Prisiliesdamas prie kito žmogaus gyvenimo visada nejučiomis pagalvoji, kuo jis kitoks negu tavo. Randi skirtumų, randi panašumų. Ir visgi kiekvienas žmogus – tai lyg mažytė planeta Žemės galaktikoje, kiekvienas mes skriejame savo orbita, o ir ta orbita – mūsų gyvenimas – visų kitokia.

Su gražiu 70 metų jubiliejų atšventusia Maryte Jurgelevičiene apie jos gyvenimą kalbėjausi Švenčionėlių socialinių paslaugų centro dienos centre žmonėms su negalia. Marytė čia praleidžia nemažai laiko, nes yra sudarytos sąlygos ne tik bendrauti, bet ir kurti, ugdyti saviraišką. O prasidėjo mūsų pokalbis su Maryte nuo įdomaus posūkio. „Į gyvenimo kalną lipi lipi, o velnias už kojos ir žemyn. Antrą kartą lipi, jau užlipi sunkiau, o trečią kartą jau lipi sunkiai sunkiai, nes žmogaus gyvenimas į pabaigą, senatvėje yra nelengva“. Kas gali paneigti, kad šiuose žodžiuose gyvenimiška išmintis ir patirtis sudėta?

Gimė ir augo Marytė Adutiškio miestelyje, čia ir mokyklą lankė, ir pirmą darbinę patirtį įgijo. Darbo nuo jaunystės nebijojo. Dar visai jauna būdama ir kelių skyriuje dirbo prie asfaltavimo darbų. Kad tai sunkus darbas, galiu patvirtinti, nes vasaros atostogų metu ir pačiam teko padirbėti. Kai darbo prie asfalto klojimo neliko, Marytė pradėjo dirbti tuo metu Adutiškio miestelyje veikusioje pieninėje. Buvo gi, pasirodo, laikas, kad net Adutiškyje pieninė buvo, o dabar net Švenčionyse neliko.

- Darbas buvo nelengvas. Viską rankomis darėme: ir vandenį nešiojome, ir sūrius darėme, plaudavome talpas. Man tada gal net ir aštuoniolikos nebuvo, bet dirbti reikėjo, - prisimindama toli likusius jaunystės metus pasakoja Marytė Jurgelevičienė, o kai paklausiau jos, kuo gi tuomet gyveno Adutiškio miestelio jaunimas, ji kiek pagalvojusi atsakė: - Tai, kad laiko linksmybėms neturėjau, ne ką ir pasakyti galiu. Gyvenome mes sunkiai. Kai man buvo 20, mirė mama, tėvas jau pensininkas buvo. Brolis Juozas nors ir buvo invalidas, bet buvo labai gabus, geras siuvėjas. Galiu pasakyti, kad miestelis buvo labai gražus. Ant aukšto kalno tuomet išdygo gražus pastatas, kuriame ne tik parduotuvė, bet ir valgykla įsikūrė. Žmonių buvo nemažai, buvo ir jaunimo, kuris rasdavo nemažai pramogų, o man tose pramogose dalyvauti neteko. Tėvas mėgo žvejoti, tad dažniausia tekdavo su gyvuliais tvarkytis, o ne į šokius eiti, aš ir šokti nemoku.

Po kurio laiko Marytę Jurgelevičienę gyvenimo kelias atvedė į Švenčionėlius. Tuo metu Adutiškyje buvo nemažai statoma. Šviesaus atminimo mokytoja Regina Gailiušienė pasiūlė Marytei prie statomos mokyklos padirbėti. Iš pradžių plytas nešiojo, o po to vis labiau dažytojos darbas ėmė traukti. Vieną kartą per pietų pertrauką ėmė ir pabandė. Visą sieną išdažė. Atėję po pietų dažytojai nustebo pamatę išdažytą sieną. Kadangi Marytė net rankų nebuvo spėjusi nusiplauti, tuoj pat paaiškėjo, kas per aitvaras tą sieną išdažė. Taip ji ir pradėjo dažytojos darbą ir dirbo jį visą gyvenimą. Būtų sunku, o gal tiesiog neįmanoma suskaičiuoti ir sumatuoti, kiek kvadratinių metrų išdažyta. Dažytojos darbas, nors buvo ir nelengvas, bet Marytei patiko. Juk miela matyti, kai po tavo prisilietimo visai kitaip sušvinta kambario ar pastato sienos. Žinoma, ne tik dažyti, bet ir dažymui sienas ir lubas paruošti tekdavo. O ir ne tik rankų, bet ir veido oda nuo kalkių kentėjo. Iš Adutiškio su brigada išvažiavo į Meškerinę dirbti. Čia tuomet buvo rusų kariuomenės poligonas, o kareivių buvo įvairiausių tautybių.

