Mes turime 322 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5415
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19275
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91632
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Amerika Matui padėjo dar plačiau atverti akis ir itin vertinti mokslą

2015 m. lapkričio 4 d. trečiadienis, Nr.82 (1518)

Buvęs Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos mokinys Matas Šamšūra šiuo metu mokosi vienoje iš prestižinių Kauno gimnazijų, o praėjusius mokslo metus jis praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur mokėsi vienoje privačioje bendrojo lavinimo mokykloje. JAV vaikinas gyveno nuo 2014 m. rugpjūčio 13-osios iki 2015 m. birželio 1-osios. Pasak jo, mokslo metų pradžia priklauso nuo kiekvienos mokyklos, toje mokykloje, kur jis mokėsi, mokslo metai prasidėjo nuo rugsėjo 8 d. dienos, o baigėsi – gegužės 28 d. Matas gyveno ir mokėsi Pensilvanijos valstijoje – visą savaitę gyvendavo mokyklos bendrabutyje, o savaitgaliais ir per šventes – pas jį priėmusią Viljamsų šeimą.

JAV mokęsis beveik 10 mėnesių vaikinas grįžo kupinas daugybės įspūdžių, naujos patirties ir reikšmingų planų ateičiai. Ir džiaugiamės, kad visu tuo jis mielai pasidalino su „Švenčionių krašto“ korespondente.

 

Po didžiulio konkurso – sėkmė švenčionėliškiui

„Švenčionių krašto“ laikraštyje jau buvo rašyta, kad Matas Šamšūra laimėjo galimybę mokytis Amerikoje. Tad daug nesikartojant vertėtų priminti, kad ši galimybė Matui nenukrito iš dangaus, teko sukaupti visas jėgas ir gerokai pasivaržyti su bendraamžiais iš visos Lietuvos. Iš pradžių buvo konkursas, dokumentų, motyvacinio laiško, mokytojų rekomendacijų, pažymių, mokslo pasiekimų, popamokinės veiklos, sportinių laimėjimų, pomėgių ir t. t. aprašymų pateikimas. M.Šamšūrą po griežtos atrankos pakvietė į antrąjį etapą Kaune, kur susirinko apie 80 jaunuolių iš visos Lietuvos. Kaune jie laikė rašymo, klausymo ir skaitymo anglų kalba egzaminą, o trečiasis etapas – vyko Vilniuje, kur pakviesdavo į auditoriją po tris pasikalbėti. Pretendentai turėjo atsakyti į klausimus apie politiką, išdėstyti savo požiūrį į tam tikrus konkrečius įvykius. Galima sakyti čia jau buvo kreipiamas dėmesys į bendrą išprusimą, psichologinį nusiteikimą, motyvaciją ir pan. Trečiajame etape dėl mokslų Amerikoje buvo likę varžytis tik 39 dalyviai, iš kurių buvo atrinkti 9. Tarp jų ir Matas! Vaikinas už šį laimėjimą sakė esąs labai dėkingas ir savo šeimai, ir jį priėmusiai Viljamsų šeimai, ir mokytojams, ir rėmėjams – visiems, kurie prisidėjo prie unikalios galimybės Amerikoje įgyti daugiau dalykinių žinių, patobulinti anglų kalbą ir pamatyti nepaprastą šalį.

 

Šoką padėjo įveikti šeimininkų geranoriškumas

Jungtinės Amerikos Valstijos, į kurias jis vyko pirmą kartą, Matui padarė didžiulį įspūdį. Nors iškart ištiko savotiškas šokas, nes viskas buvo kitaip negu Lietuvoje, tačiau vaikinas labai greitai priprato, juolab, kad šalia jo buvo ir kiti konkursą laimėję bendramoksliai lietuviai. Greitai susipažino ir su draugais iš kitų šalių: Kinijos, Ispanijos, Vokietijos, Švedijos. „Kai susirandi draugų, jau nebesi vienas ir jautiesi daug geriau“, - pabrėžė Matas.

Tas pats buvo ir mokykloje – iš pradžių nedrąsu, o po to puikiai pritapo. Ypač, kai susitiko su jį priėmusia šeima, kuri ir padėjo greitai integruotis.

