Europos Komisija tarė žodį pabėgėlių krizėje – teks papildomai priimti dar 780 pabėgėlių. Taigi iš viso Lietuvai teks 1105 pabėgėliai. Jau šiandien visi supranta, kad šis skaičius tikrai nepaskutinis ir smarkiai didės. Juk buvo išskirstyta 160 tūkst. pabėgėlių, kai jau šiandien žinome, kad ES jų jau yra per 350 tūkst. ir toliau daugės. Prezidentė ir užsienio reikalų ministras suskubo šį skaičių dar kartą pavadinti „racionaliu“ ir „priimtinu“, nors lygiai tą patį šnekėjo apie buvusį 325 pabėgėlių skaičių.

Galime neabejoti, kad kai gausime dar vieną kvotą, skaičius ir toliau nejaudins valstybės vadovų. Lygiai taip pat jis nejaudins ir opozicinių politinių jėgų, kurios suskubo šlovinti „saliamonišką“ sprendimą dalintis pabėgėlius, tikintis, kad jų srautas į ES stebuklingai sustos. Vietoje to, kad būtų iš tiesų pagalvota apie Lietuvos interesus ir ką iš tiesų turėsime daryti, norint, kad visuomenėje nekiltų įtampų ir problemų, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jaudinasi tik dėl to, kaip atrodys mūsų būsimi pabėgėlių centrai ir kokios nuotraukos iš jų bus publikuojamos Berlyne ar Briuselyje. Negano to, dar drąsiai pasiūlo nebijoti ir solidarizuotis su Vokietija, priimti 1 proc. Lietuvos populiacijos pabėgėlių skaičių – 30 tūkst. Tikriausiai konservatorių partija jau suplanavo, kaip jie patys priims juos savo namuose ar sodybose ir išlaikys, nes švaistytis tokiais skaičiais, esant tokioms nuotaikoms – daugiau negu absurdiška. Sprendimų ir pasiūlymų kokių integravimo priemonių reikės imtis, kaip veikti, kokia institucija turės vadovauti visam procesui – negirdėti. Tik banali, populizmu grįsta kritika, nurodant, kad reikės pasirūpinti švietimu ir įdarbinimu. Lyg kam nors ir taip tai nebūtų aišku. Būtų galima kentėti tą pigų populizmą, bet kartu kaišiojami pagaliai realiems pasiūlymams ir sprendimams. Darbo partijos siūlymui kuo skubiau kurti Migracijos departamentą prie Vyriausybės, kuris galėtų koordinuoti kelių ministerijų ir žinybų darbus pabėgėlių klausimu, paprieštarauti atsiunčiama kita konservatorė Agnė Bilotaitė, kuri vėlgi be jokių konstruktyvių pasiūlymų tiesiog vykdo ardomąją veiklą. Kritika vardan kritikos yra blogiausia, kas gali būti krizių metu. Akivaizdu, kad opozicija, visą kadenciją stokojusi racionalių pasiūlymų, ir toliau jų neturi, bet nepraleis progos pasinaudoti iškilusia pabėgėlių krize, kad galėtų kelti savo reitingus. Čia beveik taip pat blogai, kaip fotografuotis pareigūnės žūties vietoje ir krauti nuotraukas į socialinius tinklus – jautrus rinkėjas visuomet įvertins. Paklausiu, o kokius pasiūlymus pateikė G. Landsbergis ir jo partija po tų fotografijų, kad tokie dalykai keliuose nebesikartotų? Grįžtant prie pabėgėlių temos, visiems akivaizdu, kad EK planas toliau vystyti pabėgėlių kvotų sistemą yra ydingas, be jokios ilgalaikės perspektyvos. Pabėgėlių po tokių sprendimų dar labiau padaugės, o EK pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris planą, kaip toliau spręsti krizę paskelbs... 2016 m.... Darbo partija Lietuvai siūlo kuo skubiau sudaryti karo stovyje esančių valstybių sąrašą ir pagal jį veikti: nedelsiant deportuoti visus pabėgėlius, kurie yra ne iš karo siaubiamų valstybių. Karo pabėgėliams suteikti visą būtinąją pagalbą, bet aiškiai deklaruoti, kad tai tik laikina apsauga ir pasibaigus karams jie privalės grįžti. Žinoma, paliekant galimybę integruotis, jei tik pabėgėliai parodys aiškų norą ir ryžtą gerbti mūsų įstatymus ir tradicijas, sutiks patys jas perimti arba bent jau nekelti nereikalingos įtampos. Nori nenori vis tiek visi Lietuvon atsiunčiami pabėgėliai bus apgyvendinami pabėgėlių centruose, kur jau būtų sprendžiamas jų tolesnis likimas. G. Landsbergis, neįsigilinęs ir nepasvarstęs, juos jau piešia, kaip „darbo stovyklas“ ir „getus“, bet tai nebūtų nieko kito, negu dabar yra Pabradėje ir Rukloje. Ar ir dabartinį mūsų elgesį su pabėgėliais suskubs išvadinti vergišku ir nehumanišku? Man daugiau negu keista, kaip kai kurie laukiantys pabėgėlių išskėstomis rankomis įsivaizduoja, kaip jie, išlipę iš lėktuvo, tuojau pat, tą pačią akimirką bus išvežioti po visas savivaldybes, apgyvendinti ir gaus darbus. Ir aklas matytų, kad pirmiausia jie pasieks pabėgėlių centrus, kurie, mano manymu, galėtų tapti nuolatine jų gyvenimo vieta dėl kelių priežasčių: lengviau kontroliuoti saugumo prasme, lengviau teikti paslaugas (švietimas, sveikatos apsauga ir t.t.), lengviau adaptuoti ir tik tuomet žiūrėti kas toliau. Kvotų sistema ydinga dar ir tuo, kad ES dar neturi jokio finansinio mechanizmo padėti šalims, priėmusioms pabėgėlius. Akivaizdu, kad kiekvienam į Lietuvą atvyksiančiam pabėgėliui nebus į kišenę įdėta žadama 6000 eurų vienkartinė išmoka. Šiuos pinigus (ir viską, kas susiję papildomai: būstas, švietimas, pašalpos ir t.t.) turėsime mokėti iš biudžeto, kuriuos galbūt kada nors kompensuos. Jau dabar savivaldybių biudžetai yra pustuščiai, o čia žadama dar jiems užkrauti pabėgėlius? Laukiu nesulaukiu, kuri savivaldybė puls juos priimti, finansuoti iš savo biudžeto, atrasti specialistus integracijai, suras pakankamai mokančių, kad ir sirų kalbą ir t.t. G. Landsbergis bent jau dėl vieno teisus – Lietuva (ir ES) tikrai šią akimirką nėra pasiruošusi priimti pabėgėlius, todėl siūlau ir jam pačiam vietoje mistinių 30 tūkst. pabėgėlių savo namuose geriau pasvarstyti ir pasiūlyti racionalius problemos sprendimo būdus, o ne užsiimti kritika dėl kritikos ir kelti paniką visuomenėje.

Valentinas MAZURONIS, Europos Parlamento narys, Darbo partijos pirmininkas