Mes turime 432 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4505
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14692
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90722
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Anelei Karmonienei kelrode gyvenimo žvaigžde buvo daina

2015 m. spalio 24 d. šeštadienis, Nr.79 (1515)

Ilgai galvojau, kaip pradėti pasakojimą apie paprastos ir taip pat nuostabios Vidutinės kaimo moters, dainininkės Anelės Karmonienės, kuriai rugsėjo 19 dieną būtų sukakę šimtas metų, gyvenimą. Vartydamas rusų rašytojo, mąstytojo Levo Tolstojaus knygą „Gyvenimo kelias“ radau Krišnos žodžius: „Medžiai atiduoda savo vaisius ir netgi žievę, lapus ir sultis visiems, kam jų reikia. Gera tam žmogui, kuris daro tą patį. Bet mažai tokių žmonių, kurie šitai suprastų ir elgtųsi kaip medžiai“. Šie žodžiai labai tinka apibūdinti Anelės Karmonienės gyvenimui, nes ji mokėjo dalintis savo gerumu, meile ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su aplinkiniais. Gal todėl šilti prisiminimai apie Anelę Karmonienę gyvi ne tik jos artimųjų širdyse, bet ir ją pažinojusiųjų atmintyje, o kaip akivaizdus to įrodymas – šį savaitgalį Vidutinėje vyksiantys renginiai, skirti Anelės Karmonienės gimimo šimtmečiui.

Anelė Bureikaitė (Karmonienė) gimė 1915 m. rugsėjo 19 dieną Vidutinės kaime. Šiame kaime prabėgo beveik visas jos gyvenimas, o ir šeimą sukūrė su Povilu Karmonu iš to paties Vidutinės kaimo. Išaugino tris vaikus – dukras Moniką ir Eleną ir sūnų Rimantą. 1995 metais išleistoje knygoje „Švintų rytų rytelį“, kurioje sudėtos 167 Anelės Karmonienės dainuotos dainos, žinoma, čia tik dalis jos mokėtų dainų. Pasakodama apie savo gyvenimą gerb. Anelė Karmonienė sakė: „Nuo mažens dainuoju – pati išmokdavau, su žaidimais, „darželiais“. Nuo mamos austi išmokau. Mama, ypač tėvelis, šventas giesmes giedodavo. Visos tetos – dainininkės. Pas mus kaime dainuodavo visi. Naktigonėn juodavo – dainuodavo. Pavasarį buvo savo dainos, rudenį – savo“.

Jau beveik 20 metų kai nutilo Anelės Karmonienės dainuojamos dainos, bet jos dainuotas dainas, tarsi pratęsdami giminės tradicijas, dainuoja sūnus Rimantas ir dukra Elena. Žmogaus gyvenimą žymi du riboženkliai – gimimas ir mirtis. Tai kraštutinės dvi spalvos – balta ir juoda – tarp kurių yra gyvenimas – visa pustonių gama nuo pačių šviesiausių iki tamsiausių. Kokių pustonių daugiau būna žmogaus gyvenime, priklauso ir nuo paties žmogaus. Anelė Karmonienė gyveno taip, kad šviesių spalvų būtų daugiau. Na ir kas, kad gyvenimas buvo nelengvas, o jis tikrai buvo nelengvas, bet daina padėdavo išgyventi tuos sunkumus. Giedojo ji bažnyčioje, dainavo Vidutinės etnografiniame ansamblyje, dainavo vaikų vygę supdama, giedojo ir Anapilin kaimyną išlydėdama. O kai pagalvoji, kiek dainų mokėjo ir jas atsiminė, belieka tik stebėtis tos kartos žmonių atmintimi. Gaila, jau negali paprašyti Anelės Karmonienės papasakoti apie gyvenimą, nes ji 1996 metais iškeliavo į amžinybę, bet šią spragą bent dalinai padėjo užpildyti jos dukra Elena Vėžienė-Karmonaitė ir sūnus Rimantas Karmonas, kurie lyg šventą relikviją saugo prisiminimus apie mamą ir tėvą, apie savo šeimą, kurioje augdami buvo mylimi, o ir tėvams atsidėkodavo tuo pačiu – meile.

- Knygoje „Švintų rytų rytelį“ sudėtos 167 Jūsų mamos Anelės Karmonienės dainuotos dainos. O kiek jų ji iš viso mokėjo? – pokalbio pradžioje klausiu Elenos ir Rimanto.