„Amerikiečiai labai atviri, geranoriški ir į daug ką žiūri daug paprasčiau negu mes Lietuvoje, - pasakojo Matas. - Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir jam rūpi jo unikalūs dalykai. Amerikiečiai tai vertina ir gerbia. Pavyzdžiui, niekas nesistebės, jei pamatys žmogų žaliais plaukais ar kokiais išskirtiniais drabužiais, ypač didmiesčiuose, kur nuolat matyti skirtingus žmones – kasdienybė“.

Matas gyveno amerikiečių Viljamsų šeimoje, kuri buvo graži, gera ir šilta. Jie turi du sūnus – 18 metų ir 16 metų. „Aš buvau tarsi vidurinis vaikas, - sakė Matas Šamšūra, patyręs Amerikoje jį priėmusios šeimos meilę ir nuoširdumą nuo pat pirmos atvykimo dienos ir iki pat jo išvykimo pasibaigus mokslo metams. - Dažnai jausdavosi, kad esu tarsi trečias jų vaikas. Susipažinau su daugeliu jų giminių, seneliais, džiaugiuosi, kad kartu šventėme Padėkos dieną, Kalėdas, Velykas, kas labai svarbu būnant toli nuo namų ir be savo tikrosios šeimos. Esu įsitikinęs, kad per tokias šventes vienam tikrai man būtų liūdna. Pavyzdžiui, Amerikoje įprasta, kad sužinoję draugai ar pažįstami, jog neturi kur švęsti Padėkos dienos, kviečia švęsti drauge, nes ši diena jiems – viena iš svarbiausių šeimos švenčių, kai žmogus tiesiog neturi būti vienas. Per beveik 10 mėnesių Amerikoje patyriau, kad amerikiečiai tikrai labai šilti ir geri žmonės, jie labai tolerantiški kitoms kultūroms, bet kokio žmogaus savitumui. Tad mane priėmė tikrai labai gerai“.

 

Mokykloje – intensyvūs mokslai ir turiningas laisvalaikis

Mokykla, kuri vieneriems mokslo metams tapo Matui antraisiais namais, - didelė, apie 10 pastatų, bet mokinių joje – tik 350, dirba apie 50 mokytojų. Pasak Mato, Amerikoje tai laikoma maža mokykla, nes didelėse mokosi 1000-5000 mokinių. Čia taip pat kaip Lietuvoje vyresniųjų klasės suformuojamos pagal mokinių pasirenkamus dalykus.

Mokytojai šiek tiek kitokie negu Lietuvoje – labai daug jaunų. Jie linksmi, energingi, moka sudominti. Amerikoje mokytojai dažniausiai turi kelias veiklas, tokie ir yra patys įdomiausi. Matas sakė iš jų labai daug išmokęs. Sporto pamokų jų mokykloje nebuvo, bet po pamokų turi pasirinkti arba meninę veiklą, arba sportą. Pasirinkimas visų sričių ir sporto šakų labai platus. Tam privaloma skirti kasdien po dvi valandas, nebent dėl kažkokių priežasčių nuo to mokinys yra atleistas.

Mokykloje visiems mokiniams maistas nemokamas, o mokestį už mokslą Matui padengė rėmėjai ir konkurso rengėjai. Vaikinas gyveno šeimoje, kur buvo aprūpintas maistu ir būstu. Taip pat vaikinui buvo skirta stipendija, kurią leisdavo knygoms, kai kuriems testams, kelionėms, pramogoms ir kitoms reikmėms. Ta mokykla įprastų vadovėlių nenaudoja. Visi mokiniai gauna planšetinius arba nešiojamuosius kompiuterius, tad knygas reikėjo patiems atsisiųsti, be to, vadovėliai nuolat tobulinami, keičiasi maždaug kas dvejus metus.

