Mes turime 377 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:687
mod_vvisit_counterŠią savaitę:687
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:142680

Kazimiera Prunskienė: Kam man viso to reikia?

2011 m. spalio 15 d., šeštadienis Nr.76 (1123)

Pastarąsias savaites šį klausimą man tenka girdėti dažniau nei kada nors anksčiau. Žmonėms norėtųsi ar tiesiog smalsu sužinoti: kodėl aš po daugelio metų intensyvaus bendradarbiavimo su Vakarų Europos šalimis, ypač Vokietija, pastaraisiais metais nuolat žodžiais ir veiksmais primenu, kad ir su kaimyne Rusija taip pat turime bendrauti ir aktyviau bendradarbiauti. Kad vien kalbų per mažai nepasirodytų, dar ir tarppartinio bendradarbiavimo susitarimą tarp mano vadovaujamos Lietuvos liaudies partijos ir Rusijos valdančiosios partijos „Jedinaja Rossija“ („Vieningoji Rusija“) su šios partijos Aukščiausios Tarybos ir Rusijos Dūmos pirmininku Borisu Gryzlovu (žurnalistai atkakliai minėjo kitą Rusijos lyderį - V.Putiną, matyt, dėl stipresnio įspūdžio) neseniai pasirašėme.

Iš tikrųjų tokie mano veiksmai yra tarytum iššūkis antirusiškam Konservatorių partijos ir Seimo vadovų nusistatymui. Tokiame mano elgsenos vertinime yra tiesos, nes kai rusofobiška demagogija eina absurdo link ir daro didžiulius nuostolius valstybei, žmonės pagaliau turi išgirsti ir kitokią nuomonę. Atrodo, jog šį kartą tikrai išgirdo ir dargi dauguma jų neišsigando, kad dangus griūna - kad „vis labiau rusai skverbiasi“ (taip reikšmingu tonu pareiškė vienas politikuojantis apžvalgininkas, pabandęs tuo išgąsdinti tautą).

Nesu iš tų asmenų, kurie linkę prisitaikyti, patylėti, skaičiuoti dienas iki kadencijos pabaigos. Na, o tada - per rinkimų kampaniją daugelis jų - po vieną ar choru pasakys tautai, ką galvoja apie dabartinės valdžios politiką, taip pat ir apie santykius su Rusija, Baltarusija, Lenkija, o gal ir su JAV, apie nesugebėjimą apginti savo interesus ES institucijose. Kaip bebūtų keista, bet partijų vadovai, tarytum vandens į burną prisisėmę, šia, pavadinkime „prorusiška“, tema tyli. Už juos atidirba jiems palanki žiniasklaida. Juk neims, pvz., socialdemokratai, darbiečiai ar tvarkiečiai kartu su konservatoriais viešai patys pulti mane, kad ne jie, o aš, neturėdama valdžios ir jos neatsiklaususi, su aukštais Rusijos politikais bendrauju. Ir ne tik bendrauju, o dar ir ekonominius ryšius aktyvinu. Ims tauta ir pamatys, kad iš tų ryšių naudos esama ne vienai ir ne dešimtims įmonių, o ištisiems ūkio sektoriams, daugeliui žmonių, tarp jų ne tik verslo, bet ir kultūros atstovams. Kaip čia dabar, kas jai leido? Taip elgtis šiuo atveju, kai dvi savaites nenutilo žiniasklaidos, politologų ir visuomenės atstovų komentarai „už“ ir „prieš“ santykius su Rusija, tegali tik nutylėjimu kur kas labiau nei užsipuolimu suinteresuoti politikai.

Nemanau, kad reikia daug drąsos, greičiau reikia sąžinės ir daugiau atsakomybės, kad viešai pasakytum tai, kas be galo visiems svarbu: Lietuva turi išgyventi ir sustiprėti - ekonomine, socialine, kultūrine, tautine ir moraline prasmėmis. Pagaliau seniai laikas atsikratyti postsovietinių sindromų ir pasakyti didelės kaimyninės valstybės atstovams - bendraukime, prekiaukime, bendradarbiaukime kurdami taikingą ir gyvybingą Baltijos regioną, gerbkime vieni kitus. Izoliuodami save nuo artimiausių ir stipriausių kaimynų, nieko gero nepasieksime. Išsivaikščiojanti, prasiskolinusi, nusivylusi ir nusigyvenusi šalis neturės ateities, jei mes patys nepasirūpinsime, kad ji taptų kitokia, kad Lietuvoje būtų kitaip, kad valdžia būtų kompetentinga, atsakinga ir ryžtinga.

