Mes turime 65 svečius online

Apsilankymų šiandien:224
Apsilankymų vakar:905
Apsilankymų šį mėn.:10005
Apsilankymų iš viso:1567661

Juozo Macijausko žvėrinčiui jau virš 10 metų

2016 m. kovo 2 d., trečiadienis, Nr.16 (1549)

Ne vieną kartą teko lankytis Juozo Macijausko žvėrinčiuje. Pirmą kartą lankantis ten buvo vos keletas dėmėtųjų elnių. Prisimenu, tada šviesaus atminimo kolega Bronius Narkūnas papasakojo apie naujieną, kad ir Švenčionių rajone atsirado pirmas žvėrinčius, kur galima pamatyti aptvare auginamus dėmėtuosius elnius. Tada nuvažiavęs fotografuoti Juozo Macijausko augintinių ir susipažinau su juo. Per gerą dešimtmetį dar nekartą teko lankytis pas Juozą Macijauską ir grožėtis grakščiais jo augintiniais. Paskutinį kartą lankiausi 2015-ųjų pabaigoje. Tada ir kalbėjausi su Juozu apie jo žvėrinčiaus kasdienybę, apie išbandymus, kuriuos teko patirti, ir džiaugsmo akimirkas, kurios užplūsta, kai matai, kaip grakščiai po aptvarą bėgioja gausus būrys laibakojų gražuolių, arba tomis akimirkomis, kai senbuvė Meilutė prisiglaudžia prie tavęs, tarsi dėkodama už visą rūpestį.

- Kokia gi buvo pradžia? – klausiu Juozo Macijausko, kai susėdę prie stalo pradedame kalbėti apie jo augintinius.

- Viskas prasidėjo nuo dviejų. Prisimenu, kaip draugai atvežė iš Klaipėdos dėžėje du mažiukus, jiems gal savaitė buvo. Teko iš buteliuko girdyti. Pirkau šviežią karvės pieną Kretuonyse ir maitinau kas 3-3,5 valandos. Tekdavo maitinti ir naktį, ir dieną. Paskui dar 4 atvežė. Dabar jau beveik dvi dešimtys. Vienu metu buvo virš 24. Didžiausia problema su patinėliais. Savo kovose jie iki mirties gali vienas kitą sužaloti. Dvikovos prasideda antraisiais metais. Dominuojantis patinas prie savo „haremo“ arčiau 50 metrų neprileidžia jauniklių.

- Ar yra likęs bent vienas iš pirmųjų augintinių?

- Yra patelė Meilutė. Ji jau tikra senbuvė. Per tą laiką buvo ir pabėgimų. Pabėga, o paskui nori grįžti, bet ne visiems pasiseka. Žinoma, gaila, bet ką padarysi, - sako Juozas Macijauskas, kuris per tuos 10 metų augindamas dėmėtuosius elnius daug ko išmoko. Išmoko geriau pažinti savo augintinių būdą, įpročius, kitaip ir būti negali. Juk būna situacijų, kai rujos metu ir žmogų, kuris maitina, prižiūri, dominuojantis patinas gali ne tik sužaloti, bet ir mirtinai užbadyti. Žinoma, kaip Juozas sako, daug kas priklauso nuo gyvūno būdo.

- Dabartinis patinas yra ramaus būdo, užtai ankstesnieji 2 buvo labai pavojingi. Įeisi į aptvarą rujos metu, tai mirtis 100 procentų garantuota. O rujai pasibaigus visai kitas gyvūnas, o kai ragus numeta, net patelės veja. Kartais net gaila žiūrėti, bet kai ragai atauga – vėl didvyris. Neveltui sakoma „ragai išaugo“. Iš dviejų anksčiau dominuojančių agresyvių patinų dabar tik iškamšos kaip prisiminimas belikę. Ką padarysi, visko būna, - sako mano pašnekovas. O kai paklausiu, ar jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, ar pradėtų, Juozas Macijauskas kiek pagalvojęs atsakė: - Žinai, ko gero, taip. Nors darbo daug. Vasarą kiekvieną dieną važiuoju žolės. Dalgiu prišienauju ir atsivežu. Žinoma, pavargstu, bet darbas padeda nesukiužti. Kai pripratau, tai man malonumas. Argi ne malonu, kai tau iš rankos batoną paima, kai gali stebėti, kaip jie laksto po aptvarą, be to esi priverstas skaityti, stebėti. Kartais pamatai tokių situacijų, kad belieka tik stebėtis gamtos išradingumu. Štai patelė atsivedė jauniklį, jį aplaižė ir iškart stumia jį, kol supratau, kad stumia kuo toliau nuo tos vietos, kur vyko gimdymas, kad plėšrūnai nerastų. Ir jis visą laiką guli toliau nuo motinos, kad iškilus pavojui ši galėtų mažylį apginti ar nuvilioti plėšrūną toliau. Atrodo, ir gimę, ir augę saugioje erdvėje, o instinktai išlikę. Gražu stebėti tokias situacijas. Mums, žmonėms, kartais daug ko reikėtų pasimokyti iš gyvūnų. Kartais, kai užsuka ekskursijos ar šeimos su vaikais, mielai papasakoju apie dėmėtųjų elnių gyvenimą. Vaikams tai labai patinka. Kiek džiaugsmo būna, kai gali iš rankos pašerti.

Juozas Macijauskas jau daug metų yra aktyvus medžiotojas, tad jo ir klausiu, ar buvimas šalia dėmėtųjų elnių, jų auginimas nepakeitė požiūrio į medžioklę.

- Šiek tiek pasikeitė požiūris, - pripažįsta Juozas. – Kartais ranka nepakyla šauti. Dėmėtųjų elnių auginimas man puikus užsiėmimas, tai sąlytis su gamta. Taip, reikia įdėti nemažai darbo ruošiant pašarus. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie nemokamai duoda grūdų. Smagu, kai mano augintiniai suteikia džiaugsmo vaikams, o vieną kartą buvo atvežę gal kokių 90 metų senutę, kuri labai norėjo ne fotografijoje, o natūroje dėmėtuosius elnius pamatyti. Būtumėte matę, kiek džiaugsmo jai buvo, kai iš jos rankų batoną ėmė ėsti atbėgę dėmėtieji elniai. „Būčiau numirus ir to nepamačius“, - atsisveikindama sakė ji. Vardan tokių akimirkų, matyt, ir verta auginti tokius nuostabius gyvūnus.

Po to einame į aptvarą. Čia jau aš stebiuosi, kaip draugiškai Juozas bendrauja su savo augintiniais. Ypač miela ta bičiulystė matėsi su senbuve Meilute, kuri net manęs nebijodama ėjo prie Juozo ir šlamštė jo atneštą batoną.

Algis JAKŠTAS