Kas yra laikas? Žmogaus sugalvotas minučių, valandų, parų, mėnesių, metų skaičiavimas ar beribės visatos ciklai? Vienaip ar kitaip mes matuojame savo laiką žmogaus sugalvotais laiko matais, o žmogaus gyvenimą matuojame metais. Vieniems jų likimas skiria daugiau, kitiems – mažiau. Baltarusijoje gimusiai ir beveik visą gyvenimą nugyvenusiai, o dabar pas dukrą Jeleną Švenčionyse gyvenančiai Katažynai Lapušynskajai likimas nepagailėjo ilgo amželio. 2016 m. sausio 15 dieną jai sukako 100 metų. Su jubiliate kalbėjausi pasibaigus visai sveikinimų epopėjai. O tų sveikinimų gerb. Katažyna Lapušynskaja sulaukė tikrai nemažai.

Gimė ir augo gerb. Katažyna dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Postavų rajone, Balaji kaime 1916 m. sausio 15 d. Liudviko ir Malvinos Bunkevič šeimoje. Buvo pati jauniausia, turėjo 2 seseris ir brolį. Gyvenimas Pirmojo pasaulinio karo nuniokotoje teritorijoje nebuvo lengvas, bet darbšti šeima didelio nepritekliaus nejautė, o tam, kad jaunėlė dukra galėtų gražiau apsirėdyti, ir padirbėti pas turtingus išleisdavo. Nuo jaunystės gerb. Katažyna giedojo Drazdovšinos bažnyčioje, o kadangi brolis buvo muzikantas, tai ir taip mėgdavo su jaunimu padainuoti. Na ir kas, kad kaime darbai visada buvo nelengvi, bet kai jaunas esi, ir dainai, ir šokiui jėgų lieka.

Ištekėjo gana anksti už Piotr Lapušynskij iš gretimo Maceiki kaimo, ir gyveno ranka rankon iki 1998 metų, kai vyras iškeliavo į amžinybę. Nuo to laiko iki 2015 m. rugpjūčio 18 dienos gyveno viena Maceiki kaime. Kiek beįkalbinėjo dukros važiuoti, visad išgirsdavo tą patį „Ne“.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje gimusiems teko išgyventi du pasaulinius karus. Jei pirmojo gerb. Katažyna Lapušinskaja, žinoma, neprisimena, tai antrasis įsirėžė į atmintį skaudžiais ir baisiais prisiminimais. Argi galima pamiršti, kad ir tokį, ko gero, patį baisiausią epizodą, kai vokiečiai viso kaimo gyventojams liepė susikrauti daiktus ir visą gurguolė, lydima sargybinių, patraukė į Varopajevą. Nutoldami matė, kaip ties Maceiki kaimu į dangų kyla ugnies stulpai. Buvo kaimas, ir kaimo nėra. Laimei, važiuojant Varopajevo gatve, ties vyresniosios Katažynos sesers namais Piotr Lapušynskij sugalvojo sargybinio paprašyti leisti pernakvoti pas žmonos seserį. Gal sargybinį sugraudino tai, kad jie vežėsi vos poros metukų dukrytę, tad jis patarė Piotrui sustojus neva remontuoti kinkinį, o kai visi pravažiuos, tuoj sukti į kiemą. Taip ir padarė. Retkarčiais Piotr aplankydavo sudegusį kaimą, atsiveždavo paslėptų grūdų ir miltų, o į Maceiki kaimą žmonės sugrįžo tik po karo, vėl pasistatė namus, kūrėsi naujam gyvenimui. Bet ramybės dar ilgai ir po karo nebuvo. Pokaris buvo ne mažiau pavojingesnis nei karas, bet didelės nelaimės Katažynos ir Piotro Lapušynskių namus aplenkė. Dirbo daug, ir ne tik kolūkyje, bet ir namuose. Juk norint padoriai gyventi, teko ir namuose ūkį laikyti, bet kai likimas tau skiria nemažą metų kraitį, nepaisant visų tų sunkumų žmogus ir šimto metų sulaukia. Žinoma, didžiausias Katažynos turtas – dvi dukros, du anūkai, viena anūkė, trys proanūkiai , dvi proanūkės ir viena proproanūkė. Kai Katažyna atvažiavo į Švenčionis pas dukrą Jeleną Baltruševič, bent mėnesį su ašarom akyse kalbėdavo apie Baltarusijoj likusius tuščius namus ir, beje, tuščią kaimą. Juk tuose namuose liko nemažai per gyvenimą užgyventų daiktų, liko ir bitės, deja, jų per sieną negali pervežti. Net ir jai pačiai į Švenčionis teko važiuoti 500 km per Minską, kur yra Lietuvos ambasada.

Švenčiant 100 metų jubiliejų, gerb. Katažynai smagu buvo matyti ne tik gimines bei kunigus, atėjusius aplankyti, bet ir iš to paties Maceiki kaimo kilusią, o dabar Stanislavavo kaime gyvenančią Donatą Janušauskienę, kuri senolės pasveikinti atvažiavo ne viena, o su vyru, dukra ir anūke. Tas jų apsilankymas buvo tarsi sugrįžimas į gimtinę, kurioje prabėgo beveik šimtas gyvenimo metų.

Kai baigiantis pokalbiui paklausiau gerb. Katažynos, ar greitai prabėgo tie šimtas metų, ji, kiek pagalvojusi, atsakė: „Paskutiniu metu gyvendama savo namuose ir mirti nebijojau, o kai atvažiavau čia, kur taip gera, jauku, kur galiu stebėti žmones, ir gyventi dar norisi. Žmogaus gyvenime, ypač senatvėje, daug vargo, o kai prisimenu jaunystę, nors ir dirbti tada daug teko, bet ir linksma buvo. Kaimą palikti buvo sunku, bet čia gera dabar pas dukrą gyventi. Gaila, kad anksčiau neatvažiavau. Gyvenau gyvenau, taip ir šimto metų sulaukiau, o kai pagalvoji, atrodo, kad ir negyvenau aš to šimto metų“.

Štai toks tas žmogaus gyvenimas, net ir šimtas metų prabėga kaip viena diena.

Algis JAKŠTAS