Tad ar taip ir tūnosime susigūžę, kad kas nors mūsų - manęs ar kito už pastangas pasiekti, kad būtų geriau visiems, kad matytume savo galimybes ir Vakaruose, ir Rytuose, priekabiai nekaltintų „prorusiška“, „proslaviška“ ar „progermaniška“ orientacija, kad nei iš šio, nei iš to neimtų vardinti kelioms partijoms vadovauta (nors kalba eitų tik apie pavadinimų keitimą), kad neimtų niekingai skaičiuoti sukneles ar kostiumus, kad milijardierių televizijos neieškotų senose protėvių sodybose „turtų“... Maža ką dar sugalvos, jei tu neplauksi, žmogau, pasroviui kaip išdvėsusi silkė ir netarnausi tik vienai didelio verslo grupei ar tik savo partijai.

Su kiekviena Seimo kadencija vis labiau tolstama nuo Atgimimo pradžios, kai kalbėdami apie Lietuvai gyvybiškai svarbius dalykus, geriau girdėjome vieni kitus, kai labiau pasitikėjome vieni kitais. Jau seniai mums, kurie vis dar viešai ir atvirai sakome tiesą, turėjo nusvirti rankos ir užkimti balsas, bandant šaukte šaukti pačius svarbiausius, pavojų skelbiančius įspėjimus: apie svarstomą dabartinės Vyriausybės programą dar 2009 m. pabaigoje, apie mokesčių reformos pražūtingumą, apie uždelstą ir nusikalstamai brangų valstybės skolinimąsi iš užsienio bankų ir jų naudai, apie valstybės skolas „pravalgymui“, mūsų palikuonių nelaimei per nepilnus 3 metus išaugusias nuo 16 mlrd. iki 41 mlrd., apie sužlugdytą būsto renovacijos ir apšiltinimo programą, apie nevykusią energetikos politiką, kurios nė neturime, apie viso to liūdnas pasekmes..., apie išsivaikštančią Lietuvos tautą.

Artėja Seimo rinkimai, beliko metai. Vykstančios apklausos rodo, kad pusė piliečių arba neis į rinkimus, arba nežino ką pasirinkti. Vadinasi jie mato ir supranta, kad yra blogai, bet dažnas net nebeieško kelių, kaip tai pakeisti, verčiau pasirinkdami pasyvų protestą arba likdami abejingi, tarytum jiems tai net nerūpėtų. Patogus pasiteisinimas - nusivilta buvusiais ar esančiais politikais. Bet kodėl patiems nepasižvalgius savo aplinkoje ir nepasirinkus ne tuščius pažadus ar pinigėlius neišrankiems rinkėjams dalinančių, o išmintimi, profesionalumu ir gera valia išsiskiriančių asmenybių. Jų yra visose veiklos srityse nemažiau kaip kitose šalyse, tik kad nemokame jų pastebėti ir įvertinti.

Laikas būti rūpestingesniems ir atsakingesniems patiems už save ir savo valstybę. Laikas giliau pasiaiškinti, kas šiandien ir rytoj naudinga Lietuvai, ką turime keisti savo gyvenime: rinkdamiesi profesiją ar veiklos partnerius, ieškodami, kurdami ir pasinaudodami naujomis galimybėmis. Net jei ir labai norėtume, mes negalime pakeisti savo kaimynų, tad gebėkime su jais sugyventi ir bendradarbiaudami kurti saugesnį ir geresnį gyvenimą. Keiskime jį taip, kad mūsų palikuonys mums liktų dėkingi. Tik į nieką neiškeiskime savo Tėvynės ir pareigos ją išsaugoti ir stiprinti. Pradėkime nuo sąžiningo tiesos sakymo, gebėjimo išgirsti ir suprasti ką kalbame vieni kitiems.