- Sunku pasakyti, tikrai daug daugiau. Gal kokius trejetą šimtų. Tam, kad atsimintum tiek dainų, jas reikėjo dainuoti. Ji visą gyvenimą gyveno su daina. Net ir blynus kepdama niūniuodavo melodiją. Nors mokytis jai teko tik lenkiškoje mokykloje, bet rašė ir lenkiškai, ir lietuviškai, ir rusiškai. Ir dainas mokėjo ne tik lietuviškas, bet ir kitomis kalbomis, o ir mes, kiek siekia prisiminimai iš vaikystės, prisimename mamą dainuojančią. Ir lopšines dainavo, ir šiaip ją sunkiai be dainos buvo galima įsivaizduoti. Gaila, kad tik dabar supranti, kiek mes galėjome išmokti ir kiek neišmokome. Mūsų šeimoje daina buvo nuolatinis palydovas. Kai sueidavome, tai ir dainuodavome, ir kaip nedainuosi, kai tokią vedančiąją turėjome. Dar į mokyklą nėjome, o visas šventas „karunkas“ jau mokėjome. Sėdime, būdavo, ant tėvo išdrožto medinio kumelio ir dainuojame.

- O tėvas ar dainavo?

- Ne, bet labai mėgo klausytis kaip mama dainuoja. Prisimenu, kaip vieną kartą mamos dainos klausydamas jis verkė, bet tėvas puikiai iš medžio mokėjo drožti. Ir kubilus, ir kitus būtiniausius rakandus iš medžio darydavo. Daug jų parduodavo. Net į Kaziuko mugę veždavo. Kiek tam kolūky uždirbdavo? O augome mes, trys vaikai, o ir tikslą tėvai turėjo aiškų, kad mes aukštuosius mokslus baigtume. Taip ir išėjo, - atsakydama į mano klausimą sako Elena.

- O iš kur mama tą lobyną dainų surinko?

- Iš visur po kruopelytę tos dainos subyrėjo į mamos dainų lobyną. Buvo plati dainuojanti giminė, o ir visi šiame krašte dainavo. Dirba vieną darbą, skamba vienos dainos, dirba kitą darbą, skamba kitos. Susirenka vakaroti, vėl kitos. O kadangi mama turėjo puikią klausą ir gerą atmintį, tai ir išsisaugojo tos dainos atmintyje. Čia dainos skambėjo net ir kolūkių laikais. Eina moterys po darbų ir dainuoja. Žinoma, mama dainuodavo tas, kurios labiausiai patikdavo ir tikdavo vienam ar kitam atvejui. Ypač puikiai dainuodavo su seserimi Monika. Jos visą gyvenimą gyveno netoli viena kitos ir dainavo, dainavo. Jos ir palaidotos viena šalia kitos. Dainavo mama, kai buvo linksma, ir liūdesį daina praskaidrindavo. O to liūdesio buvo nemažai, ir dirbti teko nuo vaikystės sunkiai, net Latvijon trejetą vasarų važiavo dirbt, o ir šiaip visko buvo. Vos apsivedė 1939 metais, po 4 mėnesių tėvą paėmė į karą. Ilgą laiką net jokios žinios nebuvo. Nebuvo aišku, ar gyvas jis, ar ne. Tik gerokai vėliau gavo žinutę, kad gyvas. Kai vėliau rodydavo dokumentinius filmus apie koncentracijos stovyklas, tėvas sakydavo, kad viskas tikra ir jis tą patyrė ir išgyveno. O mama tuos metus kantriai laukė ir sulaukė. Po to gimėme mes, šeima pagausėjo, bet nors ir gyvenome kaip ir dauguma šio krašto šeimų, be didelio pertekliaus, visada buvom švariai aprengti, o svarbiausia – mylimi, - sako Rimantas.

- Iki kiek metų dainavo mama?

- Galima sakyti iki pat mirties. Ji ne tik puikiai dainavo, bet ir gera vedanti buvo. Su ja labai lengva dainuoti buvo. Jei ką ir primirši, tai Anelė ištrauks. Tai, kad turėjo puikų balsą, parodo ir toks atvejis, kai po mūsų saviveiklininkų pasirodymo Vilniuje žinoma dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, kuri buvo akla, panoro susipažinti su mūsų mama, nes jai patiko mamos balsas. O kaip mama pakiliai turėjo jaustis, kai 1995 metais sulaukusi aštuoniasdešimties per Pasaulinę lietuvių dainų šventę viena pirmųjų dainavo solo. Malonu, kad mamos meilė dainai, jos puoselėjimui ir populiarinimui neliko nepastebėta. Kultūros ministerija jai paskyrė premiją „Už etninės kultūros puoselėjimą“. Mes nuo vaikystės negalėjome įsivaizduoti mamos nedainuojančios, šis įvaizdis gyvas ir dabar, kai jos jau beveik dvidešimt metų nėra. Ją mums primena ne tik jos liesti daiktai, išaustos lovatiesės, bet ir dainos, kurias dainuojame ir mes.

