slopinimą bei priklausomybę nuo atitinkamo vaisto.

Smegenų senėjimo požymiai pradinėse stadijose labai sunkiai pastebimi – prasideda nežymiu atminties sutrikimu ir neretai artimieji to nesureikšmina.

Atminties sutrikimas nulemia besikeičiantį paciento elgesį, socialinę padėtį, sugebėjimą orientuotis, apsitarnauti. Liga gali prasidėti pykčio priepuoliais, žmogus sunkiai koncentruoja dėmesį, atsiranda nepasitikėjimo savimi jausmas. Susilpnėja profesiniai įgūdžiai, sumažėja intelektualiniai interesai, atsiranda lengvi asmenybės pakitimai. Šiame etape ligoniai linkę nuslėpti savo nepilnavertiškumą. Ligos pradžią nėra lengva atpažinti. Kai liga progresuoja, atsiranda įvairūs kliedesiai, žmogus ima išsigalvoti įvairius faktus ir įvykius – tuomet pastebima jau pažengusi liga.

Kliedesių pobūdis neretai priklauso nuo lyties. Vyrams daugiau būdingi pavydo kliedesiai, moterims – persekiojimo.

Demencija

Palaipsniui progresuojant atminties sutrikimui, išsivysto liga, vadinama demencija (silpnaprotystė).

Demencija trumpai apibrėžiama kaip organinė smegenų liga, trikdanti atmintį, intelektą, asmenybę. Po 65 m. amžiaus 5 proc. turi atminties sutrikimų. Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo didesnė tikimybė susirgti demencija. Smegenų senėjimo požymiai pradinėse stadijose labai sunkiai pastebimi. Demencija kaip liga vystosi iš lėto, nepastebimai. Yra keli ligos etapai.

Pradinėje ligos stadijoje žmogus tampa užmaršus, neprisimena neseniai buvusių įvykių, bet dar labai gerai prisimena vaikystės ir jaunystės įvykius, keičiasi nuotaika.

Dažniausiai žmogus dar nesikreipia pas gydytoją ir liga progresuoja toliau.

Vidurinėje stadijoje atminties sutrikimai aiškiau pastebimi. Žmogus nesugeba atlikti įprastinių darbų, pamiršta daiktų pavadinimus, sutrinka orientacija laike, vietoje, o vėliau ir savyje. Nežino savo artimųjų vardų, savo amžiaus, gyvenamos vietos, gyvena praeitimi, kalba, kad eina į darbą, gyvena su tėvu, mama būdami 80-ties metų ir t.t.

Vėlyvose ligos stadijose sutrinka visi atminties procesai, žmogus tampa visiškai nesavarankiškas, nesugeba pasirūpinti savimi.

Galutinėse ligos stadijose žmogus praranda visus turėtus socialinius įgūdžius, sutrinka kalba, neatpažįsta artimųjų. Kartais psichinio sujaudinimo būklės išryškėja nakties metu, pacientai gali išeiti iš namų, pasiklysti, nesiorientuoti aplinkoje.

Šeimos nariai pastebi ligonį tuomet kai išsivysto psichozė ir teigia kad susirgo staiga, nors atmintis pradėjusi trikti prieš ketverius ar penkerius metus buvo traktuojama kaip „natūrali senatvė“.

Šią ligą diagnozuoti ir gydyti turi gydytojai neurologai ir psichiatrai. Svarbu laiku pastebėti ir nedelsiant kreiptis į gydytoją. Demencijos nustatymo metodai yra mokslo tobulinami, būtina ištirti visas organizmo sistemas ir patikslinti atminties sutrikimo priežastį, nes vidaus organų negydytos ligos gali sąlygoti atminties ir elgesio sutrikimus. Jei dėl vidaus organų ligos atsirado silpnaprotystės simptomai, tai gydant tą ligą, atmintis bei elgesys grįš į normą. Gydytojo pareiga paaiškinti ligonio šeimai apie ligą, jos eigą, gydymą , pamokyti slaugyti sergantį.

Pagrindiniai gydymo principai: gerinti smegenų kraujo apytaką, pakankamas vandens ir mineralinių medžiagų kiekis, slopinti padidėjusį motorinį sujaudinimą, mažinti nerimą, depresiją, nemigą.

Genovaitė ŠIMKUVIENĖ

Gydytoja psichiatrė