- Kviesdavo kareiviai ir į pasimatymus, bet aš jų bijojau, neidavau. Vienas kirgizas net tekėti siūlė. „Kur aš tokį pobaisį vešiu“, - pagalvojau tada, o štai mano draugė ėmė ir ištekėjo. Gyveno labai gražiai, bet po Černobylio katastrofos likvidavimo darbų jis mirė po metų, o mano draugė liko su dviems sūnumis. Štai tokių būna gyvenime nutikimų, - sako Marytė Jurgelevičienė.

Statybose Marytė susipažino ir su būsimu vyru Petru. Jis dirbo elektriku. Nors iš pradžių ir savotiškai priešinosi tai draugystei, bet Petras savo pasiekė ir po kurio laiko jie susituokė. Daug teko dirbti per tą laiką, po kurio laiko ir sūnus Arvydas tinkuotoju dirbo kurį laiką. Taip visa šeima su statybomis buvo susijusi. Dabar sūnus Arvydas turi kitą profesiją. O Marytė Jurgelevičienė su meile pasakoja apie savo profesijos subtilybes, nes tik iš pažiūros atrodo, kad dažytojo profesijoje paslapčių nėra, o iš tikrųjų tų paslapčių daug, nemažai tas darbas su chemija susijęs ir sveikatai pakenkė. O kai paklausiau, ar turėjo laisvalaikio, ji atsakė, kad kol turėjo jėgų, ir laisvalaikiu dažydavo. Tiesa, kai sūnus paaugo, su šeima mėgdavo keliauti. Pasiekdavo net ir Nidą, Palangą. Net ir dabar ji su malonumu prisimena tas keliones. Teko ir Maskvą aplankyti. Noras pažinti buvo didelis, o dabar to noro keliauti jau nėra.

Sunkus gyvenimo etapas Marytei prasidėjo tada, kai susirgo vyras. Trejetą metų teko slaugyti. Petras mirė prieš 13 metų, sūnus Arvydas – Visagine, tad Švenčionėliuose Marytė Jurgelevičienė gyvena viena, o kad tas buvimas vienai būtų lengvesnis, kiekvieną ketvirtadienį skuba į Švenčionėlių socialinių paslaugų centro dienos centrą žmonėms su negale. Čia kartu su kitais padedami socialinės darbuotojas Giedros Kaminskienės mielai leidžia laiką, prisiliečia prie kūrybos paslapčių ir džiaugiasi mažais laimėjimais. O kai paklausiu Marytės Jurgelevičienės, ar greitai tie 70 metų prabėgo, ji atsakė:

- Greitai, labai greitai, kaip vandenys vaikystės upėje Kamajoje, tekančioje per gimtąjį Adutiškio miestelį. Gaila, kad ta upė dabar jau visai susiaurėjusi, kaip griovelis liko. Taip ir mūsų gyvenimo siekiai vis mažėja ir mažėja, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Marytė Jurgelevičienė ir atsisveikinusi nuskuba į užsiėmimus.

Štai tokia paprastos moters Marytės Jurgelevičienės gyvenimo istorija, o tame gyvenimo kelyje buvo ne tik mėgstamas darbas, bet buvo ir šeima, buvo visko: ir džiaugsmų, ir skausmo, bet per visą mūsų pokalbio laiką neišgirdau iš Marytės nė vieno blogo žodžio apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones, apie visus ji kalbėjo tik gerai.

Algis JAKŠTAS