Jau beveik pora mėnesių praėjo nuo tos akimirkos, kai per Baltramiejų palikę Lietuvą išskrido gandrai. Labai nustebau prieš savaitę važiuodamas per Labanorą ir ant bažnyčios stogo pamatęs tupintį gandrą. Pirma mintis buvo, kad labanoriškiai gandro muliažą ant stogo užkėlė, bet tos abejonės greitai išsisklaidė, kai gandras sparnais suplasnojo. Ačiū Dievui, nenuskrido, o iš savo aukštybių stebėjo, kaip aš skubu fotografuoti. Žinoma, greitai jam įkyrėjo pozuoti ir sukalenęs snapu mostelėjo sparnais ir nuskrido viešbučio-restorano pusėn. Tai iš kurgi čia tas gandras Labanore spalio pradžioje?

Kaip papasakojo Labanoro seniūnas Vincas Jusys, vasarą gandrai iš lizdo išmetė vieną gandriuką. Žmonėms pagailo vargšelio ir ėmė jį maitinti. Daugiausia jį globojo viešbučio-restorano darbuotojai. Nesibodėjo jis pasimaitinti ir kartu su egzotiškomis vištomis, gyvenančiomis improvizuotoje vištidėje. Kai gentainiai skrido, Labanoro gandriukas, nors puikiausiai skraidė, kažkodėl nepanoro kartu skristi į šiltus kraštus. Gal visgi nepasitikėjo savo jėgomis, o gal tiesiog pagalvojo, ko čia vargti tokį tolį skristi, juk čia tiek gerų žmonių gyvena, tikrai neleis prapulti – ir paglobos, ir pamaitins. Ko gero, taip ir bus. O jei važiuodami pro Labanorą pamatysite skrendantį ar tupintį gandrą, nenustebkite, jūs tikrai nesapnuojate ir jums nesivaidena, tai tikrų tikriausias gandras liko žiemoti Labanore. Kas žino, gal pavasarį jis čia ir draugę susiradęs įsikurs lizde, o rudenį visgi išskris prigimties šaukiamas, bet kaip bus ateityje, parodys laikas.

Algis JAKŠTAS