- O kada jūs pradėjote dainuote mamos dainas? - klausiu Elenos ir Rimanto.

- Dainuodavom su visais nuo mažumės. Ir kaip gali nedainuoti, kai visi taip gražiai dainuoja. Bet rimčiau tomis dainomis susidomėjome studijų metais, kai pradėjome suprasti, kiek į tas dainas sudėta ir džiaugsmo, ir vargo. Mielai mamos dainuotas dainas dainuojame ir dabar, - sako mano pašnekovai.

Beje, Rimantas didžiąją gyvenimo dalį dainavo operos ir baleto teatro chore. Kadangi Anelė Karmonienė ne tik dainavo, audė, bet ir šmaikštų žodį mokėjo pasakyti, kaip, beje, ir jos vyras Povilas, tai mano pašnekovai papasakojo keletą šmaikščių istorijų.

- Vieną kartą ji dainuodama šieno ketvertą vežimų uždirbo, - prisimena Rimantas. – Ateina Strūnos direktorius, tuomet, berods, Vitėnas buvo, ir prašo, kad koncerte mama padainuotų, o tėvas pusiau juokais, pusiau rimtai ir sako: „Jeigu šieno duosi, tai išleisiu žmoną dainuoti“. Ir ką gi, davė pievos, visą dieną šienavau, šienas tada buvo labai reikalingas, o čia net keturis vežimus atsivežė.

- O kuris iš tėvų buvo griežtesnis?

- Tėvuko labiau klausydavome, jis buvo griežtesnis. Jei pasakė, turi klausyti, o mama buvo atlaidesnė. Kai dabar pagalvoji, kartais ir griežtesnė galėjo būti. Buvo labai jautri, tad mūsų gailėdavo. Mes namuose augdami, o ir vėliau negirdėdavome keiksmažodžių, tėvai mokėjo be jų apsieiti, o ir pykdavosi retai. Kartu išgyveno nuo 1939 iki mamos mirties 1996 metais. Mūsų atmintyje mama išliko tokia, kokia ir buvo gyvenime – labai rami, labai santūri, pasitikinti savimi. Ji ne tik mums, vaikams, buvo autoritetas, bet ir kaime ją gerbė, įsiklausydavo į jos patarimus. Ji nemėgo apkalbų, geriau knygą paskaitydavo. Kaip pati pasakodavo, jaunystėje prie mėnesienos skaitydavo. Jei būtų turėjusi galimybę mokytis, galėjo labai daug pasiekti, nes buvo žingeidi, norėjo žinoti ir pažinti aplinkinį pasaulį, žmones. Mes ją tokią prisimename ir prisiminsime. Miela, žinoma, kad ir bendruomenė ją prisimena. Beje, Vidutinės kaime bendruomeniškumas visada buvo stiprus. Nors mama nebuvo gražuolė, bet jos vidinis pasaulis buvo šviesus, o tą šviesą nuolat kurstydavo dainuojamos dainos, išsaugoti papročiai. Tokia mama ir išliko mūsų, mūsų vaikų atmintyje, - baigiantis pokalbiui apie Anelę Karmonienę, kurios šimtosioms gimimo metinėms skirti renginiai vyks Vidutinės daugiafunkciniame centre šį savaitgalį, sako jos dukra Elena ir sūnus Rimantas.

Paskui dar prisimename ir Anelės Karmonienės seserį Moniką, su kuria, kaip jau minėjau, ir gyveno visą gyvenimą greta, ir dainavo kartu. Prisimename ir vyriausią dukrą Moniką Liepienę Karmonaitę. Abi jos, kaip ir Anelė Karmonienė, jau amžinybėje, bet atminimas, prisiminimai gyvi. Yra sakoma, kol prisimenu – gyvenu, gyvenu – kol prisimenu, nes žmogus be atminties – lyg medis be šaknų. Čia ir vėl verta prisiminti Krišnos žodžius apie medį, kuris dalinasi viskuo. Tokia buvo ir Anelė Karmonienė, nors buvo trapi kūnu, bet stipri savo dvasia, ir dalinosi viskuo, ką turėjo. Buvo nuoširdžiai tikinti ir tikėjimo pagrindus įskiepijo vaikams, o jos gyvenimo kelrodė žvaigždė buvo daina.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis