Vai, lėkite dainos, iš vargo nupintos,

Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!

Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,

Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!

(Pranas Vaičaitis)

 

Gyveno tik 25 metus, tačiau spėjo tapti didžiu poetu

Pranas Vaičaitis nors gyveno labai trumpai, tik 25 metus, bet sugebėjo tapti vienu reikšmingiausių XIX amžiaus pabaigos poetų.

Pranas Vaičaitis gimė Santakų kaime 1876 m. valstiečių šeimoje. Nei motina, nei tėvas nebuvo baigę jokių mokslų. Tėvas turėjo nemažai skolų, bet niekada nebuvo paniuręs ir piktas, mėgo bendrauti su žmonėmis, pasigėrėdamas kalbėdavo apie gydytojus, mokytojus ir ypač apie kunigus. ,,Jam kunigas atrodė idealiausias žmogus pasaulyje“ (J.Klimaitis). Mama buvo gero būdo. Mėgo dainuoti, nuolat šypsodavosi. Vasaros vakarais Pranas mėgo pagroti fleita, džiugindamas namiškius. Skambiu balsu fleitos melodijai pritardavo jo motinėlė:

Ant kalno gluosnis,

Pakalnėj šulnys.

Ten vaikščiojo mergužėlė

Pati sau viena.

 

Svajonės išsipildymas – studijos universitete

1895 m. Pranas baigė Marijampolės gimnaziją. Tėvas prikalbino Praną mokytis kunigu. Pašaukimo tapti kunigu Pranas neturėjo, todėl vasaros pabaigoje tėvas su sūnumi nuvažiavo į Seinus. Pranui egzaminai nepasisekė. Seminarijos rektorius paklausė: „Ar su Dievo palaiminimu, ar savo noru stoji į šią seminariją“. „Jau nuo ketvirtos klasės tėvas neduoda ramybės, kad stočiau į kunigų seminariją, o pats tai noriu studijuoti universitete. Kunigu būti neturiu jokio pašaukimo“, - atsakė. „Tai kam dar atvažiavai, pani, jei neturi pašaukimo ir ypač jei nemoki lenkiškai? Važiuok sau, sveikas, namo. Mums kandidatų ir taip per akis“ (J. Klimaitis).

Tėvas, laukęs prie vežimaičio tikėjosi, jog ateis Pranas būdamas klieriku. Sužinojęs visą tiesą, įpykęs pasakė: „Tai tu toks mano sūnus! Aš tiek metų tave vežiojau į Marijampolę, taip rūpinausi, kad tu taptum žmogum, o dabar išeisi šunims šėko pjauti, mane paleisi elgeta. Pats juk žinai, kiek turiu skolų, - vis per tave, nedėkingasis. Ne, aš nieko apie tave nenoriu žinoti. Tu man ne sūnus!“. Tėvo svajonė turėti sūnų kunigą realizavo jaunesnysis brolis Juozas.

Pranas Vaičaitis ryžosi ryžtingam žingsniui – studijuoti Peterbugo universitete. Volteriui padedant Pranas tapo svajoto universiteto studentu.

 

Julijos ir Prano meilė iš pirmo žvilgsnio

Kiekvieni metai Pranas parvažiuodavo tėviškėn vasaros atostogų. 1896 m vasarą atostogų metu Julija viešėjo pas seserį M.Banaitienę. Pas jos vyrą, būsimą Vasario 16-osios akto signatarą S.Banaitį lietuviškos veiklos reikalais aplankė poetas Pranas Vaičaitis. Julija ir Pranas vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Pažintis peraugo į gražią draugystę ir didelę meilę. Abu kūrė gražius ateities planus.

Pranas Vaičaitis, baigęs teisę, rengėsi pratęsti studijas Belgijoje, aukštojoje komercijos mokykloje. Rudenį, grįžęs į Sankt Peterburgą, Pranas sužinojo, kad jo draugas suimtas ir laikomas Kalvarijos kalėjime, nes draugo studentiškame kambaryje rado draudžiamos spaudos. O Pranui ir jo tėvui numatyta kelti baudžiamąją bylą dėl seno Lietuviško kalendoriaus ir A.Baranausko eilėraščio „Nu Lietuva, nu Dauguva“ ištraukos. Pranui buvo nutraukta valstybinė stipendija ir perduotas ypatingon policijos priežiūron Sankt Peterburge. Namuose susirgo jo motina, mokėsi brolis Juozas, todėl pinigų savo mokslams nedrįso prašyti. Pradėjo gyventi puspadžiu. Ne gana to, Pranas laikinai turėjo nutraukti studijas Sankt Peterburge, nes reikėjo vykti į Kalvarijos kalėjimą, kur privalėjo atlikti vieno mėnesio bausmę už draudžiamos literatūros laikymą.

