Mes turime 324 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4960
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15147
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91177
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Meilė audimui ir kitiems dirbiniams Leonorą Rakuckają lydi nuo vaikystės

2015 m. rugsėjo 26 d. šeštadienis, Nr.71 (1507)

Pirmą kartą Leonoros Rakuckajos išaustas ir išsiuvinėtas staltieses bei kitus dirbinius pamačiau per Milkuškų daugiafunkcinio centro atidarymą, kai su kitais svečiais aplankiau gerb. Leonoros dirbinių parodą. Kadangi oficialūs renginiai – ne pati geriausia vieta šnekėtis su žmogumi apie gyvenimą, pomėgius, susitarėme, kad užsuksiu į namus ir ten pasišnekėsime apie ganėtinai nelengvą gyvenimą ir tai, ką sukūrė darbščios ir nagingos gerb. Leonoros Rakuckajos rankos.

Po keleto dienų užsukau į pačiame Milkuškų kaimo pakraštyje stovinčius jos namus. Šeimininkė pasitiko puikiai nusiteikusi, o kai įėjome į vidų, pajutau nostalgišką kaimo namų dvelksmą. Jis juntamas tol, kol gyvena senieji jo šeimininkai. Jiems išėjus, nelieka ir to specifinio senojo lietuviško kaimo aromato, tos šilumos, kuria alsuoja kiekvienas dešimtmečiais išpuoselėtas daiktas, nelieka ir to taip dar nepamiršto paprastumo ir tvarkingumo. Kadangi apie pradžių pradžią, pirmuosius bandymus austi ir siuvinėti jau šiek tiek buvome šnekėję prieš keletą dienų, tai ir pokalbis, prasidėjęs labai lengvai, tęsėsi geras porą valandų ir galėjo tęstis dar ilgiau, bet reikėjo važiuoti į kitą suplanuotą susitikimą.

- Mano gimtasis kaimas Čepiškė Baltarusijoje, bet ten gyveno lietuviai, mano močiutė nuo Paringio buvo kilusi, nuo Milkuškų vos trejetas kilometrų. Bet tas kaimelis, kaip ir daugelis aplinkinių, sunyko, neliko žmonių, neliko ir kaimų. Iš to Čepiškės kaimo iš mūsų kartos gyvos esame tik mes trys seserys, aš esu pati vyriausia, o seserys jaunesnės. Viena gyvena Vilniuje, kita – Baltarusijoje. Mama mirė kai man buvo 9 metai. Aš buvau vyriausia. Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs mūsų gyvenimas, jei ne tėvo mama, mūsų močiutė, kuri mus ir augino. Padėjo ir mamos mama, kuri gyveno Valiukiškėj. Dirbti pradėjau labai anksti, juk reikėjo kažkaip išgyventi. Ėjome ir miško ravėti, mokėjo po zlotą, o tai buvo pinigas. Teko su tėvu ir malkas pjauti, ir šieną vežti. Juk reikėjo tuos 12 hektarų žemės sutvarkyti. Taip ir dirbu, judu visą gyvenimą. Kai buvo radikulitas sukabinęs, gydytojas sako: „Reikia judėti, judėti ir judėti, tada ir būsi sveika“, o aš galvojau sau, tai kad aš kiek prisimenu vis judu, vis kažką darau, - apie savo vaikystę pasakoja gerb. Leonora.

- O kada jūsų gyvenime atsirado audimas, siuvinėjimas?

- Pradėjau pati. Sesuo nė viena tuo neužsiiminėjo, o aš labai norėjau. Turėjau didelį norą. Mes pas močiutę po mamos mirties buvom penkios ir ji mums paskirstydavo darbus. Kadangi buvau pati vyriausia, ir tėvas mane labai mylėjo ir dažnai išleisdavo į mamos tėviškę Valiukiškę, nors ir per upę tekdavo kelis kartus bristi, bet man ten patikdavo. Močiutė ir dėdė su tetomis labai meldėsi, ir man patiko, meldžiuosi ir dabar. Ten pradėjau austi. Vienas dėdė gražiai mezgė, mokėjo tuos darbus ir mano mama, tik manęs ji to neišmokė, nes anksti mirė, jai buvo tik 32 metai, bet jos rankomis išsiuvinėtą staltiesę aš branginu ir saugau kaip relikviją. Matyt, iš mamos aš paveldėjau tą norą austi, megzti, siuvinėti. Gaila, kad ir dėdė anksti mirė. Viską, kas buvo mamos rankomis padaryta, močiutė atidavė man. Kai mama mirė, tėvui buvo 42-eji, jis taip antrą kartą ir nevedė, augino mus. Aš ne tik austi, megzti, siuvinėti, bet ir siūti mokėjau. Gyvenime buvau žingeidi, tad visur, kur tik buvo galimybė, stengiausi pamatyti. Kartais juokaudama sakau, kad tik ant jūros dugno nebuvau. Dirbau daug, dirbau tam, kad vaikai galėtų mokytis, - sako gerb. Leonora ir mes imame apžiūrinėti tiek jos, tiek jos mamos rankomis sukurtus dirbinius, o tų dirbinių, vienas už kitą gražesnių, ir austų, ir siuvinėtų, pas Leonorą Rakuckają labai daug. Kaip ji sakė, kad šiek tiek gaila, kad jaunajai kartai nelabai rūpi, pilna pirktinių.