Matas sakė, kad mokslai buvo labai intensyvūs ir rimti, neretai jam tekdavo dirbti ir iki nakties arba keltis kokią ketvirtą ryto, kad paruoštų namų darbus. „Namų darbų negali atidėti kitam kartui, turi ruošti čia ir dabar, nes kitaip apsikrausi ir nieko nespėsi arba dar blogiau – liks savaitgaliui, tada neturėsi laisvalaikio“, - sakė vaikinas. Su namų darbais jis susitvarkydavo.

Mokymosi dalykai buvo beveik tokie patys kaip ir gimnazijoje Švenčionėliuose. Tačiau buvo ir vertingų naujovių – Jungtinių Tautų modeliavimas (čia mokiniai vaidina įvairių šalių atstovus JT, pavyzdžiui, Matui teko „pabūti“ Brazilijos atstovu) ir civilinė inžinerija (panašu į fiziką, bet teko nemažai konstruoti ir modeliuoti pagal mokytojo užduotis). Mokykloje mokoma daug kalbų: vokiečių, prancūzų, ispanų, kinų, daug anglų kalbos pamokų, kurios vienuoliktoje klasėje vadinasi amerikiečių literatūra, o dvyliktoje – tyrimas ir literatūros analizė. Vienuoliktoje klasėje privaloma Amerikos istorija ir antroji užsienio kalba. Matas pasirinko – vokiečių.

Mokykloje kiekvieną savaitgalį organizuojama labai daug įvairiausios veiklos: kelionių, ekskursijų, visuomenei naudingos veiklos (pavyzdžiui, pagalba senelių namuose, medžių sodinimas, maisto bankas, solidarumo maratonai ir t.t.). Visa tai organizuoja mokykla, bet kiekvienas gali pasiūlyti ir ką nors savo. Kartais vykdavo labai linksmos žaidynės, kur susiburdavo kiekvieno bendrabučio komandos ir varžydavosi, kuri surinks daugiausia taškų įvairiose estafetėse.

Mokykloje per tuos mokslo metus vyko dveji šokiai. Vieni paprasti, o kiti – grandioziniai iškilmingi išleistuvių šokiai, visiškai tokie, kaip esame įpratę matyti amerikietiškuose filmuose. Pasak Mato, juos dar galima pavadinti kitaip – didysis metų pasimatymas. Tam ruošiamasi kone visus 4 mokymosi gimnazijoje metus. „Kaip supratau, išleistuvių šokiai yra labai reikšmingas įvykis Amerikos paauglių gyvenime, tam suteikiama itin sentimentali reikšmė“, -šypsosi Matas, jau gerokai paragavęs amerikietiškojo mokinio gyvenimo.

 

Sportiškas laisvalaikis

Matą priėmusi Viljamsų šeima buvo veiklūs, dirbantys žmonės. Į namus jie grįždavo apie 5-6 valandą vakaro. Mama – mokytoja kitame mieste viešojoje mokykloje, o tėvas – ekonomistas finansų firmoje. Matas sakė buvo šiek tiek nustebęs, kad jo naujoji šeima mažiau dirba negu žmonės Lietuvoje. Vaikino manymu, amerikiečiai turi daugiau laisvalaikio, dažniau eina į restoranus, susitinka su draugais, sportuoja.

Matui labai patiko, kaip amerikiečiai leidžia laisvalaikį, pavyzdžiui, kieme pasistato tinklą ir žaidžia tinklinį, futbolą ar dar ką nors. Jie mažai sėdi namuose tiesiog šiaip sau, dažnai važiuoja į boulingą, kiną, susitinka su draugais. Gal taip yra ir dėl to, kad jų finansinė padėtis geresnė. Vaikino pastebėjimu, kainos Amerikoje panašios kaip Lietuvoje, tačiau atlyginimai gerokai didesni... Žinoma daug priklauso ir nuo to, kurioje valstijoje gyveni.

 

Kaip susikalbi su savo šeima?...