 

Kūrė ateities planus su Julija

Tais pačiais metais Julija Pranaitytė baigė Sankt Peterburge Kotrynos gimnaziją ir nutarė toliau mokytis Prancūzijoje, nes labai norėjo tapti prancūzų kalbos mokytoja. „Tą vasarą, kaip ir anksčiau, Pranas nuolat vis rašė. Jo darbo vieta buvo sena šiaudais dengta klėtelė, pastatyta iš apvalių rastų... Tačiau Pranui čia gera dirbti: ramu, tylu – niekas netrukdo, nebent mama užeina pažiūrėti, ką jos Pranukas veikia, atneša ką nors skanesnio užvalgyti, pakalbina, apie šį bei tą paklausinėja...“ (J.Klimaitis). „Motinai pasakoja savo planus: labai mylįs Juliją, kai tik ji baigs mokslus Prancūzijoje, o jis išlaikys universiteto baigimo egzaminus, tuojau ir susituoksią. Ji galbūt dirbs prancūzų kalbos mokytoja, o jis dirbsiąs knygų parduotuvėje“ (Benjaminas Kondratas).

 

Pačioje jaunystėje pakirto mirtina liga

Išvykęs į Sankt Peterbugą Pranas gerai išlaiko valstybinius egzaminus universitete, gauna diplomą. Vasarą Julija ir Pranas dažnai susitinka. Julija daug pasakoja apie Paryžių, pasaulinę parodą, Eifelio bokštą. Rudenį Pranas apsigyveno pas Volterius Sankt Peterburge. E.Volteris pasiūlė dirbti Mokslų akademijos bibliotekoje. Orai tais metais pasitaikė lietingi, vėjuoti, dažnos šlapdribos. Pranas neturėjo šiltesnių drabužių. Peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Pranas Volterienės rūpestingai prižiūrimas pamažu pagijo, bet liko sausas kosulys. Apie tai parašė Julijai. Gydytojai patarė grįžti į namus. Namuose pradėjo dar labiau kosėti. Gulėjo viename kambaryje su sergančia mama. Tėvas, pasikinkęs arklį tai vieną, tai kitą ligonius vežiojo į Šakius pas gydytoją. Grįžusi atostogų Julija labai sunerimo. Puolė gelbėti - atvežė gerą plaučių specialistą, kuris nustatė labai sunkią Prano būklę (Benjaminas Kondratas).

„Veidas sulyso, žandai įdubo, skruostikauliai atsikišo... jo nervingumas gerokai padidėjo. Mat jau aiškiai matė, kad pasveikti jokių vilčių nebėra, nes prasidėjo ir gerklės džiova. O taip norėtų gyventi! Dar pati jaunystė. Kiek galima būtų nuveikti savo kraštui, savo žmonėms.

 

Poetas baigė žemiškąją kelionę skaitydamas eiles...

Štai kokį laišką Pranas Vaičaitis kelis mėnesius prieš mirtį parašė Volteriams į Sankt Peterburgą: „Pradėsiu nuo to, kas man visų svarbiausia. Ar nežinote, kur būtų galima surasti nebrangią sanatoriją kandidatams į džiovininkus, beje, ir džiovininkams. Mano reikalai vėl blogi. Liga staigiai pasuko atgal, o aš tiesiog negaliu surasti netgi šio posūkio priežasties. Vėl ištisas dienas guliu lovoje, vaikščioti negaliu, iš pradžių net kraujas rodėsi, bet dabar lyg ir apstojo. Kur dingsiu rudenį? Kaip atrodys liga žiemą, jeigu tik sulauksiu žiemos? Visa tai man tamsūs ir kartu baisūs klausimai“. Nuo 1901 m. pavasario Pranas Vaičaitis jau gyveno tėvų namuose. Pinigų sūnaus gydymui sanatorijoje Vaičaičiai neturėjo. Slinko liūdnos dienos. Julija Pranaitytė stengėsi padėti sužadėtiniui. Ji nuvyko pas Ilguvos dvarininkę O. A. Grincevičienę prašyti pagalbos. Julija su seserimi pakaitomis slaugė ligonį, vežiojo jam geresnį maistą. Nepaisant geros priežiūros ir didelio dėmesio Pranas Vaičaitis vis labiau geso.