- Aš dar ir bitininkė buvau, o porą kartų vos gyva likau, - tęsdama mūsų pokalbį sako gerb. Leonora. – Vieną kartą nuo bičių įkandimų taip vos neatsitiko, o grįžtant prie mano gyvenimo galiu pasakyti, kad dirbome daug ir sunkiai, bet visur mus lydėjo daina. Susirenkam po dienos darbų ir dainuojame. Jaunimo buvo daug, nekeisčiau savo jaunystės laiko į dabartinį. Ką dabar jaunimas mato? Tik televizorių. Visi užsidarę, o mes buvome linksmesni, daugiau bendraudavome. Nors kavalierių turėjau nemažai, bet likimas lėmė taip, kad 1942 m. ištekėjau už Andžejaus Rakucko iš Milkuškų (tada Samadūriškės) kaimo. Ir šeimyninis gyvenimas nebuvo lengvas. Susilaukėme dviejų sūnų – Kazio-Prano ir Tadeušo, bei dukros Teresos. Kadangi pačiai mokslų neteko ragauti, tai labai norėjau, kad vaikai būtų išsilavinę ir džiaugiuosi, kad ta svajonė išsipildė. Dabar visko pilna, o mums reikėjo beveik viską savo rankomis daryti. Beje, ir vaikus augindama audžiau, siuvinėjau, mezgiau. Kažkaip kai jaunas esi, visur suspėji, o aš be darbo negaliu, net ir ligoninėj gulėdama negalėjau be darbo. Kartais pagalvoju, kad Dievas man davė kryželį nuo pat gimimo, bet ačiū jam, kad tą kryželį padeda nešti. Juk tiek ligų teko patirti, bet išgyvenau. Viską, ką dariau, dariau sau. Nepardaviau nė vienos staltiesės, rankšluosčio. Dalį atidaviau vaikams, o ir visa kita, tikiuosi, liks kaip mano atminimas. Ir pati užsikloju namuose, ypač kai mielų svečių sulaukiu. Man malonu, kai kunigai užsuka, nes esu labai tikinti. Ir šiemet net Paringyje per atlaidus buvau.

Klausausi pašnekovės ir stebiuosi jos puikia atmintimi, kurios kur kas jaunesni galėtų pavydėti. Juk ne taip lengva atsiminti vietovardžius, vardus, pavardes, o tuo dar kartą įsitikinau, kai tarp senų fotografijų randame jos jaunystės nuotraukas su draugėmis, ir čia gerb. Leonora tuoj pat pasako fotografijose esančių draugių vardus. O austi ir siuvinėti nebuvo galimybių, kai 15 metų dirbo melžėja fermoje. Kadangi savo gyvulius labai mylėjo, tai ir rūpinosi labai, o dar ir savo gyvuliai laukė namuose. Net ir būdama garbaus amžiaus, ji domisi tuo, kas pasaulyje dedasi.

- Koncertų nežiūriu, o žinias pasižiūriu visada, juk reikia žinoti, kas tam pasauly dedasi, - sako gerb. Leonora Rakuckaja. Paskui dar prisimename nelengvus karo ir pokario metus. Daug ką teko išgyventi, patirti, bet viską išgyveno, o kai paklausiau, ko gyvenime per tuos metus buvo daugiau – džiaugsmo ar vargo, kiek pagalvojusi gerb. Leonora atsakė: - Ko gero, daugiau vargo, skausmo. Juk buvo ligų, netekčių, daug dirbau, ir be mamos gyvenimas nuo vaikystės nelengvas buvo. Daug ko ji mane būtų išmokiusi. Gerai, kad sūnus ir dukrą pavyko išmokyti. Dabar jau nei austi, nei siūti, nei siuvinėti negaliu, o štai darže dar pasikapstau, nes sėdėti be darbo, visą gyvenimą dirbusi, negaliu.

Išvažiuodamas išsivežu kuo puikiausius įspūdžius apie paprastą Lietuvos kaimo moterį, norėjusią nuo vaikystės prisiliesti prie grožio, prie tegul ir su buitimi susijusių kūrybos paslapčių. Ir nors nuo mūsų bendravimo praėjo pora mėnesių, aš ligi šiol prisimenu tą nuoširdumą, atvirumą, kurio buvo pilna mūsų pokalbio ir bendravimo metu.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis