Lapkričio 12 dieną, Švenčionyse, Nalšios muziejuje atidaryta tapybos ant šilko paroda, kurioje eksponuojami ne tik paveikslai, bet ir tapyti šilkiniai aksesuarai, rūbai.

Šioje parodoje yra šilko tapybos asociacijos narių: Jovitos Černiauskaitės, Linos Vaišnytės, Indrės Stankūnės, Vaidos Juzėnaitės, Danutės Bastienės ir Rūtos Burbulės darbai. Menininkės, daugiau nei dešimtmetį bendravusios įvariuose socialiniuose tinkluose bei internetiniuose pokalbių puslapiuose, pajuto, kad reikia sutelkti savo jėgas bendram tikslui - populiarinti vienetinius šilko dirbinius Lietuvoje ir užsienyje. Taip buvo įkurta Šilko tapybos asociacija, kurios pagrindinis uždavinys – suvienyti pradedančius, pažengusius bei profesionalius darbo su šilku meistrus vieningai veiklai: suteikti galimybę jiems mokytis, dalintis patirtimi, tobulėti, skatinti šio amato plėtrą, realizavimą bei populiarinimą.

Tai tikrai nėra naujas užsiėmimas. Kinijoje prieš daugiau nei 5 tūkstančius metų buvo pradėtas naudoti natūralus šilkas. Iš pradžių ant jo buvo rašomi metraščiai, piešiami imperatorių portretai, svarbūs šalies įvykiai, vėliau pradėti marginti drabužiai. Tapybos ant šilko tėvyne laikoma Indija. Joje II amžiuje šilkas buvo dažomas vaško technika. O į Europą šis užsiėmimas pradėjo plisti iš Rusijos: caro aplinkoje ši meno rūšis buvo ypač vertinama. Rankdarbių mėgėjai ja pradėjo daugiau domėtis tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Liejant dažus ant šilko dailininkas savotiškai medituoja, išreiškia savo emocijas, atsipalaiduoja, panyra į palaimingą būseną.

Parodoje eksponuojami septynių asociacijos narių darbai. Šios kūrėjos yra iš skirtingų Lietuvos miestų, įvairių profesijų, bet jas visas sujungė poreikis tapyti ant plono, natūralaus audinio – šilko. Kelios moterys yra dailininkės, kitos - mėgėjos, savo laisvalaikį skiriančios šiam užburiančiam menui. Į Švenčionis atvežta net keturiasdešimt darbų, jie yra ne tik ant įvairaus: ir storesnio, ir visai permatomo, ir skirtingo audimo šilko, bet ir atlikti įvairiomis technikomis. Liejant dažus ant medžiagos jie laisvai teka, bet galima naudoti specialius gruntus, vandenyje tirpstančius arba spalvotus kontūrus, druskos ir cukraus techniką. Yra kūrinių, sukurtų pasitelkiant šaltą ar karštą vašką. Dažai naudojami ne tik specialūs, skirti tapybai ant šilko, bet ir pačių dailininkių pasigaminti natūralūs, augaliniai. Visi eksponuojami darbai jau yra skalbti kūrimo procese ir piešinys tikrai nenusiplauna. Kiekvienas darbas vis kitoks, bet savaip įdomus ir traukiantis akį.

Daugelio merginų mūza - gamta. Beveik visuose darbuose vyrauja augalų motyvai. Kartais jie būna stilizuoti, kartais – realistiniai. Labai mėgstamos gėlės, tai yra neišsemiama tema. Net ir tos pačios rūšies gėlės visos tokios skirtingos. Fiksuojame įvairius gėlių skleidimosi etapus: viename darbe gali būti tik pumpurai, kitame – jau pradėję skleistis žiedeliai ar dideli žiedai visu gražumu. O dar metų laikai… Juk yra kiekvienam jų būdingų gamtos reiškinių, augalų rūšių, spalvų… Idėjų pilna aplinkui, tik reikia spėti nors dalį jų įgyvendinti.

Pastaruoju metu vis labiau yra vertinamas rankų darbas. Šia paroda norima ne tik supažindinti su asociacijos narių sukurtais vienetiniais darbais, bet ir paskatinti žmones šventinių dovanėlių ieškoti ne prekybos centruose, o galbūt net pamėginti susikurti patiems. Manome, kad visi žmonės turi kūrybinių galių, tik reikia nebijoti jų išreikšti.

Jei jaučiate, kad tapyba ant šilko yra artimas Jums menas, amatas, gyvenimo būdas ar malonus hobis, kviečiame jungtis į Šilko tapybos asociacijos gretas. O jei niekada nebandėte, bet norite atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką liejant sau mielą aksesuarą, susisiekite, vedame kursus įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat internetinius mokymus. Daugiau galite sužinoti www.silkotapybosasociacija.lt.

Rūta BURBULĖ

menininkė, parodos kuratorė,

Šilko tapybos asociacijos prezidentė