Po kurio laiko Pranas susirado aptrintame sąsiuvinyje Julijai skirtą eilėraštį ir pradėjo pamažu skaityti:

„Jau pajėgos mažinas, vystu kaip lapas,

Jau protas leinesnis, šaltesnė širdis.

Ir greitai slogins mane amžinas kapas,

Ir plaus mane užmaršos greitai vilnis.“

Bet šio eilėraščio jis nebaigė skaityti – staiga iš rankų iškrito sąsiuvinis, norėjo vėl paimti, kažką pasakyti, tik nepajėgė ir... amžinai užmerkė akis. Tai buvo 1901-jų metų rugsėjo dvidešimt pirmoji diena“ (J.Klimaitis). Taip baigė savo žemišką kelionę mūsų literatūros kikilis giesmininkas.

 

„Tokio nebus, kitokio nenoriu...“

Visus laidotuvių rūpesčius prisiėmė būsimas 1918 metų vasario 16-osios signataras Saliamonas Banaitis. Ligos iškankinta motina nebepasikėlė, senajam Juozapui poeto tėvui nusviro rankos. Poeto motinos sveikata po Prano mirties dar labiau pablogėjo ir 1902 metų pradžioje atgulė šalia sūnaus.

Prano Vaičaičio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Juozas Klimaitis (1909 – 1999) taip aprašo Julijos, jo sužadėtinės didžiulį sielvartą ir neapsakomą skausmą laidotuvių dieną: „O štai ten toliau, apglėbta beržo svyruonėlio šakų, neapsakomą skausmą kentėdama, rauda vargšė Julija. Ji neteko brangiausio turto, savo taip mylimo sužadėtinio. Pro ašaras nieko aplinkui nemato, negirdi, ką vienas ar kitas kalba ten prie Prano karsto. Ji net nematė, kaip tas karstas nusileido į gilią duobę, ir negirdėjo, kaip ant jo pradėjo kristi drėgnos žemės gabalai. Kai nusiramino ir apsidairė aplinkui, - kapinės jau buvo ištuštėjusios“. Julija dar ilgai raudojo parklupusi prie šviežiai supilto kapo kauburėlio. Sulaukusi vos dvidešimt metų, tą dieną ji davė priesaiką niekada gyvenime nebetekėti. Prano Vaičaičio brolis Juozas rašė, kad Julija „netekėjo, nors daug kas piršosi. Pasak jos, „tokio nebus, kitokio nenoriu...“.

Didžiulio sielvarto apimta Julija Pranaitytė buvo nusprendusi net gi nusižudyti, trumpam buvo įstojusi į vienuolyną. „Tik brolis Justinas sugebėjo ją iš sielvarto pažadinti ir prikalbinti išvažiuoti į Šveicariją tęsti prancūzų kalbos studijų“ (Vilmantas Krikštaponis).

 

Justinas Pranaitis – iškilus kunigas, visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas

Justinas Pranaitis (1861 – 1917) kunigas, misionierius, keliautojas, visuomenės veikėjas ir spaudos bendradarbis, profesorius, lietuvybės puoselėtojas mokėsi Lukšiuose, Griškabūdžio mokyklose bei Marijampolės gimnazijoje. 1878 m. pasirinko studijas Seinų kunigų seminarijoje, vėliau studijavo Petrogrado Dvasinėje akademijoje. Baigęs akademiją vadovavo hebrajų kalbos katedrai. Būdamas 29 metų paskiriamas akademijos dvasios Tėvu, o po metų – akademijos prefektu, vicerektoriumi, dėstė chorinį giedojimą. Vėliau dirbo sielovadinį misionieriaus darbą Nižnij Novgorode, Urale bei kitose 1863 metų sukilėlių tremties vietose. 1900 metais savo noru išvyksta į misiją Turkestane, kur sutinka katalikų iš įvairių Europos ir Azijos šalių. Taip jis, puikiai mokėdamas šešias kalbas, tampa ne tik čia gyvenančių lietuvių, bet ir vokiečių, lenkų, prancūzų, italų ir kitų europiečių katalikų dvasios vadovu. Būdamas misionieriumi, jis statė bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Margelane, įrenginėjo koplyčias, įsteigė Romos katalikų labdaros draugiją, dramos draugiją, kelias bibliotekas.

Puikiai mokėdamas senąją žydų kalbą, jis tampa europinio masto mokslininku, gilinasi į Biblijos paslaptis, parengė svarbų veikalą „Krikščionys žydų Talmude“, aktyviai kovoja už lietuvybę. Už kovą su rusinimu net praleidžia metus tremtyje Tverėje. Šelpė neturtingus studentus, tarp kurių buvo Kipras ir Mikas Petrauskai. Populiarino lietuvių kalbą ir vienas pirmųjų Petrograde pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai.

1917 m. sausio 28 d. Peterburge Justinas Pranaitis netikėtai mirė. Kai kurie šaltiniai teigia, kad mirė nuo vėžio, kiti – jog buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. 1923 m. jo kapas buvo bolševikų išniekintas, palaikai išmesti ir iki šiol nerasti.

 

Viena pirmųjų lietuvių inteligenčių

Tolesnis poeto sužadėtinės likimas buvo vingiuotas ir tragiškas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje iki šiol tinkamai neįvertintą (Benjaminas Kondrotas).

Julija Pranaitytė – rašytoja, knygų leidėja, keliautoja gimė 1881 m. birželio 26 d. Šakių apskr. Griškabūdžio valsčiaus Panenupių kaimo ūkininkų Marijonos ir Eliziejaus Pranaičių šeimoje. Julija šeimoje buvo aštuntas vaikas. Dvidešimčia metų vyresnio brolio Justino globojama tapo viena pirmųjų lietuvių inteligenčių. Pasimokiusi pas kaimo daraktorių ji buvo atvežta pas brolį į Peterburgą. Ten baigė gimnaziją, išmoko prancūzų kalbą. Brolis sumanė ją toliau lavinti Prancūzijoje. Studijuodama Prancūzijoje Julija pradėjo savo literatūrinę veiklą.

Po sužadėtinio Prano Vaičaičio mirties ji išvažiavo į Šveicariją. Ten susipažino su žinomu spaudos leidėju JAV kun. A.Miluku, kuris tuo metu Friburgo universitete (Šveicarija) studijavo bažnytinę teisę. Kun. A.Milukas Juliją Pranaitytę – išsilavinusią gabią merginą, laisvai bendraujančią rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis pakvietė į JAV dirbti lietuviškoje spaudoje. Jai kun. A.Milukas „Žvaigždės“ leidyklos ir spaustuvės savininkas, patikėjo katalikiškos ir tautinės minties žurnalo „Žvaigždė“ redagavimą.

 

Lietuvių literatūros leidėja, vertėja ir rašytoja

Julija Pranaitytė buvo labai atsidavusi savo darbui, lietuviškos spaudos leidybai. „Savo lėšomis išleido trisdešimt penkias knygas: Pr.Vaičaičio eiles, apybraižą apie kun. M.Gustaitį, vyskupo M.Motiejaus Valančiaus darbus ir kt., išvertė į lietuvių kalbą nemažai religinės ir grožinės literatūros. Leidykla daugelį savo išleistų knygų siuntinėjo visoms lietuvių parapijoms ir organizacijoms tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Pati Julija Pranaitytė gyveno labai kukliai. Beveik visas turimas lėšas skyrė knygų leidybai bei artimiesiems, kurie liko tėvynėje, sau nepasilikdavo beveik nieko.

Ilgėdamasi tėvynės ji tris kartus buvo atvykusi į Lietuvą. Pirmą kartą atvyko praėjus dešimčiai metų po sužadėtinio mirties. Aplankė Prano Vaičaičio brolio Jono šeimą. Paprašė, kad gimusį sūnelį pakrikštytų Pranuko vardu. Po viešnagės tėviškėje, kartu su sesers M.Banaitienės dukra Salomėja išvyko į Taškentą, pas brolį Justiną, kuris ten gyveno su apaštališka misija.

 

Pirmoji moteris keliautoja ir rašytoja

Po kelionės į Taškentą, ji vyko į Samarkandą, Bucharą, plaukė Kaspijos jūra, pasiekė Baku ir Tbilisį, važiavo gruzinų karo keliu, o paskui per Maskvą ir Peterburgą vėl grįžo į Lietuvą. Visi kelionės metu patirti įspūdžiai buvo aprašyti ir išleisti Julijos Pranaitytės knygoje „Iš kelionės po Europą ir Aziją“. Sunku įsivaizduoti keliaujančių jaunų moterų pasiryžimą ir valią, to meto transporto ir kelių būklę, tykančius pavojus. Šia savo knyga Julija Pranaitytė įsiamžino literatūros istorijoje kaip pirmoji moteris keliautoja ir rašytoja (Vilmantas Krikštaponis). Literatūros istorikų dar nėra pakankamai įvertinta jos prieš šimtmetį išleista knyga, kuri neprarado aktualumo tiek pažintine, tiek literatūrine prasme.

 

Džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybe

1923 metais dar kartą Julija Pranaitytė atvyko Lietuvą. Lankė visus gimines ir pažįstamus. Kartu su prof. E.Volteriu ji nusifotografavo prie Prano Vaičaičio kapo. Daug važinėjo po visą Lietuvą, žavėjosi nepriklausomybę atgavusia tėvyne. Štai ką ji parašė savo knygoje „Laisvosios Lietuvos atlankytų“: „Jei mūsų žmonės – klumpėti artojai – nebūtų tinkamai paruošę savo vaikus kovon su tėvynės nevidonais, šiandien ir pas mus gal šeimininkautų svetimi atėjūnai...“. Savo požiūrį į bolševikus autorė išreiškė cituodama lauką arusio kaimiečio žodžiais: „Ką tie driskiai, nuplyšę, kas su vienu batu, kas visai be apavo, vėzdais apsiginklavę, išbadėję kaip šmėklos, - ar tokiems su mumis galynėtis?.. Jie tik sodų medžius aplaužė, beraškydami dar neprinokusius vaisius... Tegu atsivalgo ir eina savais keliais“.

Paskutinį kartą Julija atsilankė Lietuvoje 1932 m. Tų pačių metų vasario 4 d. Kaune „Metropolio“ restorano salėje iškilmingai buvo paminėtas Julijos Pranaitytės žurnalistinio darbo trisdešimtmetis. Pobūvyje dalyvavo iškiliausia Kauno šviesuomenė: žymūs rašytojai, vyriausybės atstovai, žinomi visuomenės veikėjai. Palankiai jos žurnalistinė veikla buvo įvertinta to meto spaudoje.

 

Pati skursdama visas lėšas skyrė knygų leidybai

Po turiningos viešnagės Lietuvoje Julija vėl pasinėrė į darbą ir toliau eikvodama savo kuklius finansinius išteklius. Julijos lėšomis leidžiamos knygos ją priartino prie didelio skurdo ir nepriteklių. Ji rašė į Lietuvą pilnus skausmo ir nevilties laiškus. Apie jos sunkią dalią sužinojo Lietuvos vyriausybė ir paskyrė 1938 metais 250 litų pensiją. Ji šiek tiek atsigavo, bet neilgam. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams pensijos mokėjimas nutrūko. Dėl skurdo ir sunkiai pakeliamos moralinės naštos Julija sunkiai susirgo. Ji labai išgyveno dėl jos saugomų archyvų, kuriuos perėmė iš kun. A.Miluko.

 

Po mirties – archyvai – į sąvartyną, sodyba – sulyginta su žeme...

1944 m. sausio 29 d. sulaukusi 63 metų uoli spaudos darbuotoja ir organizatorė, rašytoja, iškili Lietuvos patriotė, ištikima sužadėtinio poeto ištikimybės ir atminimo saugotoja mirė. Ji buvo palaidota Filadelfijos miesto kapinėse, bevardžiame vargšų kape, nudažytoje kartono dėžėje, be kryžiaus ženklo, be giesmių, be maldų. Iki šiol nežinoma jos kapo vieta. Po Julijos Pranaitytės mirties visi rankraščiai ir dokumentai dviem sunkvežimiais buvo išvežti į miesto sąvartyną. To paties likimo sulaukė ir jos asmeninis archyvas – poeto Prano Vaičaičio laiškai, jo neskelbti rankraščiai kiti reti dokumentai. 1985 metais buvo nugriautas Pranaičių namas Panenupiuose, nupjauti čia ošę šeši ąžuolai ir klevas, sodyba sulyginta su žeme (Benjaminas Kondrotas).

Taip žemišką kelionę baigė du mūsų tautos patriotai, kūrybai ir švietėjiškai veiklai pasišventę tautos sūnus ir dukra: poetas ir jo sužadėtinė rašytoja, atsidavusi lietuviškos spaudos darbuotoja. ištikimi Tėvynei idealistai, neieškoję materialinių gėrybių, nekovoję dėl turtų, nesiekę prabangos, turėdami vienintelį tikslą – šviesti Lietuvą, kovoti dėl jos garbės, jos ateičiai ir gerbūviui pašvęsti savo kūrybą, mintis, atsisakyti bet kokių patogumų, pasiturinčio gyvenimo ir brangiausio dalyko – sveikatos.

Parengė Bronius Lazaraitis