Mes turime 415 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3853
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20054
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96084
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kai svajonė tampa realybe, arba Pasakojimas apie vitražų meistrą Vaižgantą Černiauską

2015 m. rugpjūčio 8 d. šeštadienis, Nr.58 (1494)

Pirmuosius paprastesnius ar sudėtingesnius vitražus vaikystėje pamatėme dažniausia bažnyčių languose. Kartais net ir paprasčiausias vitražas sukeldavo šventiškumo jausmą. O kai pamatai sudėtingesnį vitražą, imi galvoti, kaip gi žmogus sugeba sukurti tokius sudėtingus vitražus.

Tai ką mes vadiname vitražu? Tarptautinių žodžių žodyne apie vitražą rašoma: „Vitražas – tai dekoratyvinės dailės rūšis, dailės kūrinys iš spalvoto stiklo, įstatomas į langą ar duris, arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje arba erdvėje. Toks kūrinys apšviečiamas natūralia arba dirbtine šviesa. Spalvų ir šviesos žaismas yra pagrindinė vitražo išraiškos priemonė“. Toks būtų vitražo lakoniškas apibūdinimas.

Vitražas turi ir solidžią istoriją. Sprendžiant iš rastų spalvoto stiklo fragmentų, paprasčiausi, elementariausi vitražai egzistavo jau senovės Egipte. Senovėje šis labai brangus ir daug darbo reikalaujantis dekoro elementas buvo naudojamas tik kulto pastatuose. Ankstyvųjų Romos krikščionių bazilikose langų apipavidalinimui buvo naudojamos plonos alebastro ir selenito nuopjovos, kurios slopindavo interjere ryškią šviesą ir sukurdavo nepakartojamą dekoratyvinį efektą. X-XII amžiaus Prancūzijos gotikinėse katedrose ir bažnyčiose jau buvo vitražai-paveikslai, vaizduojantys religinius siužetus. Vitražai-paveikslai buvo kuriami iš spalvoto stiklo gabalų, sutvirtintų švino juostelėmis. Tokia buvo klasikinio vitražo pradžia.

Kaip matome, vitražas per ilgą egzistavimo laiką neprarado savo žavesio, o juos kuriantys žmonės – pagarbos. Apie vieną tokį vitražų kūrėją, kilusį iš Švenčionėlių, Vaižgantą Černiauską ir norėčiau papasakoti šį kartą.

Su gerbiamu vitražų meistru Vaižgantu Černiausku kalbėjomės kūrybinėse dirbtuvėse šalia Petro ir Povilo bažnyčios. Čia, šiose vitražo dirbtuvėse, ir daromi nauji bei restauruojami seni vitražai, o mūsų pokalbis prasidėjo nuo pradžių pradžios.

- Mano pradžių pradžia buvo Sibire, kur gyveno ištremti tėvai. Ten gimėme trys broliai, išgyvenome dviese, o dar vienas brolis gimė jau Lietuvoje. Gimiau Irkutsko srityje, kaime, su keistu pavadinimu, - Kutulikas. Kadangi Sibire pragyvenau vos porą metų, tai iš ten nieko ir neatsimenu. Kaip jau buvo įprasta, į tą vietą, iš kur žmonės buvo ištremti, grįžti neleisdavo, taip mes apsigyvenome ne Ignalinoje, o Švenčionėliuose. Čia tėvai nusipirko namą. Tėvas buvo geras baldžius, mama turėjo menininkės gyslelę, buvo puiki siuvėja. Matyt, tie tėvų sugebėjimai ir man persidavė. Jau pirmoje klasėje nuo mokytojo gavau su liniuote per pirštus už tai, kad piešiau šaržą. Greitai mane iš Švenčionėlių vidurinės perkėlė į Švenčionėlių mokyklą-internatą. Čia aš jau lankiau ir dailės, ir literatų bei kitus būrelius. Mamai vienai buvo sunku auginti tris sūnus, tai ir teko mums į mokyklą-internatą eiti. Tėvas 1962 metais paskendo. Man tuo metu buvo penkeri. Internate mes ir vidurinį išsilavinimą gavome, - pasakoja apie save Vaižgantas Černiauskas.

 

Stojo į aktorinį, o tapo vitražo meistru

Kadangi tuomet Švenčionėlių mokykloje-internate buvo labai stiprūs pedagogai, tai ir nemažai žymių žmonių yra baigę šią ugdymo įstaigą. Po to, kai 1973 metais Vaižganto brolis Ričardas dideliam visų nustebimui įstojo į kunigų seminariją, buvo dedamos visos pastangos, kad brolio pėdomis nepasuktų ir Vaižgantas.

- Tuomet mane pradėjo įtikinėti, kad stočiau į aktorinį. Nors dailės mokytoja Gudmonaitė ir sakė, kad mano kelias su teptuku ir pieštuku, bet visgi paklusau daugumos nuomonei ir pabandžiau stoti į aktorinį. Žinoma, neįstojau ir atsidūriau kariuomenėj Šiaurėje. Kadangi buvau gimęs Sibire, šalčių nebijojau, o praėjus internato gyvenimą ir discipliną ir armijos sunkumai nebaugino. Nors dar vidurinėje rašiau eiles, bet kariuomenėje jų atsirado dar daugiau. Dalis per gyvenimą parašytų eilėraščių sugulė į nedidelę knygutę „Gyvenimas toks, koks yra“. Beje, kalbant apie kunigystę, visi ją pranašavo man, o ne Ričardui, nes aš buvau „klapčiukas“, patarnaudavau mišiose ne tik Švenčionėlių bažnyčioje pas kunigą Laurinavičių, bet ir Mielagėnuose, pas kunigą Miškinį, daug metų važinėjau į Ignaliną, pas kunigą Igną Jakutį, į Daugėliškį, pas kunigą Žemėną. Tad man pranašavo kunigystę, o kai stojau į aktorinį, manęs klausia: „Tu nuo ko?“, o aš gi: „Nuo nieko“. Taip ir baigėsi aktorinė karjera. Grįžęs pradėjau dirbti Dailės kombinate. Iš pradžių dirbau medžio ceche, po to pradėjau kurti mozaiką, o vitražas man tuomet atrodė nepasiekiamas, svajonių viršūnė. Ten dirbo supermeistrai. Matyt, pamatė, kad šį tą galiu, ir pakvietė ateiti į vitražą. Taip ir dirbu su vitražu jau virš trisdešimt metų, - apie savo kelią į vitražų pasaulį pasakoja Vaižgantas. O tas vitražų pasaulis – lyg vandenyno gelmė – kuo giliau, tuo įdomiau.

 

Vitražo gamybos principai per šimtmečius beveik nepakito

Paėmęs į rankas restauruoti atvežtą vitražą Vaižgantas ima pasakoti apie pagrindines vitražų gamybos technologijas. Pagrindiniai principai išlieka ne dešimtmečius, o šimtmečius. Jų paslaptis meistrai perduodavo iš kartos į kartą, meistras mokiniui, tas, tapęs meistru, savo mokiniui. Vaižgantas džiaugiasi, kad sūnus Rimantas susižavėjo vitražų kūryba. Iš principo kiekvienas vitražas – tai dviejų žmonių – dailininko ir vitražisto – gamybos meistro kūrinys. Ir nuo šio tandemo talentingumo priklauso galutinis rezultatas – vitražas, kurį matome mes, žiūrovai.

- Kantrybės neturintis žmogus su vitražu dirbti negali. Turėjau nemažai mokinių, kurie po kurio laiko pabėgdavo susidūrę su vitražo gamybos išbandymais. Tai, ką mes matome galutiniame rezultate, - gražu, žavinga, bet iki to, oi, ilgas ir kruopštus darbas. Taip, šiuolaikinės technologijos palengvina darbą, bet vitražo gamybos principai lieka tie patys kaip prieš šimtą metų. Vitražus, žinoma, reikia kartas nuo karto restauruoti, nes švinas sudūla per šimtą metų, o stiklai išlieka nepakitę. Dabar gi kai alavuojame vitražus, jie išstovės daug ilgiau, - pasakoja Vaižgantas.

- Vaižgantai, ar darbas su švinu nepavojingas?

- Tarybiniais laikais pas mus tikrino kenksmingumą iš sanepideminės stoties. Tai pasirodė to kenksmingumo gatvėje buvo daugiau nei patalpose, kur dirbome. Švinas nuodingas kai karštas, garuoja, bet tam yra ventiliacija, po to turi gerai nusiplauti rankas – ir visi pavojai.

- Vitražų padarei daug. Gal galime keletą vietų prisiminti?

- Vien bažnyčių, kuriose yra mano daryti vitražai, jau virš 30. Yra ir naujai gamintų, ir restauruotų. Jau ir neprisimenu, kur buvo pirmasis. Berods Klaipėdos jūsų muziejui su dailininke Baginskiene buvo vienas pirmųjų. Paskui buvo Vilkaviškio katedros su profesoriumi Kaziu Morkūnu, su šiuo nuostabiu, talentingu žmogumi padarėme daug puikių vitražų, ir tokių erdvinių, kokių niekas nedaro. Vyskupas Kauneckas ieškojo analogų internete ir nieko nerado. Jis tiesiog netikėjo, kad niekas nedaro. Dabar autorius profesorius Kazys Morkūnas numirė ir paliko nebaigtą 10 metrų aukščio Kristaus vitražą Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje. Man jį reikia užbaigti. Tai mano garbės reikalas įgyvendinti šviesaus atminimo gero bičiulio sumanymą, - sako mano pašnekovas.

- O koks jausmas apima, kai matai savo vitražą bažnyčioje ar kitur?

- Jausmas, žinoma, smagus, nes širdies gilumoje žinai, kad tai, ką padarei, pergyvens tave ir jis teiks puikias emocijas žmonėms. Bet pirmiausia aš visada stebiu, ar nieko nenutiko vitražui, ar viskas gerai. Juk smagu, kai važiuodamas po Lietuvą gali pasakyti: „Čia darėme, čia darėme“. Didesnių ar mažesnių vitražų yra visuose Lietuvos regionuose, - sako Vaižgantas Černiauskas.

Vėliau apžiūrime visas kūrybines dirbtuves, dar kartą prisimename vitražo gamybos eigą. Klausydamas Vaižganto pasakojimo ir žiūrėdamas į begalę indų su įvairiomis spalvomis, nejučiomis pagalvojau, kad vitražo meistro darbas kažkuo panašus į viduramžių alchemiko darbą, tik čia ieškoma ne filosofinio akmens, o kuriami nuostabūs vitražai. Argi ne alchemija, kai paprastas stiklas sušvinta įvairiomis spalvomis, kai pustonių gama tiesiog užburia ir kai žmogus, atėjęs į bažnyčią, žiūrėdamas į šviesą, sklindančią pro vitražą, nejučiomis pamiršta savo rūpesčius. Argi tai ne stebuklas? Taip, tai stebuklas, kurį kuria ir Vaižganto Černiausko rankos. Kas žino, gal po kurio laiko tėvui ir sūnus Rimantas nenusileis. Taip ir tęsiasi sena ir garbinga vitražo gamybos meistrų profesija, kurioje išlieka tik patys kantriausi ir talentingiausi.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis