Mes turime 76 svečius online

Apsilankymų šiandien:40
Apsilankymų vakar:1362
Apsilankymų šį mėn.:8916
Apsilankymų iš viso:1566572

Kipras Petrauskas (1885-1968)

2015 m. gruodžio 2 d. trečiadienis, Nr.90 (1526)

Įžymusis Lietuvos dainininkas Kipras Petrauskas gimė Ceikiniuose, Švenčionių apskrityje, 1885 m. lapkričio 23 dieną. Tėvas Jonas Petrauskas buvo maištingos ir kūrybingos sielos žmogus, 1863 m. sukilimo aktyvus dalyvis, draudžiamųjų lietuviškų raštų platintojas, muzikos instrumentų meistras, vargonininkas ir giesmininkas. Motina Juozapota Rastenytė iš Antagavės kaimo – bažnytinio choro giesmininkė.

Kipras pradžios mokslo įgijo iš kaimo daraktorių, o iš tėvo ir vyresniojo brolio Miko – muzikos ir dainavimo pradmenų. Broliui Mikui tapus Obelių bažnyčios vargonininku, Kipras dalyvavo jo vadovaujamame orkestre. Kai Mikas išvyko į Sankt Peterburgą studijuoti, jo vietoje liko Kipras. Vargonininkauti jam dar teko Gervėčiuose, Labanore, Onuškyje, Dusmenyse.

Neramiais 1905 m. Kipras buvo aktyvus platintojas Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentų, kuriuose buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos, lietuviškų mokyklų, lietuvių kalbos valdiškose įstaigose ir kt. Už tai carinės valdžios pusmečiui puvo pasodintas į Trakų kalėjimą.

1906 m. brolis Mikas Vilniuje statė savo muzikinę dramą „Birutė“. Jaunutis Kipras dainavo Birutės brolio partiją. Spektaklis turėjo nepaprastą pasisekimą. Veikiausiai tai ir įžiebė Kiprui toli siekiančią svajonę ir viltį.

Tų pačių metu „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas atsišaukimas „Šelpkime talentus“, kurį pasirašė D.Malinauskas, kun. V.Mironas ir A.Smetona. Geri žmonės sumetė šiek tiek pinigų, kuriais buvo sušelptas Kipras. 1907 m. pradžioje jis išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo konservatoriją.

Egzaminavo pats konservatorijos direktorius, garsus kompozitorius A.Glasunovas. Kipras iškart buvo priimtas į kurso aukštąjį skyrių. Studijuodamas dainavo konservatorijos statomose operose ir spektakliuose. Dar dalyvavo simfoniniuose koncertuose ir taip užsidirbdavo.

Jau 1910 m. Marijos teatro vadovybė laikė jį tinkamu dainininku, bet nepriėmė dėl jauno amžiaus. Kitų metų pradžioje Kipras buvo paskirtas į Maskvos didįjį teatrą, kur dainavo Š.Guno operoje „Romeo ir Džuljeta“ Romeo partiją. Debiutas pavyko labai gerai. Tais metais baigė konservatoriją. 1911 m. gegužės 1 dieną buvo priimtas Marijos teatrą solistu. Metų gale naujokas solistas jau dainavo Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“ Hercogo partiją.

Prasidėjo sunki, bet labai sėkminga tarnyba operos menui. Kipras Petrauskas gana greitai tapo pirmaeiliu solistu, greta rusų scenos žvaigždžių L.Sobinovo Smirnovo, F.Šeliapino (bosas), kuris visada pageidaudavo dainuoti su K.Petrausku. Teatro direktorius Telekovskis K.Petrauskui kartą pasakęs: „Jūs darote tokį progresą, kad aš nespėju jums algos kelti“.

Sankt Peterburge K.Petrauską užklupo ir 1917 metų revoliucijos suirutė. Teatro irgi neaplenkė didelė krizė. Sykį per spektaklį nešildomame teatre Kipras persišaldė ir susirgo sunkiu plaučių uždegimu.

Po dešimties metų Marijos teatre 1920 m. vasarą K.Petrauskas pasiryžo grįžti į Lietuvą, bet bolševikai neleido. Teko išvykti slapčia: pabėgo į Maskvą, kur pavyko įsėsti į lietuvių tremtinių ešeloną.

Sugrįžęs į Vilnių su Lietuvos meno draugijos nariais Kipras entuziastingai ėmėsi operos teatro steigimo. Bet tada jaunai Lietuvai visko trūko: pinigų, ginklų, patyrusių kultūros ir meno darbuotojų. Netrūko tiktai priešų.

1920 m. spalio mėn. 7 d. Lenkija pasirašiusi su Lietuva Suvalkų sutartį, pagal kurią Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai, po poros dienų sutartį sulaužė, užgrobė Vilnių, o netrukus ir visą Vilniaus kraštą. Lietuvos nepriklausomybei iškilo pavojus.

K.Petrauskas, A.Sodeika, St.Šimkus ir K.Binkis nedelsdami atvyko į Generalinį štabą, pasiprašė priimami savanoriais ir reikalavo pasiųsti į pirmąsias linijas. Bet štabas pavedė jiems sudaryti „menininkų batalioną“. Kitą dieną menininkai, apsivilkę naujomis eilinių uniformomis, buvo pasirengę. Gavę automobilį jie keturiese tris mėnesius su dideliu pasisekimu gastroliavo pafrontėje, miestuose, miesteliuose, ligoninėse, kur gydėsi kariai. A.Sodeika savo atsiminimuose rašė: „Mudu su Kipru buvome solistai, Šimkus – oratorius ir koncertmeisteris, Binkis skaitė eilėraščius“. Repertuarą papildė Šimkaus ir Binkio sukurtomis dainomis („Geležinio vilko“ maršas“, „Ei, kareivėli“, Žiba mūsų kardai prie šono“ ir kt.).

K.Binkis pažymėjo, kad K.Petrauskas visada dainuodavo įkvėpimo pagautas, atiduodamas visą sielą. Ypač įsimintinas koncertas buvęs Utenoj. Pulko vado įsakymu į koncertą iš apkasų buvo atvežta po 10 vyrų iš kiekvienos kuopos. Pilna salė karių su šalmais, su ginklais. Dainuoja Kipras, dainuoja Sodeika – salėje tyla. Pagaliau pabaigai išeina abu dainininkai ir užtraukia „Kareivėlius“, „Juodbėriai, galvas aukštyn“, „Žiba mums kardai prie šono“. Baigė. Tyla. Ir staiga salė sudundo tarsi griaustinis. Darda langai, dreba sienos. Kariai į grindis muša šautuvų buožėmis. Sugriaudėja „Valio!“. Pasigirsta komanda. Kariai sėda į sunkvežimius ir išvažiuoja į pirmąsias linijas. Užkulisiuose Kipras sujaudintas iki ašarų taria: „Niekada aš šio koncerto nepamiršiu“.

Kai Lietuvos nepriklausomybei grėsmės jau nebebuvo, K.Petrauskas grįžo prie tiesioginio savo pašaukimo. 1920 m. gruodžio 31 d. buvo pastatyta Dž.Verdžio opera „Traviata“. Tai profesionalaus lietuvių operos teatro gimimo data. Be K.Petrausko patirties, ryžto ir energijos to nebūtų pavykę taip greitai padaryti. Kuriant operą, Kipras buvo ne tik dainininkas, bet ir režisierius, dirigentas, chormeisteris, net baleto mokytojas. Nuo to laiko visą savo gyvenimą K.Petrauskas buvo ištikimas savo teatro ir Tėvynės patriotas. Paklaustas, kodėl dažniau nevažiuoja į užsienius, atsakęs, kad jo nevilioja svetimųjų siūlomas užmokestis ir garbės pagunda, kad jam užtenka ir namie garbės, kurią įgijo tarp savųjų. Nežiūrint to, jis pirmasis plačiai išgarsino lietuvių dainavimo meną, gastroliuodamas (daugiausia su rusų emigrantų trupėmis, F.Šaliapinu) Milane (La Scala teatre), Stokholme, Rygoje, Taline, Helsinkyje, Paryžiuje, Barselonoje, Buenos Airėse, Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose.

K.Petrausko nuopelnai menui ir Tėvynei buvo aukštai įvertinti Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III, II ir I laipsnio ordinais.

Vokietijos okupacijos metais nuo žūties Kauno gete K.Petrauskas ir jo žmona Elena Žalinkevičiūtė-Petrauskienė išgelbėjo ir iki 1947 m. augino Danutę Pomerancaitę (žymi smuikininkė ir pedagogė).

Sovietmečiu K.Petrauskas nebuvo lepinamas gastrolėmis į užsienius. Juolab, kad nebuvo TSKP narys. Nuo 1949 m. dėstė, profesoriavo konservatorijoje. Jo išugdyti dainininkai V.Adamkevičius, J.Misiūraitė, L.Muraška, V.Noreika, E.Saulevičiūtė, J.Urvelis ir kt. Operos teatre dainavo iki 1958 m. Iš viso sukūrė 80 operų ir operečių vaidmenų. O kai jau nedainavo, vis ir vis per spektaklius būdavo teatre, parterio pirmoje eilėje, jam skirtoje vietoje. Žiūrėjo. Klausėsi. Džiaugėsi. Ir Anapilin išėjęs, jis visam laikui pasiliko prie savo kūdikio – Operos ir baleto teatro (Paminklo skulptorius G.Jokūbonis. 1947 m.).

Parengė Juozas JUODAGALVIS

 

Literatūra:

1. Visuotinė lietuvių enciklopedija. XVIII ir XXI t.

2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. X t.

3. 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. V. 2009.

4. „Karys“. 1936.

5. Kazys. Binkis. Raštai. I t.