Matą visiems mokslo metams priėmusiai šeimai buvo įdomu sužinoti ir apie Lietuvą, apie kurią jie beveik nieko nežinojo. Pasak Mato, apie Lietuvą Amerikoje daugiausia žino besidomintieji krepšiniu arba turintys ten giminių. „Kai pirmą kartą susitikau su mane priėmusios šeimos vaikų seneliu, kalbėdamasis užsiminiau, kad man kyla sunkumų dėl rusų kalbos. Jis nustebęs paklausė: „O kaip gi tada tu susikalbi su savo šeima“. Paaiškinau, kad Lietuvoje mes kalbame lietuviškai, o ne rusiškai. Žinoma, pasitaikydavo kitokių įvairių nesusipratimų: vieniems Matas atrodydavo kaip vokietis, kitiems kažkodėl kaip ukrainietis... Tačiau, vaikino įsitikinimu, visi sutikti amerikiečiai tikrai noriai domėjosi Lietuva, ypač patiekalais, su kuriais jis mielai supažindindavo.

 

Pakeliavo po rytinę pakrantę

Besimokydamas JAV, Matas Šamšūra nemažai ir pakeliavo. Apsilankė Pensilvanijos, Niudžersio, Niujorko, Vašingtono, Masačiusetso, Konektikuto ir Merilendo valstijose. Galima sakyti, pamatė kaip atrodo rytinė šalies pakrantė. Pasak Mato, visi keturi didžiulės šalies kampai – rytai, vakarai, pietūs ir šiaurė – labai skiriasi vieni nuo kitų. Kiekvienas turi savo veidą. Tai gali suprasti iš architektūros, žmonių gyvenimo būdo, veiklos. „Neteko būti vakarinėse valstijose, tačiau rytinėse pamačiau gana daug“, - džiaugėsi vaikinas. Filadelfija, Vašingtonas, Baltimorė, Niujorkas, Bostonas – su šiais didmiesčiais Matui teko neblogai susipažinti. Ypač didelį įspūdį jam paliko Bostonas – žalias ir labai gražus spalvingas miestas. Be abejonės – Niujorkas tikrai pribloškė savo dydžiu, tačiau nustebino, kad nėra tiek daug mašinų ir triukšmo, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ko gero, Mato nuomone, Vilnius net daug triukšmingesnis ir chaotiškesnis... Niujorke labai daug viešojo transporto ir žmonės dažnai renkasi metro, o ne transportą virš žemės.

JAV gyvena labai daug skirtingų kultūrų, papročių, tikėjimų žmonių, todėl visi amerikiečiai labai skirtingi ir negali išvesti kažkokio vidurkio. Rytinėje pakrantėje Matas sakė pastebėjęs, kad čia žmonės labai šilti, nuolat šypsosi ir su kiekvienu kalba kaip su draugu, itin maloniai pasitinka parduotuvėse.

 

Pasiilgo Lietuvos, tačiau norėtų ir vėl sugrįžti į Ameriką

Matas sakė labai norįs vėl sugrįžti į Ameriką mokytis, o gal net ir dirbti bei gyventi. Tačiau ir Lietuvoje jam patinka bei įdomu. Sugrįžęs po netrumpo laiko svečioje šalyje vaikinas sakė suvokęs, kad vis dėlto Lietuvos buvo labai pasiilgęs, ypač gamtos, miškų ir ežerų. Tačiau parvykęs į Lietuvą jis sakę supratęs ir tai, kad pats labai pasikeitė per tuos metus ir jam vėlgi tenka prisitaikyti.

Matas sakė ir anksčiau labai rimtai žiūrėjęs mokslus, bet pasimokęs Amerikoje į tai ėmė žiūrėti dar rimčiau: „Pirma namų darbai, o tik tada laisvalaikis“, - tvirtai įsitikinęs Matas. Amerikoje sakė jam susiformavęs ir kitoks požiūris į visuomeninę veiklą, kuri ten tiesiog garbinama ir ypatingai vertinama. Atlikti visuomenei naudingą veiklą – prestižo reikalas. „Pradėjau kitaip žiūrėti į žmones, supratau, kad visi jie labai skirtingi ir kiekvienas unikalus“, - sakė Lietuvoje mokslus tęsiantis vaikinas, dar kartą nepamiršęs padėkoti visiems, visiems, kurių dėka turėjo galimybę patobulėti, daug ko išmokti ir dar plačiau praverti akis ir širdį.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis