Švenčionėlių kultūros centro Pašaminės kaimo klube-filiale nuo vasario 5 d. iki balandžio 1 d. vyksta dailininkės Irenos Meištaitės akvarelių paroda „Pašaminės peizažai...“.

Vasario 5-osios popietę vykusio parodos atidarymo metu pasižiūrėti paveiksluose vaizduojamų Pašaminės ir aplinkinių kaimų vaizdų, įspūdingų gėlių, pabendrauti su dailininke susirinko gražus būrelis pašaminiškių ir svečių. Labai gražiai dainavo ir grojo Švenčionėlių meno mokyklos muzikos mokytojas Gytis Šalna kartu su savo mokiniais, renginį vedė Danutė Bagdonavičienė. Klubo vedėja Dalė Basiūnienė padėkojo visiems svečiams už dalyvavimą ir įteikė gėlių bei atminimo dovanėles. Dailininkė savo ruožtu taip pat įteikė atminimo dovanėles visiems, kurie prisidėjo prie parodos Pašaminėje atsiradimo. Bendravimas vyko šiltoje aplinkoje prie arbatos ir kavos puodelio ragaujant Dalės keptus naminius saldumynus.

„Visiems mums Dievas davė labai daug, tačiau kai kuriems žmonėms jis suteikė ypatingą dovaną, - pradėdama susitikimą sakė renginio vedėja Danutė Bagdonavičienė. – Tokia ypatingai apdovanotoji ir yra Irena Meištaitė, kuriai Dievas suteikė ne tik dovaną pamatyti nepaprasto grožio gėles, ypatingus pastatus, bet ir visa tai išlieti akvarele ant balto popieriaus lapo...“. Ir tikrai, visi senesni ar naujesni namukai, pirtelės, svirneliai, kluonai daug kartų pašaminiškiams ar kretuoniškiams matyti, ne kartą pro juos eita, užmesta akis, kad kai kas jau griūna, baigia savo gyvenimą... Iš pirmo žvilgsnio atrodytų ir kas čia tokio ypatingo – viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą... O parodoje pakabintuose paveiksluose tie senieji nuo laiko papilkėję ir pajuodę statiniai kažkokie tikrai ypatingi, skatina filosofuoti, norom nenorom, tačiau vaizduotė ima kurti jų turtingą ilgo gyvenimo istoriją, primena ten gyvenusius arba tebegyvenančius kaimynus, stebuklingas vaikystės akimirkas, kai pienė buvo gražiausia gėlė, o melsvai margomis žvakėmis stypsantys lubinai anaiptol neatrodė piktžole. Ir dailininkė visa tai kažkaip stebuklingai pamatė ir perteikė švelniu, tačiau labai tiksliu teptuko brūkštelėjimu. Visa tai, į ką ir mes ne kartą žiūrėjome, tačiau iki jos paveikslų atsiradimo taip iš tikrųjų ir nepamatėme...

Prisistatydama pašaminiškiams I.Meištaitė papasakojo ir šiek tiek savo biografijos detalių. Dailininkės tėvai – žemaičiai, kurie dėl darbo reikalų atsikėlė į Svedasus (Utenos r.). Čia ir gimė būsimoji dailininkė. Vaikystėje Irena lankė daug būrelių, tačiau labiausiai traukė dailė. Pasak jos, dailės mokytojas V.Petronis, vien paskatinimais ir pagyrimais bei uždegančiais pasakojimais taip mokėdavęs sudominti mokinius, kad ne vienas jo būrelio lankytojų sukdavo į dailininko kelią. Viena iš tokių buvo ir Irena Meištaitė. Ji baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, dirbo Meninio konstravimo biure, vaikų žurnalo „Genys“ menine redaktore, atvirukų leidykloje „Ajonda“. Ir, žinoma, daug tapė ir tapo. Jaunatviška ir energinga moteris ir iki šiol dirba atvirukų leidykloje, keliauja ir nemažai laiko skiria akvarelėms.

„Vis dėlto mane labiausiai žavi akvarelė, - nuoširdžiai sakė Irena. – Baltas popieriaus lapas, skaidrus dažas ir švelnūs teptukai yra mano sielos išraiškos priemonės. Labiausiai mėgstu dirbti gamtoje. Čia būnu viena, o man padeda saulė, vėjas, medžių, pievų ir paukščių garsai, rūkai ir darganos“. I.Meištaitė naudoja klasikinę akvarelės techniką – baltas popierius, vanduo ir akvareliniai dažai. Tai sudėtinga technika, reikalaujanti ypatingo meistriškumo, atlikimo įvaldymo. Tapytojas akvarelininkas Eduardas Urbanavičius kolegę pagyrė: „Menininkė – kūrybinga, darbšti akvarelės meistrė, puoselėjanti nykstančią klasikinės akvarelės tapybą“. Jam antrina ir dailininkė akvarelininkė Vija Tarabildienė: „Jos (I.Meištaitės) darbai ramūs, subtilūs spalvine ir kompozicine prasme. Ji lieka stipri savo trapiame, autentiškame „gamtos vaiko“ jausmų pasaulyje“.

Kiekvienais metais nuo 1984-ųjų I.Meištaitė dalyvauja grupinėse parodose, o nuo 1997 m. rengia ir personalines akvarelių parodas. Pašaminėje ką tik atidaryta paroda – 28-oji. Ir atkeliavo šios akvarelės į Pašaminę kelių laimingų atsitiktinumų dėka. Pirmiausia Pašaminėje gyvenanti Irenos draugė prieš kelis metus pakvietę ją paviešėti ilgėliau. Dailininkė sakė čia praleidusi porą nuostabių vasaros savaičių. Daug vaikščiojo po apylinkes, gėrėjosi vaizdais, tapė. Sakė čia atradusi daug paslaptingų vietų. Taip gimė nostalgiški peizažai, įvairiausios gėlių kompozicijos iš vietinių moterų darželių. Net šešiolika Pašaminėje nutapytų darbų čia ir eksponuojama. Be abejonės, kai kurie Pašaminėje sukurti darbai papuošė ir čia gyvenančių draugų bei pažįstamų namus. Viena tokia nuostabia akvarele Pašaminės kaimo klubo vedėja Dalė Basiūnienė susižavėjo apsilankiusi pas pašaminiškius Aušrą ir Ivaną Janušus. Sužinojusi, kieno tai darbas ir gavusi dailininkės kontaktus, Dalė ėmėsi organizuoti parodą. Ir štai dailininkė vėl Pašaminės kaime! Bendrauja su čia sutiktais draugais, supažindina žiūrovus su savo kūryba ir su Pašaminėje nutapytais darbais.

Menininkė I.Meištaitė, save vadinanti realiste romantike, sako, kad kūriniui gimti reikia Dievo, kūrėjo ir žiūrovo. Atrodytų taip paprasta, bet tuo pačiu ir be galo sudėtinga... Gal todėl joks kūrinys ir neatsiranda pas kiekvieną. Tačiau, kaip sakė reziumuodama renginį, D.Bagdonavičienė, pasidžiaukime, kad mažoje, bet labai gražioje Lietuvoje, gyvena gražūs žmonės, o kai kurie iš jų dar ir apdovanoti ypatinga dovana.

Irena POŽĖLIENĖ