Prieš porą savaičių rajono savivaldybę paliko ilgametė Kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vedėja Danutė Vigelienė. Galima sakyti, savo noru, kaip ir visi iki šiol, nors ji ne išėjo iš darbo, o, remiantis Valstybės tarnybos įstatymu, pervedimu perėjo dirbti į kitą valstybinę įstaigą. Liūdna - dar vienas patyręs specialistas buvo priverstas „emigruoti“ į Vilnių.

Tuo tarpu tęsdamas buvusio mero Vytauto Vigelio pradėtą tradiciją, Rimantas Klipčius Savivaldos dienos proga Padėkos raštu apdovanojo grupę darbuotojų, tarp jų ir vedėją Danutę Vigelienę už 20 metų nepriekaištingo darbo indėlį stiprinant savivaldą. Tiesiog imi nebesuprasti, kas, kaip, ir kodėl. Išsiaiškinti gali padėti tik ten buvę žmonės.

Pokalbis su Danute VIGELIENE atskleidžia tiesą, kas jau visą pusmetį vyksta savivaldybėje.

Iš karto po rinkimų buvote kupina ryžto dirbti savo pareigose toliau - kultūrai ir žmonėms. Kas pakeitė Jūsų apsisprendimą?

Valdžią gavusiųjų nepagarba ir nenoras matyti gera. Jie pabrėžtinai demonstruoja, kad nevertina viso to, kas kurta ilgus dešimtmečius nuoširdžiai ir su meile. Kultūra tokia subtili sritis, kad arba turi veiklai atiduoti visą širdį, arba nieko nebus. Aš sakau – ilgus dešimtmečius ne todėl, kad pati šioje srityje dirbau 20 metų, kalbu apie daug ilgesnį laikotarpį, nes viską skrupulingai perėmiau iš žmonių, dirbusių iki manęs. Stengiausi viską išsaugoti, tęsti, plėsti ir, manau, sėkmingai tai padariau. Skaudu, kai dabar nauja valdžia į viską atsainiai numoja ranka, gaila puikaus kolektyvo, kuris taip pat kenčia nepagarbą ir įtampą. Visa tai atsiliepia ir sveikatai, ir kūrybiškumui. Beje, iki manęs jau išėjo daug žmonių, tarp jų – trys skyrių vedėjai. Daugeliui nuo įtampos neatlaikė sveikata, tik pažiūrėkite, kiek žmonių dabar gydosi.

Kur Jūs dabar dirbate?

Tautinių mažumų departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Ar teko patirti ir psichologinį smurtą darbe?

Taip, labai didelį. Aš buvau visiškai izoliuota, neturėjau jokios informacijos, nušalinta  nuo visų renginių, atimtos visos galimybės normaliai dirbti. Ir visa tai be jokios priežasties.

Valdžia bendravo tik su skyriaus specialistais. Aš negavau jokių darbui reikalingų raštų, buvau išbraukta iš visų komisijų, man esant į pasitarimus buvo kviečiamas pavaduotojas, o aš likdavau sėdėti kabinete. Buvau priversta klausinėti darbuotojų, apie ką buvo kalbama pasitarimuose. Kaip tokiomis sąlygomis vadovauti skyriui?

Trokštu, kad valdžia bent „pasisotintų“ mano „galva“, o kitus kultūriečius paliktų ramybėje, ir jie galėtų tęsti mūsų pradėtus darbus. Įdirbis yra didelis, kultūriečių bendruomenė kūrybinga, susitelkusi kaip viena šeima, tik jiems reikia netrukdyti dirbti. Visa tai, kas vyksta kultūroje, kas garsina rajono vardą ir leidžia pagrįstai didžiuotis, nepasidaro per vieną dieną. Tikiuosi, valdžioje atsidūrusieji tai supras ir neims griauti į jų rankas patekusių vertybių, vaikyti žmonių. Aš daugiausia kalbu apie kultūriečius, o ne švietimiečius todėl, kad švietimo sritis yra labiau apsaugota įstatymų, o kultūriečiai yra pažeidžiamiausi, jų nėra kam užstoti.

Daugelis savivaldybės reguliuojamoje sferoje dirbančių žmonių šiandieną gyvena kaip žirniai prie kelio – nuolat užkliūva. Kenčia dėl to, kad priklauso Darbo partijai, jiems tiesiai liepiama išstoti iš partijos arba išeiti iš darbo savo noru. Tokio spaudimo, koks vyksta, žmonės tiesiog neatlaiko, todėl pasipylė tie išėjimai „savo noru“. Kaip tarybos posėdyje sakė Konstantas Ramelis, „Mėgaujatės valdžia? Mėgaukitės mėgaukitės“...

Į vedėjos pareigas Jus paskyrė Kęstutis Trapikas. Jis tarybos posėdžiuose Jus girdavo, kad puikiai dirbate. Jums vadovaujant kultūra iš tikrųjų buvo aukšto lygio – įspūdingos šventės, kuriose lankėsi aukšti svečiai, renginių gausa, rekordinis meno mėgėjų kolektyvų skaičius respublikinėse šventėse. Tame fone valdžia galėjo puikuotis. Ar šių pasiekimų jie nevertino ir neprašė pasilikti?

Naujoji valdžia, tarp jų ir paminėtas Kęstutis Trapikas, nieko neprašo pasilikti. Jie visokiais būdais spaudžia, kad tik greičiau išeitum. Normalus žmogus nori dirbti, matyti rezultatus, pasiekimus. Klipčiaus žmonėms visai nesvarbu, kad patys neturi komandos, o manoji komanda dirbo kaip penki pirštai. Labai tikiuosi, kad jie dirbs ir toliau, kai nebus manęs, juos gal engs mažiau, neseks iki absurdiškų smulkmenų - kas ką paveža, kas kam skambino. Mano pradėtus darbus yra kam tęst, tik meldžiu Dievą, kad apsaugotų mano žmones. Kultūra visiškai nesaugi, bet darbuotojai visi saugūs kaip specialistai, jie profesionalai savo reikalo. Pajudinus nors vieną, grius viskas, valdžia turi tai suprasti.

Dabartinis meras prieš rinkimus gyrė savivaldybės darbuotojus už profesionalumą, žadėjo, kad nė vieno neatleis. Kas atsitiko po rinkimų?

Pergalė – visi žodžiai buvo skirti tik jai pasiekti. Žmonės jau pamatė, ko verti jaunojo  mero rinkimų pažadai.

Kaip gali dirbti Vigelio žmonės, jeigu naujai valdžiai vos išgirdus šią pavardę prasideda konvulsijos? O čia tie žmonės, kurie užaugo į stiprius profesionalus prie šio vadovo, kaip priminimas. Baisu, kai oriai išėjusius specialistus, visuomenės gerbiamus žmones,  naujoji valdžia išvadina alkoholikais, negebančiais dirbti. Juk atsisėdo ant šių žmonių sukurto pagrindo.

Pabaigai vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad išlieku optimistė – politikai atėjo laikinai, o kultūra – amžina vertybė, ji gyvena žmonių širdyse, jos taip lengvai nesutrypsi.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